Apie tą painiavą ir nusprendėme pakalbėti su keturiais patyrusiais jos narpliotojais. Aptarti lietuvių kalbos vartosenos situaciją, kalbos klaidos sampratos kismą, žodžio kelionę į teiktiną leksiką ir netgi rupią redaktoriaus duoną paminėti.
Tačiau pirmiausia siūlome jums pažvelgti į kalbrodėlį – ar gražiai jame jūsų kalbos žinios atsispindi. Visi teisingi šio palyginti nesunkaus kalbos galvosūkio atsakymai slypi kažkur šiame straipsnyje.
Kalbos perlai ir pelai viešojoje erdvėje
„Man įdomu stebėti, kaip vartojama kalba – tiek viešojoje, tiek privačiojoje erdvėje, – sako Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro (MELC) „Gimtosios kalbos" žurnalo redakcinės grupės vedėja vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė. – Stebėdama kartais spėlioju: ką mokykloje skaitė, ką dabar skaito žmonės, kurie portalų ar socialinių tinklų komentaruose rašo įdėja, įdiotas, kurie režimą vadina rėžimu, demenciją – dimensija. Nelabai pasitikiu komentatoriais, kurie turi tvirtą „savo nuomonę" pandemijos klausimais, o patys rašo patalogas, atviejis, galimibių. Sąlygos tapti raštingiems dabar sudarytos visiems. Jei žmogus praleido progą jomis pasinaudoti – tai ir praleido. Komentarai nėra viešoji oficialioji vartosena, žmogus gali sakyti: „Kaip noriu, taip rašau." Bet to, ką toks rašymas pasako apie patį rašytoją, niekaip nepaslėpsi."
R. Urnėžiūtės nuomone, vertėtų pakalbėti ir apie viešosios vartosenos madas. Vienas pavyzdys – žinutės siuntimas.
„Vertėjas Laimantas Jonušys, prieš kurį laiką pirmasis atkreipęs akis į šį reiškinį, šiemet jį pavadino epidemija. Anglų message pavyzdžiu pradėjom sakyti žinutė ir tada, kai kalbam apie SMS žinutę, ir tada, kai kalbam apie pranešimą, žinią, ženklą, signalą, idėją, mintį. Kokią žinutę ministerija siunčia mokytojams?... Šventinio koncerto žinutė yra... Nesistebiu, kad režisierius Gintaras Varnas „žinutininkams" atkerta: „Mane siutina klausimas „kokia jūsų spektaklio žinutė?". Statau ne žinutes, o meno kūrinius", – sako „Gimtosios kalbos" vyr. redaktorė ir pateikia dar vieną pavyzdį.
„Kopijuojant anglų kalbos junginius su prielinksniu about atsirado lietuvių kalbai nebūdingų junginių su prielinksniu apie: galimybių pasas yra ne apie keliones, politika pirmiausia yra apie komunikaciją. Kaip įprastai sakytume? Galimybių pasas nėra skirtas kelionėms, politika pirmiausia yra komunikacija", – paaiškina R. Urnėžiūtė.
O kas gi džiugina? Pasak redaktorės, tokių dalykų daug. Įvairių specialybių atstovų pastangos tvarkyti ir kurti savo srities terminiją. Verslininkų susikuriami lietuviški įmonių pavadinimai. Lietuvių kalbos vartotojų kalbinis kūrybingumas, besiskleidžiantis įvairiomis formomis: naujadarų kūryba, patarlių, priežodžių, rašytojų frazių perdirbiniais. Žmonių reiklumas savo ir kitų kalbai, noras tobulinti asmeninę kalbinę raišką. Ir noras geriau pažinti savo kalbą.
Klausk – ir bus atsakyta
VLKK Kalbos konsultacijų grupės (KKG) vadovė Sigita Sereikienė taip pat džiaugiasi matanti žmonių rūpinimąsi savo kalba. Jos teigimu, KKG telefonai netilo per gūdžiausią karantiną, nėra kada atsipūsti ir dabar. Labiausiai žmones domina kalbos dalykai, susiję su gyvenamo laikotarpio aktualijomis.
Pavyzdžiui, klausiama, ar taisyklinga sakyti saviizoliuojasi. Pasak S. Sereikienės, izoliuojasi yra sangrąžinis veiksmažodis (su dalelyte -si), todėl priešdėlio savi- visiškai nereikia, nes tada jau sviestas sviestuotas – priešdėlis reiškia tą patį, ką ir dalelytė -si, kitaip tariant, yra perteklinis. Pakanka sakyti izoliuojasi. O štai saviizoliacija – tinkamas žodis, nes čia dalelytės -si nėra. Teiktinas sinonimas – izoliavimasis. „Matome, kad jie vienas kitą gali pakeisti", – paaiškina S. Sereikienė.
O kaipgi yra saviizoliacijoje, yra prastovoje? S. Sereikienės teigimu, tai irgi galimi variantai, nes jie jau apkonkretėję kaip ir kiti laiko atspalvio vietininkai – atostogose, krizėje. Taip pat galimi ir kiti pasakymai: išeiti į prastovą, būti išleistam į prastovą, skelbti prastovą, atšaukti prastovą ir t. t.
Visiškai taisyklingi pasakymai darbas iš namų, dirbti iš namų, nes prielinksnis iš žymi tam tikrą veiksmą išorės link.
Kaip galimas vartoti vertintinas ir skiepobusas. Šis naujadaras sudarytas panašiai kaip bibliobusas, paštomatas, taromatas, tačiau kol kas patartina jį vartoti laisvųjų stilių tekstuose, dalykiniame tekste gal labiau tiktų skiepų autobusas.
Žodis darbostogos, sukurtas tokiu pat principu kaip ir skiepobusas, taip pat yra laisvesnio stiliaus. „Dalykiniuose raštuose turbūt nerašytume darbostogos. Tai sunkiai įsivaizduojama juridiškai, nes darbas yra darbas, atostogos – atostogos, bet gal galėtų būti darbas, (su)derinamas su atostogomis", – svarsto S. Sereikienė.
Dažnai klausiama ir kaip rašyti ikikarantininis, pokarantininis, pokovidinis – kartu ar atskirai. „Taip, šie ir kiti panašūs su prielinksniais sudaromi būdvardžiai rašomi kartu", – sako KKG vadovė.
Paklausta, kaip turėtų būti: Galimybių pasas ar galimybių pasas, ji patikina, kad didžiosios raidės tikrai nereikia – tai yra tokio pat tipo junginys kaip asmens tapatybės kortelė, piliečio pasas, gimimo liudijimas.
KKG vadovės teigimu, vis dėlto daugiausia klausimų sulaukiama dėl leksikos.
Vakseriai ir antivakseriai – labiau slengo žodžiai. Dalykinei kalbai geriau tiktų skiepų šalininkai ir skiepų priešininkai. Jei vis dėlto pasirenkamas slengo variantas, nereikia išskirti nei kabutėmis, nei kursyvu – tiesiog žmogus taip vartoja, ir viskas.
Kelia abejonių gana plačiai šnekamojoje kalboje paplitęs junginys pilnai paskiepytas, nes nėra žodynuose tokios būdvardžio pilnas reikšmės, kuri nusakytų šiuo atveju reikiamą dalyką – proceso baigtumą. Taigi, teiktiniau visiškai vakcinuotas, visiškai paskiepytas, paskiepytas abiem vakcinos dozėmis.
KKG vadovės teigimu, buvo kilę painiavos ir su fiziniu atstumu bei socialiniu atstumu, fizine distancija ir socialine distancija: gyventojai buvo raginami laikytis socialinės distancijos, nors iš tiesų turėtas omeny tik fizinių kontaktų ribojimas. Dabar įsigalėjo laikytis atstumo.
„Socialinis atstumas labiau apibrėžtinas kaip psichologinis, emocinis nuotolis tarp asmenų, tai – emocinio elgesio įvardijimas. Fizinis atstumas susijęs su kūnu. Laikydamiesi fizinio atstumo, mes galime turėti daugybę socialinių kontaktų – ir telefonu, ir internetu, ir kalbėdamiesi per saugų 1–2 metrų atstumą. Nereikėtų painioti tų dviejų sąvokų", – paaiškina S. Sereikienė.
Kalbant apie darbą ar mokslą per atstumą, jau įsitvirtino nuotolinis mokymasis ir nuotolinis darbas. Jie vartojami kaip terminai, teikiami įstatymuose, įvairiose terminų bazėse. Taigi, yra jau nusistovėję.
Daug klausimų sulaukta ir dėl kaukės. Pavyzdžiui, ar galima sakyti, kad ji ryšima. „Jei kaukė užsirišama, tinka ir ryšėti, bet dažniausiai dedamės ir nešiojame kaip akinius ar skrybėlę, kepurę. Dėti turi reikšmes „pritaisyti", „pritvirtinti", „prikabinti". Jei kaukė movos pavidalo, ją galima ir užsimauti. Visais atvejais tinka dėvėti", – vardija KKG vadovė.
Aktualu ir kokiu lietuvišku žodžiu ar junginiu keisti online, nes internetu vyksta ir seminarų, ir konferencijų, ir įvairiausių mokymų. S. Sereikienė sako, kad čia variantų apstu, nelygu ką norima pabrėžti: gali būti ir internetinis (-ė, -iai), ir internetu, ir per internetą, ir nuotolinis (-ė, -iai), ir elektroninis (-ė, -iai), virtualusis (-ioji, -ieji), tiesioginis (-ė, -iai), tiesiogiai internetu... Reikia tiesiog apsvarstyti ir išsirinkti.
Kas apskritai laikytina klaida?
VLKK narės, Lietuvių kalbos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentės dr. Rasuolės Vladarskienės nuomone, kai sakoma „kalbos klaidos", įprastai galvoje turimi bendrinės kalbos normų pažeidimai, kurių gali būti visokių: tarties, kirčiavimo, rašybos, skyrybos, žodyno, gramatikos, stiliaus ir pan. Docentė sako visada vengianti kalbėti apie kalbos klaidas apskritai, nes tas pats žodis viename tekste gali būti laikomas klaida, o kitame – ne.
Docentė atkreipia dėmesį, kad bendrinė kalba nėra vientisa, pagal vartojimo sritis skiriama įvairių jos funkcinių stilių: mokslinis, administracinis, publicistinis, meninis, buitinis, ir kiekvienam stiliui būdingos savitos normos. „Įstatymų niekas nerašo eilėmis, o su artimaisiais nesišnekame sausa rašomąja administracine kalba", – sako ji.
Jos manymu, aiškiausiai galima pagrįsti sistemines klaidas – tokius kalbos reiškinius, kurie neatitinka per amžius susiklosčiusių kalbos dėsningumų. Pavyzdžiui, mobiliuosius telefonus įkrauname įkrovikliu, o ne pakrovėju, nes lietuvių kalboje su priesagomis -ėjas (-a), -tojas (-a) sudaromi veikėjų, paprastai asmenų, pavadinimai, o priesaga -iklis tinka įvairiausiems įrenginiams, įrankiams, įnagiams pavadinti.
„Gimtosios kalbos" vyr. redaktorė R. Urnėžiūtė taip pat mano, kad svarstant, kas yra norma, o kas – klaida, reikia atsižvelgti, ar aptariamas kalbos reiškinys dera su kalbos sistema ir kurioje srityje, kokiu tikslu jis yra vartojamas.
„Pavyzdžiui, lietuvių kalbos norma yra treji kailiniai, dvejos Kalėdos – su daugiskaitiniais daiktavardžiais reikia vartoti dauginius skaitvardžius. Trys kailiniai, dvi Kalėdos – klaida, nes taip vartojant nesilaikoma šios taisyklės. Bet jei, tarkim, literatūros kūrinyje vaizduojamas žmogus, kuriam lietuvių kalba nėra gimtoji, ir rašytojas nori tą nemokėjimą parodyti, trys kailiniai, dvi Kalėdos gali tapti skiriamuoju tokio personažo kalbėsenos ženklu", – iliustruoja redaktorė, kaip skirtingai gali būti vertinamas tas pats kalbos reiškinys.
Ar šiais laikais kalbos klaidos samprata keičiasi?
VLKK nario, Klaipėdos universiteto profesoriaus dr. Albino Drukteinio teigimu, kalbos klaidos samprata per mums aktualų, tarkim, pusę ar daugiau amžiaus ne kažin kiek ir keitėsi, nes kalbos sistema, ypač gramatinė, kinta lėtai, todėl negalėtume tikėtis, kad tai, kas buvo netaisyklinga, per palyginti trumpą laikotarpį taps taisyklinga.
Antra vertus, pasak profesoriaus, yra ir kitas taisyklingumo kriterijus – kalbos vieneto (t. y. žodžio ar jo dalies, reikšmė̃s; skyrybos ar rašybos ženklo; kirčio ir kt.) funkcionalumas. Kalba yra komunikacijos priemonė, ir mes norime būti tikri, kad keisdamiesi informacija perteiksime įvairiausius reikšmės ar emocinius niuansus. Tad jei kalbos vienetas imamas vartoti tokia reikšme, kurios negali perteikti kiti panašūs vienetai, reikia jį pripažinti teisėtu sistemos nariu, net jei jis tokiu nebuvo laikomas.
Tinkamu pavyzdžiu, profesoriaus nuomone, čia galėtų būti svetimybė ofisas. Jis tarp neteiktinos leksikos pakliuvęs (ir iki šiol tebelikęs) ne tiek dėl to, kad negalėtų būti tarptautinis, taigi ir vartotinas, o dėl to, kad šiuo atveju veikia kalbos politikos nuostatos, mat kalboje jau yra ir lietuviškų, ir nelietuviškų žodžių tokiam dalykui pavadinti – biuras, kontora, įstaiga, būstinė, raštinė, skyrius.
Bet štai kokioje nors „Akropolio" erdvėje įtaisomas stalas ir prie jo pasodinamas kokios nors įmonės atstovas, kuris nuolat aptarnaus interesantus. Stalo paslaugos steigėjui atrodo, kad nė vienas iš anksčiau minėtųjų žodžių tiksliai nepavadina tokio atstovo ir jo darbo vietos. Taip kitur pakeičiamas ofisas čia tampa tinkamiausiu pavadinimu – jam surandama vieta kalbos sistemoje, jis ima funkcionuoti kaip sistemos vienetas, nes įgyja savo paskirtį, tampa funkcionalus. Jo klaidingumo statusas galėtų ir keistis.
Taip pat, pasak profesoriaus, atsiranda ir naujų žodžio reikšmių. Tačiau gramatinių reikšmių sistemoje tokių atvejų itin reta. „Todėl intervencija į ją, tarkim, su žmoga atrodo labai agresyviai ir nepamatuotai", – teigia A. Drukteinis.
R. Vladarskienės nuomone, keičiasi ne kalbos klaidos suvokimas, o pati kalba. Dėl to keičiasi kalbos normos, o sykiu ir požiūris į atskirus jos reiškinius. Vieni iš jų priskiriami klaidoms, kiti – „išteisinami". Štai, pavyzdžiui, skolinys failas: porą dešimtmečių jis buvo neteiktinas bendrinei kalbai, tačiau siūlomi lietuviški atitikmenys joje neprigijo, ir dabar jis nebelaikomas klaida.
„Kas laikoma kalbos norma, nustatoma remiantis tam tikrais kriterijais. Man svarbiausias iš jų – sistemingumo, dar labai svarbus tikslingumo kriterijus", – sako docentė.
Pasak jos, kalbos klaidomis įprastai laikomi iš kitų kalbų atėję ir prie lietuvių kalbos sistemos nederantys kalbos reiškiniai. Anksčiau nemažai klaidų buvo atsiradusios dėl slavų kalbų įtakos, tačiau šiandienos jaunuoliams, nemokantiems šių kalbų, jos jau nebeaktualios.
Redaktorė R. Urnėžiūtė primena, kad bendrinės kalbos normos yra įtvirtintos gramatikose ir žodynuose. Jei prireikia, tos normos tikslinamos, keičiamos, tačiau ne taikantis prie kieno nors skonio ar įgeidžių, o atsižvelgiant į bendru sutarimu priimtus specialistų sprendimus. Dabar Lietuvoje teisę tokius sprendimus priimti turi VLKK.
KKG vadovė S. Sereikienė atkreipia dėmesį, kad kartais visuomenė pati kaip taisyklę supranta tai, kas yra tik rekomendacija. Pavyzdžiui, visada teiktini buvo dalytis ir dalintis, vaikaitis ir anūkas, drabužis ir rūbas, tik pirmasis variantas buvo teiktinesnis nei antrasis. Bet tai nebuvo laikoma klaida, tiesiog kai kurie kalbos vartotojai ėmė ir taip nusprendė.
S. Sereikienės teigimu, kalbos normintojų požiūris į kalbos vartoseną liberalėja. Tačiau kad ir kas būtų koreguojama, vis tiek atsižvelgiama į gramatiką, jos normas. Tik tai, kas joms neprieštarauja, gali būti tiesiog taip, kaip jau pasirinkta vartoti.
Kaip žodžiui tapti teiktinam
Profesorius A. Drukteinis sako, kad tiriant tam tikras kalbos sritis vis dar galima rasti normos nustatymo netikslumų. Visa tai gali lemti klaidos statuso švelninimą.
Visada normintojams kebli sritis yra žodžių reikšmių kitimas. Skirtingų žodžių reikšmės gali iš dalies sutapti, bet dėl tam tikrų reikšmės atspalvių jie ne kiekvienam kontekstui tinka. Deja, neretai yra painiojami.
Štai, pavyzdžiui, žodžiai tenka ir reikia. Jų skirtumas toks, kad tenka reiškia ir „būti aplinkybių priverstam daryti tai, ko nenori, bet reikia". Todėl neverčiamam derėtų sakyti ne Tenka tikėtis, kad biudžetas bus patvirtintas, o Reikia tikėtis, kad biudžetas bus patvirtintas.
Kita paini porelė – pakankamai ir gana. Pakankamai, kuris reiškia siekiamą, kokius nors reikalavimus atitinkantį dalyką, vartosenoje jau beveik praranda savo reikšmę gretinamas su žodžiu gana. Pasakymus Reanimacijos skyriuose yra pakankamai daug ligonių; Šiais metais keliuose žuvo pakankamai daug žmonių daugelis turbūt suprastų kaip taisyklingus, nors tikriausiai niekas nenorėtų, kad būtų nustatomos kokios nors ligonių reanimacijoje ar žuvusiųjų kvotos.
„Jei dar po kelių dešimčių metų šių žodžių reikšmės vartosenoje nebesiskirs, teks (reikės, kad ir nenori) pripažinti juos visai sutampančiais sinonimais", – mano A. Drukteinis.
Profesoriaus teigimu, ne visada lengva pamatuoti ir reikšmės perėmimą iš kitos kalbos.
Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio nušviesti (problemą) atrodo panašu į reikšmės skolinimąsi, bet dėl loginio ryšio su tiesiogine reikšme (plg. nušviesti fasadą) jo semantizmu nelaikome.
Taisymo tradiciją turintis dalyvis sekantis nėra vienodas savo nesisteminėmis reikšmėmis: akivaizdesnė svetima reikšmė yra, kai jį vartojame prieš išvardijimą ar aiškinimą, o reikšmė „kitas, tolesnis" yra artimesnė kalbos sistemai ir iš dalies paaiškinama dėl dalyvio būdvardėjimo.
„Galbūt čia tiktų skirtingi netaisyklingumo lygiai. Panašaus tikslinimo lyg ir reikėtų paskirties naudininko, dvejybinių linksnių normoms", – svarsto profesorius.
Apie dvejybinius linksnius (beje, kaip tik tokia konstrukcija pavartota šio straipsnio skyrelio pavadinime) kalba ir docentė R. Vladarskienė: „Dvejybiniai linksniai bendrinėje kalboje įsitvirtino iš pietinių vakarų aukštaičių tarmės, kuri yra bendrinės kalbos pagrindas. Mano gimtojoje uteniškių tarmėje šio reiškinio nėra, todėl jį vartoti mokiausi mokykloje ir universitete. Prieš keletą metų ir man jau buvo pradėjusi kirbėti mintis, kad ši kalbos norma neperspektyvi, palaikoma tik dirbtinai taisyklėmis, bet staiga per pertrauką tarp paskaitų išgirdau vienos studentės patarimą draugei: „Foną padaryk šviesesnį." Iš tarties ypatumų buvo aišku, kad kalbėtoja kilusi iš Suvalkijos, bet pokalbis privatus, ne viešas, vadinasi, kalbėjo natūraliai, savęs nevaržydama, ji taip kalbėti išmoko iš tėvų ar aplinkinių."
Pasak docentės, tai tik vienas pavyzdys, bet jis patvirtina, kad ši konstrukcija gyva. Kitaip tariant, ne visa Lietuva vartoja įnagininką (plg. foną padaryk šviesesniu), kai sakinyje daiktavardis ar daiktavardiškas žodis (pavyzdžiui, asmeninis įvardis) su jį apibūdinančiu būdvardžiu yra siejamas veiksmažodžio, ypač tokio kaip būti, jausti(s), (iš)likti, (pa)daryti, tapti. Jei būtų siūlymų normą keisti, pirmiausia reikėtų atlikti vartosenos tyrimus. Bent jau kol kas teiktina yra padaryk foną šviesesnį, ne padaryk foną šviesesniu.
O štai KKG vadovė S. Sereikienė pateikia pavyzdį, kaip svetimybė kalboje įsitvirtino panašiais keliais, kokius minėjo profesorius A. Drukteinis kalbėdamas apie ofisą: „Hospisas ilgai buvo vertinamas kaip svetimybė, bet tuo metu pas mus tiesiog nebuvo tokios realijos – tokio tipo paliatyviąją slaugą teikiančių krikščioniškų įstaigų. Buvo kiek kitokios įstaigos kitais pavadinimais, ir tų pavadinimų visiškai pakako. O kai ėmė rastis įstaigų, kurios pasaulyje jau seniai vadinamos tik hospisais ir niekaip kitaip, hospiso vartojimo Lietuvoje vertinimas irgi buvo peržiūrėtas ir pakeistas. Dabar tai jau yra net ir terminas. Turbūt nė nebeįsivaizduojame, kad galėtume be to žodžio išsiversti."
Gal tik Lietuvoje kreipiama tiek dėmesio į kalbos klaidas?
R. Urnėžiūtė, paklausta, ar nepaseno pati „kalbos klaidos" samprata, į klausimą atsako klausimu: „Jei dėl kokių nors priežasčių nebegalima sakyti kalbos klaida, kaipgi tada vadinti reiškinį, neatitinkantį kalbos normų? Galbūt net ir kalbos normų pažeidimas gali kam nors pasirodyti negerai?"
Redaktorė pasakoja: „Kartais pasižiūriu į lenkų leidyklos „Wydawnictwo Naukowe PWN" kalbos patarimų skiltį. Ten į klausimus atsakantys lenkų kalbininkai lyg ir nebijo žodžio błąd („klaida"): aiškina klausiantiems, kas klaida, kas ne, kokia klaida didelė, kokia maža. Gal tik Lietuvoje kai kas per jautriai reaguoja į žodį klaida?"
Pasak jos, pažiūrėjus, kiek ir ko toje kalbos patarimų skiltyje klausia lenkai, neatrodo, kad vien Lietuvoje apie klaidas kalbama. Ir kitų šalių kalbininkai įvairiais būdais pateikia kalbos patarimų, nes žmonės nori žinoti, kaip reikia sakyti ar rašyti taisyklingai. Kitų šalių redaktoriai, kaip ir Lietuvos redaktoriai, taip pat siekia redaguojamo teksto sklandumo, jo kalbos taisyklingumo ir funkcinio tikslingumo.
R. Urnėžiūtė linkusi įžvelgti kitą problemą – Lietuvoje gal kartais per daug gąsdinama kalbininkais, neva persekiojančiais žmones dėl kalbos klaidų. Tačiau kad ir ką kas manytų ar sakytų, be redaktorių pagalbos vis dėlto dar neišsiverčia nė viena leidykla, nė viena valstybės institucija ir daugelis įmonių bei įstaigų.
Niekam nesakom: „Eik ir pareguliuok kalbą truputį"
„Gimtosios kalbos" vyr. redaktorės manymu, vienas iš dažniausių stereotipų, susijusių su redaktoriaus darbu, – įsivaizdavimas, kad redaktoriai yra kablelių ir taškelių dėliotojai. Iš tikrųjų redaktoriaus darbo aprėptis kur kas didesnė – visi teksto lygmenys. Antra vertus, ir kableliai yra svarbu.
„Ką, pavyzdžiui, manyti, perskaičius pirmą skelbimo sakinį „Dėmesio mokytojai"? Atsirado dėmesio mokytojų? Kaip įdomu! – kalba apie konkretų kablelio atvejį R. Urnėžiūtė. – Bet skaitant toliau paaiškėja, kad jokių dėmesio mokytojų nėra. Skelbimas kviečia paprastus mokytojus į paprastą seminarą. Rodos, smulkmena – praleistas kablelis. Bet tekstas be jo suprantamas ne taip, kaip tikėjosi autoriai."
Redaktorė iki šiol prisimena darbą prie MELC leistos knygų serijos „Lietuva".
„Kai kurias tos serijos knygas vertėm į kelias kalbas: anglų, rusų, vokiečių, italų. Ausyse tebeaidi italų vertimo redaktoriaus šūksnis – lietuviškai, bet labai itališka intonacija: „Itališkai taip neskamba!" – pasakoja R. Urnėžiūtė. – Nepamiršiu, kaip susirašinėjom su rusų vertimo redaktore dėl archeologinio radinio nuotraukos aprašo. Ji klausia: „Eto teslo ili motyga, ili vobšče kolun?", o aš iš to klausimo suprantu tik jungiamuosius žodžius. Neriu į internetą, ieškau panašių objektų nuotraukų, aiškinuosi, kaip jie vadinami ir kuris pavadinimas mums tinka. Daug tada išmokau. Ir įsitikinau, kad redaktoriai – ypatingas luomas."
Pasak jos, vieni redaktoriai redaguoja valstybės dokumentų tekstus, kiti – techninę literatūrą, treti – grožinę, ketvirti – spaudos leidinių ir naujienų portalų tekstus, penkti – žodynus, šešti – filmų dialogus... Visoms čia paminėtoms ir nepaminėtoms sritims būdinga sava specifika, savos rašytos ir nerašytos taisyklės.
Štai Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre stengiamasi, kad redagavimo praktiką atliekantys studentai gautų kuo įvairesnių tekstų – iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos", mokslo monografijų, žodynų, „Gimtosios kalbos" žurnalo ir kt.
„Duodami praktikantui tekstą nesakom: „Eik ir pareguliuok kalbą truputį." Jei redaguojam enciklopedijos straipsnį, žiūrim, kad viskas būtų tikslu, glausta, atitiktų tokių tekstų struktūros reikalavimus. Redaguodami geologo, ornitologo ar kitos srities mokslininko monografiją žiūrim, kaip vartojami terminai, ar nuosekliai sutvarkyti literatūros sąrašai, iliustracijų komentarai. Pataisom ir kalbą, jei pasitaiko kokių gavosi masė, rezultate, pagrinde", – apie savo darbo specifiką pasakoja R. Urnėžiūtė.
Praktikantai taip pat pratinami bendradarbiauti su autoriais: prašyti, kad autorius aiškiau išdėstytų įmantriai parašytą pastraipą, atsisakytų perteklinių teksto elementų, patikslintų minimus asmenvardžius ar vietovardžius, net perskaičiuotų procentus, jei akivaizdu, kad skaičiai lentelėse pjaunasi. Pratinama bendradarbiauti ir su kitais leidybos proceso dalyviais: maketuotojais, korektoriais, dailininkais, žemėlapių braižytojais, fotografais, spaustuvininkais.
„Leidyba yra kolektyvinis darbas ir vienas pats čia nieko nenuveiksi", – įsitikinusi redaktorė.
Tačiau leidinių skaitytojai gali daug nuveikti ir po vieną – per skaitymą tobulindami savo kalbos vartojimo įgūdžius.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų
Užsakymo nr.: PT_88815155