Atliekų perdirbimas – Švedijos kultūros dalis
Taigi kaip švedams pavyko pasiekti tokį šalinimo sąvartyne rodiklį ir ko iš jų gali pasimokyti Lietuva? Pirmasis dalykas, kuris Švedijoje skiriasi nuo kitų šalių – gyventojų požiūris į atliekų tvarkymą. Skandinavijos šalies gyventojams atiduoti šiukšles perdirbti reiškia ne tik pagarbą gamtai, laikytis įstatymų, bet ir gauti nuolaidų atsiskaitant už komunalines paslaugas.
Švedijos žmonės mėgsta leisti laiką gamtoje ir žino, kaip elgtis, kad išsaugotų švarią aplinką. „Mes ilgai dirbome žmonėms komunikuodami, kad negalima išmesti nereiklingų daiktų bet kur lauke ar gamtoje ir kad juos galima perdirbti ir pakartotinai panaudoti“, – pasakoja Švedijos atliekų tvarkymo asociacijos „Avfall Sverige“ komunikacijos vadovė Anna-Carin Gripwall. Anot jos, vaikai nuo mažens yra mokomi apie atliekų perdirbimą, todėl tai tampa jų gyvenimo būdu. Mokytojai yra specialiai apmokyti, kad įtrauktų vaikus į praktinę atliekų rūšiavimo ir perdirbimo veiklą, pavyzdžiui, mokomi pasigaminti popierių iš popieriaus atliekų ir t.t. „Avfall Sverige“ nuolat kuria metodikas ir siūlo įvairias priemones, padedančias savivaldybėms užkirsti kelią atliekų susidarymui, organizuoja įvairius renginius, inicijuoja projektus, užsiima plačia šviečiamąja veikla.
Prieš išmesdami į konteinerius, gyventojai savo namuose nuolat rūšiuoja perdirbamas medžiagas ir maisto likučius. Tai supaprastina perdirbimo procesą ir sumažina laiko ir kitas sąnaudas, kurių reikia norint rūšiuoti didelius atliekų kiekius didesniuose perdirbimo centruose. Jeigu švedas užeis kur nors ir panorės išmesti šiukšlę, jis ims ieškoti tai šiukšlei skirtos šiukšliadėžės su šešiais–septyniais skirtingų spalvų šiukšlių kibirais. Švedų dizaineriai ir architektai, projektuodami virtuves gyvenamosiose patalpose, iš anksto numato atskirą vietą kelioms visų rūšių šiukšlių dėžėms. Šalyje priimta mesti atliekas į tam tikros spalvos šiukšliadėžes: žaliai nudažyta šiukšliadėžė skirta maisto atliekoms, mėlyna – laikraščiams ir popieriui, geltona – popierinėms pakuotėms, kurios perdirbamos atskirai nuo paprasto popieriaus, oranžinė – plastikinėms pakuotėms, pilka – metalinei tarai ir t. t. Be to, švedai atskirai surenka baltąjį ir spalvotąjį stiklą, elektronikos detales ir pavojingas atliekas, pavyzdžiui, baterijas.
Aistra švariam gyvenimui Švedijoje gyvena ir maitinimo įstaigos ir jų tinklai, drabužių gamintojai, kurie veikia galvodami apie planetos ateitį. Pavyzdžiui, Švedijos mėsainių tinklas „Max Burgers“ 2016 m. pristatė „Green Family“ meniu, skatinantį rinktis patiekalus, kurių anglies pėdsakas yra mažesnis, ir siūlo keletą vegetariškų bei veganiškų variantų. „Max Burgers“ tikslas yra, kad 50 procentų jo patiekalų būtų pagaminti iš alternatyvų mėsai.
Mažiau atliekų – mažesni ir mokesčiai
Nuo 2000 m. švedai moka atliekų surinkimo mokestį pagal tai, kiek atliekų jie atiduoda surinkimui. Tai tarsi mokėjimo, kaip išmetimo sistema – jei gamini daugiau atliekų, moki daugiau. Tai davė postūmį atliekų perdirbimo srityje bei leido dar labiau sumažinti bendrą surinktų atliekų kiekį.
Remiantis „Avfall Sverige“ statistikos sistemos „Avfall Web“ duomenimis, vienas Švedijos namų ūkis, gyvenantis nuosavame name, už atliekų tvarkymą per metus vidutiniškai sumoka 2 321 Švedijos kronų (apytiksliai 232,15 Eur). Namų ūkiai daugiabučiuose vidutiniškai moka 1 405 Švedijos kronų (apytiksliai 140,53 Eur). Daugelis savivaldybių, kurios įvedė savanorišką maisto atliekų išrūšiavimą, pradėjusiems tai daryti sumažina mokestį už atliekų surinkimą ir tvarkymą.
„Siekdamos didesnio atliekų perdirbimo normos, dalis Švedijos savivaldybių įvedė atliekų mokestį pagal svorį, pagal kurį namų ūkiai moka papildomi už kiekvieną virš pagrindinio tarifo esantį neišrūšiuotų atliekų kilogramą“ - pasakoja Anna-Carin Gripwall.
Taip taikydamos mokestines priemones, Švedijos valdžios institucijos sugebėjo padidinti perdirbimo rodiklius ir sumažinti susidarančių atliekų kiekį bei kartu sukūrė kultūrą vertinti gaminių tvarumą, skatinant geriau suprasti, kad tarša kainuoja, o prisidėdamas prie atliekų mažinimo, mažiau ir pats kenti finansiškai.
Nemažina tempo ir perdirbdama maisto atliekas
2020 m. net 251 Švedijos savivaldybėje iš 290 atskirai buvo surenkamos maisto atliekos. Net 60 proc. savivaldybių gyventojai maisto atliekas meta į specialiai tam numatytus konteinerius. Švedija yra užsibrėžusi, kad iki 2023 metų ne mažiau kaip 75 proc. namų ūkių, maitinimo įstaigų, parduotuvių sugeneruojamų maisto atliekų turi būti išrūšiuotos ir apdorotos.
Anaerobinis maisto atliekų apdorojimas Švedijoje yra labiausiai paplitęs maisto atliekų apdorojimo būdas. Anaerobinio pūdymo metu susidaro biodujos, kurias daugiausia sudaro metanas ir anglies dioksidas. Po rafinavimo, kai anglies dioksidas pašalinamas, šios dujos gali būti naudojamos kaip transporto priemonių kuras. Biodujos taip pat gali būti naudojamos šildymui ar elektros gamybai. Anaerobinio maisto atliekų skaidymo metu taip pat susidaro trąšos, turinčios daug maistinių medžiagų. Visgi skirtingai nei beveik visose kitose ES šalyse, Švedijoje didžioji dalis surinktų maisto atliekų (85 proc.) naudojamos būtent biodujų gamybai, o ne kompostavimui.
Kas neperdirbama, paverčiama energija
Svarbu paminėti ir tai, kad daugiau nei 50 procentų Švedijoje susidarančių atliekų panaudojamos energijai gauti. Atliekas energija paverčiančių jėgainių Švedijoje yra kelios dešimtys. Šie įrenginiai tiekia energiją centrinio šildymo sistemoms. Lietuvai žengiant pirmuosius žingsnius pelenų ir šlako, susidarančio po atliekų deginimo, panaudojime tiesiant kelius, švedai tą daro jau ilgiau nei dešimtmetį.
Šaltuoju metų laiku iš atliekų gaunama šilumine energija yra aprūpinami beveik 10 milijonų šalies gyventojų. „Avfall Sverige“ duomenimis, iš atliekų gaunama energija galima apšildyti 1,25 milijono butų ir pagaminti elektros 680 000 namų.
Lietuva irgi pamirš sąvartynus
Lietuva irgi sklandžiai juda ta linkme, kad sąvartynuose būtų šalinama kuo mažiau atliekų. Tiesa, sąvartynuose šalinamų atliekų dalį tikimasi sumažinti ne iki 1 proc. kaip Švedijoje, o bent iki 5 proc. – tokį tikslą tikimasi pasiekti iki 2030-ųjų.
Pasak aplinkos viceministrės Ramintos Radavičienės, sąvartynų vis mąžtantį aktualumą rodo ir pakankami atliekų perdirbimo pajėgumai, ir toliau nukreipiamos investicijos tekstilės, maisto, antrinių žaliavų ir pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo konteineriams įsigyti, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių plėtrai, atliekų paruošimo pakartotinai naudoti veiklų vystymui. „Mes kaip ir Švedijoje jau esame įdėję užtektinai pastangų, kad galėtume drąsiai įsivardyti: sąvartynas yra žemiausio prioriteto atliekų tvarkymo alternatyva ir turi tapti brangiausiu atliekų tvarkymo būdu.
Tuo tikslu nuo 2023 m. planuojama padidinti mokestį už atliekų šalinimą sąvartyne iki 50 eur/t. Sąvartynai turi negrįžtamai nukeliauti į užmarštį“, – teigia Ramina Radavičienė.
Užsakymo nr.: PT_88773885