– Alvydai, kodėl apskritai verta žuvį auginti? Ar neužtenka tos, pagaunamos jūrose ar įvežamos iš svetur? Kuo išsiskiria būtent Lietuvoje auginta žuvis ir dėl ko verta ją rinktis?
– Pradėkime nuo to, kad pasaulio vandenynų ir jūrų žuvų ištekliai nedidėja, o kai kurių žuvų rūšių netgi mažėja, tuo tarpu, planetos gyventojų skaičius nuolat auga, kaip ir auga žuvies bei jos produktų vartojimas. Žmonės, ypač iš išsivysčiusių valstybių, vis labiau pradeda vertinti savo sveikatą ir pirmenybę teikia žuviai, kaip vienam iš sveiko maisto šaltinių. Tad jos poreikis auga – gamta jo nebegali patenkinti ir šią užduotį tenka patikėti dirbtiniam žuvų auginimui.
Argumentas už Lietuvoje augintą žuvį yra tas, kad jos kelias nuo augintojo iki mūsų stalo yra pats trumpiausias – galime mėgautis tikrai šviežia žuvimi, kuri savo sudėtyje išlaiko daugiausia naudingų medžiagų. Įvairūs šaldymo procesai, kad ir kokie tobuli būtų, vis tiek sumažina žuvies naudingąsias savybes. Kol pagauta ar išauginta kur nors Kinijoje žuvis pasiekia Lietuvą praeina mažiausia 6–8 savaitės, nes jos daugeliu atveju tikrai neskraidina lėktuvais – plukdo laivais ar kitu lėtesniu transportu. Be to, tikrai negali žinoti, ar kelionės metu žuvis nebuvo atšildyta ir pakartotinai užšaldyta – tą sunku patikrinti. Pirkdami lietuvišką žuvį viso to išvengiame.
Trečias motyvas rinktis pas mus augintą žuvį – didesnė tikimybė įsigyti kokybišką ir sveiką žuvį. Nemažos dalies jūrų ir vandenynų užterštumas yra tikrai nemažas, tad, nors žuvų gaudytojai daugeliu atveju deklaruoja pagavimo rajoną, vis tiek tiksliai nežinai, ar toje vietoje nebuvo kokių teršalų. Įvairios ligos ir žuvų parazitai – atskira kalba. Natūralioje gamtoje jų visada gali pasitaikyti, nes tokia jau ta gamta, tuo tarpu auginant žuvį dirbtinai tą galima sukontroliuoti. Ypač tą galima pasakyti apie uždarose sistemose auginamas žuvis – ten tiesiog nėra galimybių papulti ligos sukėlėjams, o jeigu taip dėl kokių nors priežasčių atsitiko, yra visos priemonės nuo jų išvalyti ir pateikti pirkėjui sveiką ir aukštos kokybės žuvį.
Galų gale, nereikia pamiršti, kad žuvų auginimas suteikia daug didesnę pridėtinę vertę. Kažkas organizuoja auginimą – reikia kvalifikuotų specialistų, kažkas montuoja įrangą, kažkas prižiūri žuvis, kažkas gamina jai pašarus, kažkas rūpinasi realizacija, perdirbimu. Vis daugiau žuvies auginama rekreacinei žūklei – reikia jos žinovų ir t.t. – visa tai yra darbo vietos, kurios prisideda prie mūsų krašto ekonomikos, o tuo pačiu – visų mūsų gerovės.
– Ar išauginame pakankamai žuvies savo rinkai, o gal net – eksportui?
– Akvakultūros pajėgumai Lietuvoje kyla, bet, deja, vis dar daug žuvies importuojame iš Lenkijos, kitų kraštų. Kažkiek, žinoma, ir eksportuojame, bet negalima pasakyti, kad visiškai patenkiname savo rinkos poreikį. Gal tik perdirbėjai turi kuo pasigirti – žuvies perdirbame ir eksportuojame į kitas šalis tikrai nemažai, tačiau šiuo atveju daugiau kalbame apie įvežtinę žuvies žaliavą ir jos perdirbimą.
Tačiau esu optimistas – susidomėjimas vis didėja, daugėja žuvis auginančių įmonių, vis dažniau įvairios įmonės ir pavieniai žmonės kreipiasi į mūsų centrą, nori konsultacijos, užsako įvairias paslaugas. Tiesiog reikia laiko viskam įsivažiuoti, galbūt daugiau informacijos, šios ūkio srities palaikymo valstybiniu mastu. Mokslininkų prognozės yra žuvų augintojų pusėje – ateityje žuvies suvartojimas ir kainos tik augs ir šiai verslo šakai atsiveria vis didesnės perspektyvos
– Grįžkime prie žuvų auginimo. Minėjote terminą „uždaros sistemos“. Kokios tai sistemos ir ar iš tiesų jose išaugintos žuvys yra tokios pat kokybiškos, kaip užaugintos tvenkinyje?
– Uždaros arba, tiksliau, recirkuliacinės sistemos, kuriose vanduo cirkuliuoja uždaru ratu, yra naujausias žodis žuvininkystės srityje, nes jos leidžia žuvį išauginti iš esmės labai nedideliame kiekyje vandens. Racionaliau ir efektyviau panaudojami pašarai, daug mažiau teršiama gamta, nepalyginamai taupiau vartojami vandens ištekliai. Palyginimui, jei laukiniame vandens telkinyje nekenkiant žuvies ištekliams per metus paprastai galime sugauti kelis ar keliolika kilogramų žuvies iš hektaro, tai tvenkiniuose galima išauginti kelis šimtus – iki tūkstančio kilogramų, o uždarose recirkuliacinėse – šimtą ir daugiau kilogramų žuvies viename kubiniame talpos metre. Žinoma, yra ir kita medalio pusė – recirkuliacinės sistemos reikalauja daug daugiau žinių, investicijų į sudėtingesnę įrangą, elektros energijos sąnaudų vandens šildymui, apšvietimui, filtrų ir kitos įrangos veikimui. Žuvų šėrimui reikia kokybiškesnių pašarų ir t.t.
Be to, dėl galimybės uždarose sistemose sudaryti žuvims idealias sąlygas, jos tokiose sistemose užauginamos 2 – 3 kartus greičiau nei paprastai. Tai leidžia teikti vartotojui jaunas žuvis, kurios nespėja sukaupti kažkokių nelabai naudingų medžiagų, kaip pasitaiko jūrose ar ežeruose.
Didelis pliusas yra tai, kad uždaras sistemas įrengti galima praktiškai bet kur, skirtingai nuo tvenkinių – tereikia turėti tik patikimą elektros tiekimą ir interneto ryšį, reikalingą valdyti auginimo procesą nuotoliniu būdu.
Recirkuliacines sistemas galima laikyti žuvininkystės ateitimi – netgi tokia turtinga ir žuvų auginimo srityje pirmaujanti šalis kaip Norvegija planuoja artimiausiu metu perkelti savo lašišų auginimo fermas iš fiordų į sausumą, vadovaudamasi, visų pirma, ekologiniais motyvais, bet neužmiršdama ir ekonominių. Aišku, norvegų verslui bepigu – elektros kaina šioje turtingoje valstybėje yra juokinga, gauti valstybės paramą verslui paprasčiau. Mums šioje vietoje kiek sunkiau, bet vis tiek sparčiai judame į priekį.
Dėl užaugintos tokiose sistemose žuvies kokybės, mano nuomone, būgštaujama be reikalo. Uždara sistema, turint kokybišką įrangą ir žinių, leidžia beveik šimtu procentų kontroliuoti žuvies auginimo sąlygas, apsaugoti jas nuo ligų, vandens užterštumo, ką sunkiau padaryti tvenkiniuose ir sunkiai ar praktiškai visai neįmanoma laukiniuose vandens telkiniuose.
Prieš atiduodant į prekybą, iš uždarų sistemų žuvis dažnai perkeliama į talpas su švariu pasūdytu vandeniu, kur pabuvusi 2–3 dienas apsivalo. Gaudant ją vandenyne ar jūroje to niekaip nepadarysi. Iš esmės, viską lemia pašarai – kuo šersi žuvį, tokią ją ir išauginsi. Kokybiški pašarai kainuoja daug, todėl kokybiška uždaroje sistemoje užauginta šviežia žuvis negali būti pigi.
Čia kalbu apie Lietuvoje ir kitos Europos Sąjungos (ES) šalyse užaugintą žuvį. Europos Bendrijoje galioja griežti įstatymai ir kontrolė, kaip žuvis turi būtų auginama. Žuvis auginama ir Kinijoje, Vietname, kitose rytų šalyse. Iš ten ji atkeliauja pas mus ir ten sunku pasakyti, kokiose sąlygose žuvis laikoma ir ar yra kokia efektyvi jos kokybės kontrolė. Tad šiuo atveju galiu rekomenduoti įsigyti Lietuvoje ar bent kitose ES šalyse augintą žuvį, kuri, galbūt, kainuoja daugiau, bet daugiau yra ir garantijų, kad ji bus skanesnė ir sveikesnė.
– Kokios žuvys Lietuvoje auginamos?
– Tvenkiniuose daugiausia auginame karpių, lydekų, baltųjų amūrų, plačiakakčių, lynų, karosų, vaivorykštinių upėtakių, kai kurių eršketinių žuvų. Uždarose recirkuliacinėse sistemose kol kas apsimoka auginti tik brangiai parduodamas žuvis, todėl čia dažniausia orientuojamasi į gurmanų stalui patiekiamą žuvį. Trumpai supažindinsiu – tikriausiai ne visi skaitytojai jas pažįsta ar yra matę:
Afrikiniai šamai. Tai – populiariausia šiai dienai uždarose sistemose auginama žuvis, nes jiems reikia mažiausiai priežiūros, galima išauginti didelį jų kiekį santykinai mažoje talpoje, jie greitai auga. Afrikinių šamų mėsa yra ne tokia riebi, švelnesnė, kaip mums labiau pažįstama europinio šamo, todėl galima ją ne tik rūkyti, bet ir troškinti, kepti, virti garuose. Taip pat lengviau šią žuvį transportuoti gyvą, nes ji kvėpuoja atmosferos oru ir ilgai išlieka gyva net ir visai be vandens. Afrikinius šamus Lietuvoje augina ne viena dešimtis ūkių.
Vaivorykštiniai, rečiau – kitos veislės upėtakiai. Skirtingai nuo šamų, šioms žuvims reikia šalto vandens, tad nereikia eikvoti daug energijos jos šildymui. Apie upėtakio skonį kalbėti turbūt nereikia – jį žino daugelis. Tačiau skirtingai apdorotos žuvies skoninės savybės skiriasi, todėl verta pirmenybę teikti šviežiam, ką tik sugautam upėtakiui, nes, pavyzdžiui, šaldyto skonis ir maistinė vertė gali būti ir skurdesnė.
Sibiriniai bei deimantiniai (arba rusiški) eršketai. Tai – dietinės žuvys, dažnai perkamos ligoniams, vaikams ar senesniems žmonėms. Jos nėra riebios, bet turi labai daug Omega-3, kitų elementų, auga (ypač uždarose sistemose) labai greitai. Eršketai yra kremzlinės žuvys, beveik neturi kaulų ir ašakų, o tai irgi yra privalumas. Ilgą laiką šios žuvys mūsų rinkai buvo tiesiog per brangios, bet, kylant pragyvenimo lygiui, vis daugiau jų parduodama Lietuvoje. Taip pat šios žuvys auginamos ir dėl itin brangių vadinamų juodųjų ikrų.
Sterlės. Tai – erškėtinių šeimos žuvys, auginamos daugiausia dėl to, kad gana greit subrandina ikrus. Jeigu, norint išnaršinti eršketą tvenkiniuose reikia 12–14 metų, uždaroje sistemoje – 7–8 m., tai sterlė ikrus „atiduoda“ jau po 4–5 metų.
Arktinės palijos ir alpiniai šalviai. Šias žuvis būtų galima palyginti su peraugusiu upėtakiu – jos auga daug sparčiau. Per metus jas galima užauginti iki 500–800 g, per dvejus – iki 1,5–2 kg. Skonis panašesnis į šviežios lašišos, nei upėtakio. Šių žuvų mėsa – ryškia raudona ir, beje, tokia natūrali. Užaugintų lašišų žuviena dirbtinai nudažoma, dedant specialius priedus, nes to nori vartotojai, o šios žuvys tokios natūralios.
Tilapijos. Tai – šiltų kraštų žuvis, atvežta iš Azijos. Kaip ir afrikinis šamas, auga gana greitai ir yra nereikli. Dažnai auginama kartu su krevetėmis, nes išskiria medžiagas, kurios apsaugo krevetes nuo tam tikrų ligų.
Ungurys. Lietuvoje – itin mėgstama ir brangi žuvis, ypač rūkytas. Ungurys iki šiol buvo parduodamas daugiausia sugautas natūraliuose vandens telkiniuose, tačiau pradėjus nykti šios žuvies poreikį bandoma patenkinti auginant dirbtiniu būdu. Ungurius nėra labai sudėtinga užauginti, tačiau jų kainą iškelia brangi auginimo žaliava – vadinami stikliniai unguriukai, kuriuos tenka pirkti brangiai iš užsienio. Japonai jau išmoko ungurius naršinti – kol kas ši technologija yra slepiama, bet, manau, laiko klausimas, kada ji išpopuliarės ir ungurių auginimas turėtų suklestėti.
– Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams?
– Gyventi sveikiau ir valgyti daugiau žuvies bei, žinoma, nebijoti ant savo stalo patiekti Lietuvoje išaugintą žuvį. Ji tikrai bus šviežiausia, skani ir sveika.
Užsakymo nr.: PT_87286733