Prieš kurį laiką pasigirdo kalbos apie naują ES bendros politikos galimybės socialinėje srityje. Konkrečiai vienas iš jų – Europinės pensijos įvedimas. Kiek tai realu?
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Kai Lietuva stojo į ES, turėjome padaryti tam tikras reformas, ypač tose srityse, kurias reguliuoja Bendrija, jose ir pasiekėme didžiausių pokyčių. Tuo tarpu socialiniai, švietimo, sveikatos klausimai yra tvarkomi valstybių narių. Aš manau, jei turėtume aiškesnį ir vieningesnį europinį standartą šiose temose, pasiektume kur kas geresnių rezultatų. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kokie valstybės finansiniai pajėgumai, kaip vystosi ekonomika ir pan. Daugiau Europos socialinių klausimų srityje gali paskatinti taip reikalingas reformas Lietuvoje. Vis tik reikia nepamiršti, kad dėl to, ką konkrečiai keisti, kokius konkrečius siūlymus priimti, turi sutarti visos valstybės narės.
Gyvename ir dirbame vieningoje Europoje, visi esame Europos piliečiai, tad ilgainiui turėtų atsirasti tam tikras pensijos standartas, bendras visai Europai. Europinė pensija – siekiamybė, bet jau dabar vyksta diskusijos dėl didesnio ES įsitraukimo pensijų klausimuose. Naujausias ir labai konkretus pasiūlymas – atverti galimybes būsimiems pensininkams kaupti ne vien tuose fonduose ir tais būdais, kuriuos siūlo valstybės, bet pasiūlyti nacionalines sistemas papildančią pensijų kaupimo galimybę, lankstų Europinį pensijos kaupimo produktą veikiantį bet kurioje ES valstybėje. Šis pasiūlymas yra baigiamojoje svarstymo stadijoje.
Europinės pensijos tikslui reikėtų ir tam tikrų mokesčių sistemos pertvarkymo, suderinimo, tad bendrosios pensijos perspektyva gana tolima. Bet aš manau, kad būtent šie klausimai, esantys arčiausiai žmogaus, labiausiai didintų pasitikėjimą Europos Sąjunga, todėl reikia dėti pastangas, kad žingsnis po žingsnio priartėtume prie gerųjų europinių standartų šioje srityje.
Kęstutis Masiulis: Europos Sąjungoje visose srityse galioja tam tikri bendri valstybių susitarimai, ne išimtis ir socialinė politika. Jau dabar daug šios srities klausimų apsprendžia bendri principai. Kaip užskaitomas darbo stažas, kada atsiranda galimybė gauti kitos šalies pensiją, kurioje šalyje mokami socialinio draudimo mokesčiai ir daug kitų.
ES veikimo tikslas yra panaikinti perteklinius barjerus tarp šalių ir pagerinti paslaugas konkrečiam žmogui, nesvarbu, kurioje šalyje jis gyvena, kur dirba, mokosi ar keliauja. Iki šiol ES formavo vis daugiau bendrų principų, todėl žmonėms paslaugos tampa paprastesnės ir aiškesnės. Kaip bus toliau, labai priklausys nuo naujojo ES Parlamento sudėties ir valstybių narių noro gilinti integraciją.
Artimiausioje perspektyvoje vienodų finansine prasme pensijų visose šalyse tikėtis sunku, bet kad gali atsirasti bendri principai, kurie bus universalūs, tai labai tikėtina. Žinoma, jeigu radikalai neužvaldys ES Parlamento ir neprimes ne kuriančios, bet griaunančios darbotvarkės. Konservatorių partijos ES šalyse pasisako už požiūrį, kad valstybės netaps silpnesnės, jeigu derins savo socialines sistemas su kaimynėmis. Jau prieš 70 metų vienas žymiausių pasaulio konservatorių Winstonas Churchillas teigė, kad kartu galime pasiekti geresnės visuomenės ekonominės gerovės.
Apskritai ar verta būtų pradėti mąstyti apie bendros europinės socialinės politiką? Kokie būtų jos pagrindiniai pliusai eiliniam ES piliečiui?
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Socialiniai klausimai yra arčiausiai žmogaus kasdienybės – pagalba šeimoms, kokybiškas žmonių turinčių negalią gyvenimas, orios pensijos. Tai žmonėms labiausiai rūpi, todėl reikia atrasti būdus, kaip skirtumuose tarp 28 valstybių surasti bendrumą, kuris leistų visiems Europos piliečiams būti lygiais. Juk Europos Sąjunga grįsta solidarumu – t. y. pagalbos vieni kitiems principu. Kai šie principai tikrai įgyvendinami realybėje, nuo to geriau ir kiekvienam piliečiui, ir pačiai Europos Sąjungai.
Šiuo metu didžiausia dalis klausimų, susijusių su socialine politika yra rekomendacinio pobūdžio. Tarkim klausimai, susiję su neįgaliaisiais – visos šalys turi skirtingą politiką. Aš norėčiau, kad orientuotumėmės į Skandinavijos valstybes, kur išvystytas paslaugų sektorius, kur yra tinkama pagalba artimiesiems, kur negalią turintys žmonės lygiaverčiai dalyvauja visuomeniniam gyvenime. Mes ilgus dešimtmečius ne savo noru buvome toje erdvėje, sovietinėje erdvėje, kur negalią turintieji buvo slepiami nuo visuomenės akių. Iš to kyla ir supratingumo trūkumas visuomenėje bei politikoje. Suprantama, kad Lietuva pagal savo turtingumą nėra Švedija, bet kai kurie minimalūs standartai oriam gyvenimui nebūtinai priklauso nuo finansų. Todėl aš būčiau už griežtesnius reikalavimus iš Europos Sąjungos socialinėje srityje, nes manau, kad tai priverstų mus pasitempti ir suteikti geresnes sąlygas labiausiai pažeidžiamiems.
K. Masiulis: Lietuvos žmonės yra ypač mobilūs, kaip rodo ne vienas tyrimas. Lietuviai labai daug keliauja ir yra labai atviri kitoms kultūroms. Turime ir vieną didžiausių diasporų užsienyje. Vien lietuvių kilmės asmenų užsienyje gyvena per 1 milijoną, o piliečių užsienyje daugiau nei 300 tūkst., taigi bet kokie bendri socialiniai susitarimai tarp šalių, pirmiausia, teiks konkrečią naudą keliose valstybėse interesų turintiems žmonėms. Didžiausia nauda iš vieningos socialinės politikos būtų, jeigu pradėtų veikti vieno langelio principas, kai asmuo galėtų vieną kartą kreiptis į bet kurios šalies instituciją su savo rūpesčiu, o šalys tarpusavyje apsikeistų reikalinga informacija, ir asmuo gautų visas paslaugas, kurios būtų pripažįstamos kitose valstybėse. Tai būtų siekiamybė.
Antras tikslas būtų kai kurių paslaugų unifikavimas. Jeigu atsirastų bendri apibrėžimai, kas yra pensija, skurdas, pragyvenimo minimumas, jų nustatymo principai, darbo saugos standartas, vieningas darbo ir poilsio režimas ir kiti, tai pagerintų žmonių lygiateisiškumą. Socialinė nelygybė tarp šalių kelia daugiausiai abejonių visoje ES, o ypač Rytų Europoje. Žmonės Lietuvoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje klausia, kodėl mes dirbame taip pat sunkiai kaip Vokietijoje ar Anglijoje, bet mūsų gyvenimo standartai žemesni. ES turi efektyviau siekti visų šalių ir regionų tolygaus išsivystymo.
Klestintys ir įgalinti Europos regionai yra vienas svarbesnių elementų ES įvaizdžio formavimo strategijoje. Bet tai ne tik įvaizdis – metai iš metų šalių narių regionams yra skiriamos milžiniškos lėšos reformoms skatinti. Politologai teigia, kad realios reformos prasideda tada, kai baigiasi pinigai. Štai pavyzdys, neseniai medijose pasirodė reportažas apie Lazdijuose renovuotą mokyklą, kurioje trūksta mokinių ir ji nėra uždaroma vien dėl to, jog yra renovuota. Ar ES regionų politika neprieštarauja natūraliai pasaulinei urbanizacijos tėkmei ir daugiau kuria, o ne sprendžia problemas?
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Europos Sąjungos lėšų panaudojimas – valstybių reikalas. Šalys, derėdamosi kas penkerius metus dėl europinių fondų, turi išsakyti, koks yra poreikis, kokia yra vizija. ES gajus ginčas, pavyzdžiui, ar daugiau pinigų reikia žemės ūkiui, ar mokslo tyrimams. Aš galvoju, kad pagrindinė problema, jog ES neturi pakankamai aiškios vizijos link kur mes einam, ką norime pasiekti. Jeigu mes norime būti konkurencingi pasaulyje, sėkmingai varžytis su JAV, ir naujomis ekonominėmis galiomis kaip Kinija, IT ir mokslo srityse, tai mes turime investuoti į švietimą, į mokslinius tyrimus, nes mūsų žmonės yra pagrindinis turtas. Aš nekalbu apie seminarų organizavimą, aš kalbu apie reformas ES mastu, kurios leistų mums būti lyderiais pasaulyje daugely sričių.
Infrastruktūriniai projektai, renovacijos – svarbu. Žmonėms svarbu, kokioje aplinkoje jie gyvena, bet aš manau, kad tam tikra prasme tai yra lengviausias sprendimas, kur padėti pinigus. Todėl čia yra ir Lietuvos valdžios atsakomybė – į ką mes norime investuoti, ar į plyteles, ar į verslo skatinimą bei tuos dalykus, kurie skatina ekonomikos tvarumą ir gyvybingumą, vadinasi, užtikrina geresnį gyvenimą ir šiandien, ir ateities kartoms. Sėdėdami prie bendro stalo su kitomis ES valstybėmis ir ES lyderiais mes turime galimybę pristatyti savo viziją, jei tik tokią turime, ir ją ginti.
K. Masiulis: Visiškai sutinku, kad urbanizacija yra šių laikų duotybė. Su tuo kovoti būtų bergždžias dalykas, nes net ir pačios turtingiausios šalys kaip Švedija, Norvegija, JAV ar Kanada neranda receptų, kaip paskatinti miestiečius keltis gyventi į regionus. Visgi laisvose šalyse dalis žmonių sąmoningai nusprendžia gyventi ne dideliuose miestuose, bet mažesniuose, kaime ar viensėdžiuose. Šių žmonių valstybė irgi negali pamiršti, o turi siekti, kad jų gyvenimo kokybė būtų nė kiek ne mažesnė nei miestiečių. Regionai yra labai svarbūs kokybiškam miestų gyvavimui, taigi gyvybinga provincija sudaro sinergiją aukštai miestų gyvenimo kokybei. Nepriešinčiau tarpusavyje miesto ir regionų, bet skatinčiau rasti efektyvios politikos receptus tiek regionų, tiek miestų kokybiškai plėtrai.
ES jau atkreipė dėmesį į miestų problemas, kad egzistuoja skirtumai ne tik tarp miestų ir regionų, bet jie dar ryškesni pačių miestų viduje. Kai kurie kvartalai traukia turtinguosius, o kai kurie, priešingai, garsėja savo socialinėmis ir kriminalinėmis problemomis. Todėl būtent čia reikalingas ES investicijų prioritetas, nes prastos reputacijos miestų dalys pačios nesusitvarko, o įsikišus valstybinėms institucijoms galima pasiekti puikių rezultatų. Paskatinus infrastruktūros plėtrą, pritraukiant investicijas, keičiasi tokios vietovės įvaizdis ir gyventojų socialinė situacija. Kaip pavyzdys yra Vilniaus Paupio kvartalas, kuriame ES ir Vilniaus miesto savivaldybė investavo į naujas gatves, teritorijos išvalymą nuo sovietmečio gamyklų teršalų ir parką. Tokia plėtra susidomėjo nekilnojamojo turto bendrovės, kiti verslininkai ir dabar Paupys yra didžiausia sostinės statybų aikštelė.
***
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra politinė jėga, kuri pasisako už solidarumo principo įgyvendinimą tarp visų Europos Sąjungos šalių, ypač kalbant apie silpniausiuosius visuomenės atstovus – vaikus, senolius ir neįgaliuosius. Mūsų politikai savo idėjomis prisidėjo ir aktyviai inicijavo bendros Europos Sąjungos socialinės politikos gaires, kurios duotų rimtą pradžią imantis iš esmės spręsti augančias socialinės nelygybės, demografinės krizės ir kitas visuomenės problemas. Jeigu pasitikėsite TS-LKD sąrašu Nr. 5, įsipareigojame, kad ir toliau sieksime išnaudoti visas Europos Sąjungos teikiamas galimybes padėti labiausiai skurstantiems Lietuvos visuomenės sluoksniams bei aktyviai remsime bendrosios europinės gerovės praktinius įgyvendinimo tikslus.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Nr. 5 sąrašas Europos Parlamento rinkimuose:
1. Prof. Liudas Mažylis. VDU dėstytojas, Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto orginalo atradėjas, Kauno miesto garbės pilietis.
2. Andrius Kubilius. Ministras Pirmininkas (1999-2000, 2008-2012 m.), Seimo narys, tarptautinių pagalbos Ukrainai iniciatyvų „Maršalo planas Ukrainiai” ir „Ukraina-2027” autorius.
3. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Europos Parlamento narė (2009-2014 m.), Seimo narė, Aplinkos apsaugos ir Europos reikalų komitetų narė, Laisvės premijos komisijos pirmininkė.
4. Rasa Juknevičienė. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė, Krašto apsaugos ministrė (2008-2012 m.), Seimo narė, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja, NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentė (2018 m.).
5. Audronius Ažubalis. Užsienio reikalų ministras (2010-2012 m.), Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto narys, pirmininkas (1999-2000, 2008-2010 m.) ir Europos reikalų komiteto narys.
6. Arvydas Anušauskas. Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (2008-2012 m.), narys, istorikas, 25 knygų autorius ir bendraautorius, iš kurių pastaruoju metu publikuotos „KGB. Visiškai slaptai“, „Prezidento žvalgas – du gyvenimai“, „Aš esu Vanagas“ ir kt.
7. Laima Liucija Andrikienė. Europos Parlamento narė, Tarptautinės prekybos komiteto narė, Saugumo ir gynybos pakomitečio narė.
8. Kęstutis Masiulis. Seimo narys, Valstybės valdymo ir savivaldybių bei Europos reikalų komitetų narys.
9. Jurgis Razma. Seimo narys, Ekonomikos komiteto ir Antikorupcijos komisijos narys.
10. Emanuelis Zingeris. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas (2010-2012 m.), narys, Europos reikalų komiteto narys
11. Stasys Šedbaras. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo teisėjas (1993-1996 m.), Vidaus reikalų ministras (1998-1999), Seimo narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas (2008-2012 m.), pirmininko pavaduotojas.
12. Kazys Starkevičius. Žemės ūkio ministras (2008-2012 m.), Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto narys.
13. Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Seimo narė (1996-2000 m., 2004-2016 m.).
14. Rimantas Jonas Dagys. Socialinės apsaugos ir darbo ministras (2008-2009 m.), Seimo narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas (2009-2012 m.), pirmininko pavaduotojas.
15. Gintarė Skaistė. Seimo narė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė.
16. Andrius Kupčinskas. Kauno miesto meras (2007-2015 m.), Seimo narys, Ekonomikos komiteto narys.
17. Andrius Navickas. Filosofas, rašytojas, Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto narys.
18. Saulius Pečeliūnas. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys (1990-2000 m., 2004-2012 m.).
19. Gintarė Narkevičiūtė. Verslininkė.
20. Donatas Jankauskas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras (2009-2012 m.), Seimo narys (2004-2016 m.), Kauno rajono savivaldybės tarybos narys.
21. Paulius Lukševičius. Verslininkas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
22. Andrius Vyšniauskas. Politologas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys.
Su sąrašu ir partijos programa išsamiai susipažinti galite čia: https://tsajunga.lt/ep-2019/
Politinė reklama bus apmokėta iš TS-LKD Europos parlamento rinkimų kampanijos sąskaitos
Užsakymo nr.: PT_81245861