Saulės ir Mariaus šeima – ne išskirtinė. Tokių šeimų daug, ir ne tik Kaune. Kupini vilčių ir siekių jauni žmonės kuria ateities planus, kurie neretai sudūžta į realybės sieną. Emigracija tam, kad užsidirbtum pirmam būsto paskolos įnašui, yra sprendimas, kuris aplanko ne vieną.

Parama būstui įsigyti reikalinga ir Kaunui

Panašu, kad būsto įsigijimo problema šalies valdantiesiems yra pažįstama – šiemet buvo priimtas sprendimas, kuriame numatoma, jog jaunos šeimos, kuriose sutuoktiniai yra ne vyresni kaip 35-erių, gali gauti paramą būstui įsigyti. Tiesa, jeigu jie gyvena ne Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Druskininkuose, ir kituose miestuose.

Matyt, tikimasi, kad kauniečiai ir kiti turtingesnių savivaldybių gyventojai „kaip nors išsivers“ patys. Manyčiau, kad tokia parama turėtų būti prieinama visiems miestams, ir rajonams, kuriuose gyventojų skaičius mažėja.

Remiantis Lietuvos Statistikos departamento pateikiamais duomenimis, nuo 2016-ųjų iki 2019-ųjų sausio Kaunas neteko daugiau nei 800 (keturių pilnų lėktuvų) nuo 25 iki 35 metų amžiaus kauniečių. Apatinę amžiaus ribą paėmiau tokią, kuri įtraukia neseniai mokslus baigusius asmenis, tikėtina, jau ne studentus. Nors 2019-ųjų duomenys tik preliminarūs, tendencija aiški. Kaune gyventojų skaičius mažėja, o ne auga, kad ir kaip to norėtų dabartino mero viešųjų ryšių komanda.

Nenoriu teigti, kad neišgalėjimas įsigyti būstą yra vienintelė priežastis, dėl kurios netenkame jaunų žmonių. Jų yra daug.

Pavyzdžiui, Kauno aukštųjų mokyklų konkuravimas tarpusavyje vietoj to, kad dirbti kartu ir kurti patrauklius studijų ir mokslo pasiūlymus potencialiems studentams; įdomią veiklą ir adekvatų atlygį jauniems talentams siūlančių darbo vietų trūkumas; kultūrinio gyvenimo, kurio aktyvioji dalis yra jauni žmonės, įvairovės nebuvimas. Nors darželių Kaune lyg ir pakanka, trūksta grupių mažiausiesiems – jaunos mamos neturi kur palikti savo mažylių, kuriems dar nesuėjo treji.

Investuokime į talentus, apdovanokime mažiausius kauniečius

Žvilgsnį kreipiu į kitas šalis. Kaip yra miestuose, kuriuose jauniems žmonėms gyventi gera? Kaip savo gyventojais rūpinasi Berlynas, Orhusas, Ciurichas ir Hamburgas? Kokias lengvatas jaunoms šeimoms suteikia Kopenhagos miesto valdžia?

Didžiuosiuose Europos miestuose žmonės gyvena glaudžioje kaimynystėje, tačiau čia vaikai žaidžia ne automobilių stovėjimo, o žaidimų aikštelėse, nes joms skiriama daugiau vietos planuojant gyvenamuosius rajonus. Tiek Vokietijoje, tiek Danijoje, Skandinavijos šalyse yra taikomas lankstus darbo grafikas dirbantiems jauniems tėvams. Danijoje dukart per savaitę jie gali išeiti iš darbo anksčiau, kad praleistų daugiau laiko su šeima. Vaikai lanko darželį ar mokyklą šalia namų, o moksleivių pasiekimai skirtingose mokyklose yra panašūs. Vokietijoje tėvams mokamos išmokos už vaikus, šeimos, turinčios vaikų, moka mažesnius gyventojų pajamų mokesčius. Per mokesčių politiką paramą šeimoms suteikia ir Šveicarija.

Labiausiai visuose šiuose pavyzdžiuose man patinka tai, kad ir mes turime visas galimybes paversti Kauną miestu, draugišku jaunimui ir jaunoms šeimoms.

Galime bent iš dalies subsidijuoti pirmąjį paskolos įnašą jaunoms šeimoms. Privalome kalbėtis su verslu dėl lankstaus grafiko mažus vaikus auginantiems tėvams. Investavę apie 200 tūkstančių eurų, galime įsteigti vaikų dienos centrus ten, kur jų labiausiai trūksta – Šilainių, Dainavos rajonuose – ir padaryti juos prieinamus visoms, ne tik sunkumų patiriančioms šeimoms.

Ar miestas turi pinigų, kuriuos galime skirti jauniems žmonėms, šeimoms? Yra. Savivaldybė per trejus metus veiklos viešinimui išleido daugiau kaip 1 milijoną eurų, šiems metams numatyta apie 400 tūkstančių eurų. Manau, kad nemažą dalį šių lėšų galima panaudoti prasmingiau.

Jurgita Šiugždinienė (Teodoro Biliūno nuotr.)

Pavyzdžiui, suformuokime Talentų fondą prioritetiniuose Kauno ekonomikos sektoriuose, taip pritraukime ir išlaikykime talentus ir aukščiausio lygio specialistus, remkime praktikas verslo įmonėse.

Galima pagalvoti ir apie Kūdikio krepšelio iniciatyvą – padovanoti nors po 300 eurų kiekvienam naujai gimusiam kauniečiui.

Turite geresnių pasiūlymų, kaip prasmingai panaudoti šias lėšas, kad tai padėtų Kaunui tapti augančiu miestu? Diskutuokime ir susitarkime. Rašykite man, siūlykite. Juk kauniečiai yra savo miesto šeimininkai ir turi teisę siūlyti, kaip geriausia panaudoti mūsų visų pinigus.

Kur mokytis iškeliaus šiandieniniai moksleiviai?

Jauni žmonės – tai ne tik jaunos šeimos. Dar kartą žvilgteliu į oficialią statistiką. Šiandien Kaune gyvena kone 1,5 tūkstančio daugiau 7–9 metų vaikų nei 2016-aisiais. Mažųjų kauniečių skaičius paaugo. Tai – vaikai tėvų, kurie prieš maždaug dešimt metų patikėjo, kad mūsų mieste gyventi gera ir sukūrė čia šeimas. Sutinku šiuos žmones susitikimuose su bendruomene seniūnijose, kalbamės prie kavos puodelio miesto centre. Neretai jų rūpesčiai yra susiję su nerimu dėl vaikų ateities.

Puikiai juos suprantu. Šiandieniniai moksleiviai yra potencialūs studentai. Ar jie rinksis studijas studentų miestu tituluojamame Kaune? Bijau spėlioti.

Nepaisant sutarčių ir susitarimų, Kauno aukštosios mokyklos vis dar neišmoko dirbti kartu dėl geriausio pasiūlymo savo „klientui“ – studentui. Suvieniję kelių universitetų potencialą, galime pasiūlyti geriausias Lietuvoje, o gal ir Baltijos šalyse, sąlygas studijuoti tarpdisciplininius ateities mokslus, tokius kaip bioekonomika ar didžiųjų duomenų analitika.

Turime nepaprastai talentingų tyrėjų, išskirtinai aukšto lygio laboratorijų – kodėl studentai negalėtų rinktis jiems svarbius ir įdomius modulius įvairiuose universitetuose? Kas trukdo dalintis laboratorijų erdve? Sharing is caring, kaip sako mano vaikai.

Jei norime pasikeitimų po penkerių metų, juos planuoti reikia šiandien.

Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Ne tik turėti juos savo komandoje, bet prisidėti prie jų tobulėjimo. Kaip karjeros mentorė universitete susitinku su talentingais studentais, stengiuosi jiems padėti atskleisti savo potencialą, išklausyti jų išsakomas problemas ir išgirsti jaunų žmonių išsakomus pasiūlymus.

Norėčiau, kad savivaldybė atkreiptų dėmesį į poreikį, pavyzdžiui, įsteigti jaunimo centrą Šilainiuose, pačiame didžiausiame ir jauniausiame Kauno rajone. Nemaža dalis jaunimo čia laisvalaikį leidžia būriuodamiesi prie parduotuvių. Ne ką daugiau moksleiviai gali nuveikti ir nuvykę į miesto centrą. Man dėl to neramu, kaip ir jų tėvams.

Esu rašiusi apie neseniai duris atvėrusią Helsinkio centrinę biblioteką „Oodi“, kuri buvo sukurta konsultuojantis su skirtingomis visuomenės grupėmis. „Į biblioteką eitume smagiai ir prasmingai praleisti laiko. Žiemą lauke šalta, o kavinėse – brangu. Juk nevaikščiosi nuolat į parduotuvę matuotis drabužių, kad galėtum šiltai pabūti su draugais“, – diskusijų metu kalbėjo moksleiviai. Iš naujosios bibliotekos jie tikėjosi ekspozicijų erdvių savo kuriamam menui, kūrybinių dirbtuvių, patalpų įvairiai veiklai – nuo susitikimų iki ramaus skaitymo ir kūrybos. Tai buvo 2012-aisiais. Šiandien „Oodi“ – jau išsipildžiusi svajonė.

Tokio lygio diskusijos Kaune dėl, pavyzdžiui, Vinco Kudirkos bibliotekos erdvių pritaikymo jaunimui, dar nevyksta. Jei norime pasikeitimų per artimiausius penkerius metus, gal jau pats laikas jas pradėti?

Viskas prasideda nuo svajonių ir planų. O man patinka svajoti drąsiai.

Politinė reklama bus apmokėta iš TS-LKD kandidatų sąrašo Kauno miesto rinkimų apygardoje Nr. 15 sąskaitos. Informaciją parengė Jurgita Šiugždinienė