– Papasakokite, kas yra „Camino de Santiago“ kelias ir iš kur apie jį sužinojote?

– Prisimenu, kad prieš porą metų aš visai nemėgau vaikščiojimo, o mano žmona jau kurį laiką rungtyniavo su draugėmis, kuri daugiau nueis, naudojo specialias telefono programėles žingsniams skaičiuoti. Į šią jos veiklą žiūrėjau labai skeptiškai, maniau, kad žmonės neturi ką veikti ir švaisto savo laiką. Viskas apsivertė lygiai prieš metus, kai Kūčių vakarą su broliu nusprendėme iki draugų keliauti pėsčiomis, kol mūsų šeimos baigs ruoštis. Oras buvo geras, kaip ir mūsų nuotaikos, todėl 6 kilometrų kelionė visiškai neprailgo.

Po šio nuotykio brolis užsiminė, kad žada ir toliau treniruotis vaikščiojant bei papasakojo man, kad yra piligrimų kelias Ispanijoje – „Camino de Santiago“. Šį kelią sudaro 1000 kilometrų. Tada man šie skaičiai buvo nesuvokiamai milžiniški, atrodė, kad į Maskvą reikės nueiti. Bet jau tada pajutau, kad man reikia ten dalyvauti.

– Kaip minėjote, toks atstumas atrodo neįmanomas, ypač nedaug vaikščiojančiam žmogui. Kas privertė persigalvoti ir kaip pamilote ėjimą?

– Nuo to vakaro aš į darbą pradėjau vaikščioti pėsčiomis. Pasirodo, nėra čia nieko sunkaus – atsikeli anksčiau ir per porą valandų nueini. Žinoma, kolegos į mane žiūrėjo kreivai. Visi galvojo, kad man vidurinio amžiaus krizė (juokiasi). Po truputį vaikščiojimas man pradėjo vis labiau patikti. Visada galvojau, kad mes laiko turim labai mažai ir nespėjam nieko. Dabar tikiu, kad, jei laiko yra per mažai, reikia susirasti antrą darbą. Taip greičiausiai žmogus susidėlioja prioritetus, susiplanuoja, kas svarbiausia, niekas tada nevyksta be reikalo. Pavyzdžiui, savaitgaliais nemiegu ilgai. Manau, kad taip poilsio neprarandu, o organizmas gauna lengvo krūvio, kol kiti miega – aš einu.

– Įveikti tiek kilometrų gali ne kiekvienas, tam reikia fizinio pasirengimo ir praktikos. Kaip atrodė Jūsų pasiruošimas prieš „Camino de Santiago“?

– Galima ir nieko nesiruošti, tačiau patartina tai daryti. Labai svarbus žingsnis – nusipirkti būtiniausius daiktus. Tikriausiai dėl nepatyrimo žmonės į kuprinę susideda viską, ko labiausiai bijo. Išsigandę lietaus – dedasi apsauginius lietpalčius, o mes su broliu juokdavomės ir šokom kartu su lietumi. Turbūt ir aš dabar imčiau dvigubai mažesnę kuprinę, bet tikrai įsidėčiau fotoaparatą. Norėjau jausti kuo mažesnį diskomfortą einant, todėl Lietuvoje pratinausi vaikščioti atstumus iki trisdešimties kilometrų. Tai dariau beveik devynis mėnesius. Rugsėjo vienuoliktąją mes jau išskridome į Prancūziją, kur pradėjome savo kelionę.

– Kiek laiko užtrunka ėjimas šiuo keliu?

– Visas ėjimas truko trisdešimt dienų. Su lietuvišku tempu mes būtume nuėję daug greičiau. Bet ant pečių nešėmės visą Lietuvą su rūpesčiais, tempais ir visu mentalitetu. Pradžioje pradėjome beveik bėgti, norėjome su visais lenktyniauti, manėme, kad galime likti nevalgę, stengėmės, kuo anksčiau keltis. Su mūsų pagautu tempu visame kelyje būtume užtrukę apie dvidešimt dienų. Bendravome internetu su vienais lietuviais, kurie ėjo į priekį nuo mūsų savaite laiko, po to juos pavijome ir ėjome kartu. Tempas sumažėjo beveik dvigubai. Tik tada iš kelio „pradėjome imti“ labai daug: vaizdų, bendravimo, istorijų. Prabėgę būtume įrodę, kokie mes greiti, bet tuo pačiu ir kvaili.

Piligriminė kelionė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Minėjote, kad nenorėjote įrodyti tiesiog galintys tai padaryti. Koks buvo kelionės tikslas?

– Grįžęs gaudavau daug klausimų, ar pasiekiau tikslą. Iki pat Prancūzijos mes dar nežinojome, kokie mūsų tikslai ir kuriuo keliu eisime, nes jie visi skiriasi, tačiau paskutinę minutę išsirinkome sunkesnį kelią. Niekam nieko neįrodinėjome, su broliu norėjome kuo ilgiau pabūti atskirai nuo darbų, problemų, kasdienybės ir netgi įsipareigojimų. Tikslai ir norai, susigalvoti prieš kelionę, nėra labai svarbūs, geriausia tai, ką žmonės ten patiria. Neturėjau išsikėlęs konkrečių tikslų, tačiau džiaugiuosi, nes numečiau svorio, sustiprinau kojas, buvo pamatytas saulėlydis, didžiosios bangos, nueitas visas atstumas, aplankytos bažnyčios ir piligrimų mišios. Daugelis žmonių šį kelią supranta kaip religinį, tačiau man tai buvo pabėgimas nuo visko. Ne žmogus kelią pasirenka eiti, bet kelias pasirenka žmogų, vedą jį į išbandymus.

– Per dieną nueinant apie trisdešimt kilometrų, normalu, kad žmogus turi būti stiprus ir pasirengęs bet kam. Ar leidžiantis į tokią įtemptą kelionę būtini puikūs fiziniai duomenys ir speciali įranga?

– Lietuvoje per mėnesį nueidavau kelis šimtus kilometrų. Aš visą gyvenimą sportavau ir patyriau gan didelį fizinį krūvį, todėl problemų nekilo. Fizinis pasiruošimas yra būtinas tame kelyje. Patys ėjikai reguliuojasi savo tempą, sunkumą, pati pradžia kelionės „ištreniruoja“ žmogų. Aišku, normalu, kad skaudės raumenis, sausgysles, sąnarius, bet profilaktiškai tepdami vaistais galite nutolinti šiuos skausmus.

Vieni sako, kad norint mažesnio diskomforto reikia gerų batų. Pradžioje ėjau su paprastais sportbačiais, nes man jie labai patogūs. Tačiau su jais galima nueiti tik iki dvidešimties kilometrų, todėl nusipirkau specialius vaikščiojimo batus, kurie man tiesiog prilipo prie kojos. Taip pat naudoju ir batų vidpadžius. Visų pėdos skirtingos ir savaip priima įvairias dangas, batus ar tempą. Išgirdau, kad „Ortopedijos technika“ gamina individualius vidpadžius. Šie vidpadžiai gaminami pagal tavo koją, batą ir reikmes. Man jie labai patiko ir tikrai garantavo mažesnį diskomfortą. Vidpadžiai ilsino mano pėdas, ne taip pavargdavau eidamas ilgus atstumus ir net patirdavau didesnį malonumą keliaujant. Manau, kad visų svarbiausia, vykstant į tokią kelionę, yra išsirinkti patogią, patikimą avalynę ir į ją įsidėti vidpadžius.

Patogi avalynė – svarbiausia
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Galbūt kelionės metu susidūrėte su sveikatos problemomis? Kaip stiprinote kojas, kurios patyrė didžiulį krūvį?

– Didelių sveikatos problemų neturėjome, buvome tinkamai pasiruošę, turėjome apsaugines priemones – kompresines kojines iš „Sveikatinės", kurios mus išgelbėjo nuo skausmų. Praktiškai dvejų porų kojinių užteko visai kelionei. Jos įveikė daugiau nei tūkstantį kilometrų, „nebijojo“ nei skalbimų, nei karščio. Taip pat kojoms turėjome specialaus vazelino, vaistų sąnarių uždegimui. Kadangi patirties turėjome, pasiėmėme ir svarbiausių vitaminų: kalio, magnio, nes daug prakaitavome, reikėjo druskų, kad atstatytume organizmą. Važiuojant į tokią kelionę reikia imti tik kokybiškus daiktus, jie patvaresni ir lengvesni, o einant kiekvienas šimtas gramų yra svarbus.

– Kelionė truko beveik mėnesį, ar daug atsiėjo visos išlaidos? Kam skyrėte daugiausia pinigų?

– Vieni žmonės išvykę sumoka labai daug pinigų poilsiui, nakvynei. Kadangi aš galiu miegoti ir ant kėdės, tai aš daugiausiai pinigų išleisdavau maistui. Svarbu pavalgyti sočiai, kad atsistatytų organizmas. Esu paskaičiavęs, kad išleidau vieną eurą vienam kilometrui, įskaitant ir visą pasiruošimą, įrangą. Žinoma, viskas priklauso nuo bilietų kainos, sezono ar kelio pasirinkimo.

Kompresinės kojinės saugo nuo skausmo
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Ši kelionė atrodo sunki ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ar buvo minčių pasitraukti ir grįžti namo? Kas buvo sunkiausia visos kelionės metu?

– Pastebėdavome įspėjamųjų ženklų, kad artimiausius trisdešimt kilometrų nebus kur apsistoti ir pavalgyti. Vieni eidavo aplinkui, o mes rinkdavomės viską, kas sunkiausia. Supratome, kad kelyje, kaip ir gyvenime, nereikia niekur skubėti. Kiekvienam žmogui šis kelias suteikia skirtingus dalykus, pavyzdžiui, mes su broliu ėjome kartu, tačiau tikrai papasakotume skirtingas istorijas. Sunkiausia, kad kelionės metu šeimoje atsirado problemų, o aš negalėjau dalyvauti ir tuo pačiu dalintis, kaip man gera, tačiau nė akimirkos nesuabejojau, kad mesiu ėjimą.

– Koks įsimintiniausias įvykis nutiko kelionės metu?

– Pačioje pradžioje, kol dar buvome nepripratę prie kultūros, mes beveik bėgome, o normalų maistą valgėmė kartą per savaitę. Kartą pikti ir pavargę apsistojome vienoje vietoje ir surizikavome ten pavalgyti, nors anksčiau kelis kartus buvome nusivylę maistu. Pamatę didžiausias lėkštes, pilnas ryžių, kurių labai pasiilgome, daržovių, kurių visi sakė neturėję, ir galiausiai pusę viščiuko, iš džiaugsmo net nubraukėme ašarą. Tiek einančiam žmogui toks maistas atrodo menkas, tačiau mums tai buvo lyg dovana. Kelionėje pradėjome vertinti paprastus dalykus, kaip maistas, aptarnavimas ar net vandens gurkšnis. Viską vainikavo net ne kilometrai, o sutikti skirtingų kultūrų žmonės, emocijos, patirtos kelionėje. Bendravimas „vežė“ ir motyvavo, sėmiausi optimizmo.

– Sakote, kad „Camino de Santiago“ Jus įkvėpė ir motyvavo. Kokių kitų tikslų esate sau užsibrėžęs? Kur dar norėtumėte nukeliauti?

– Tikrai dar keliausiu, bet visur su antrąja puse. Kelionės motyvuoja, prideda gyvenimiškos patirties. Labai norėčiau pamatyti Gruziją, pakeliauti kalnuose, aplankyti šventyklas Japonijos saloje, taip pat traukia Norvegija. Tačiau galimybių yra ir čia, Lietuvoje vaikščioju po vieną ar dvi atkarpas per mėnesį. „Camino Lituano“ – galima išbandyti savo jėgas niekur toli nevykstant. Yra kelių, kuriais galima apeiti ir visą Lietuvą, tam tikrai palankios sąlygos. Žmonės draugiški, vaišina arbata ir maistu bei priima nakvynei.

– Kaip patyręs keliautojas, ką patartumėte žmonėms, kurie ruošiasi arba svajoja apie „Camino de Santiago“ kelionę?

– Palikti aroganciją namie, neturėti per didelių lūkesčių ir atsiduoti pačiam kelio vyksmui. Ten reikia atsipalaiduoti kuo greičiau. Žinoma, būti tinkamai pasirengus, turėti reikiamus kokybiškus daiktus. Iš pradžių reikia pabandyti mažus atstumus, vėliau juos didinti ir žiūrėti, ar žmogus sugeba tai daryti, ar ne. Būtina eksperimentuoti ir pasiruošti bet kam tiek emociškai, tiek fiziškai. O svarbiausia, priimti viską kaip pamoką ir dovaną.