Paulius Jurkevičius

Jeigu netgi koronavirusas išsikvepia, tai ir nacionalinė smėlio dėžės pandemija anksčiau ar vėliau baigsis. Kas toliau? Nejaugi taip ir gyvensime – be ekstremalių situacijų, ribojimų, baimės, smėlio audrų? Tiesiog sunku patikėti, kad pagaliau galėsime atsipūsti.

Rašyti apie kavą yra didis malonumas. Dėl dviejų priežasčių: pirma – tai visiems žinomas, svarbus kasdienis produktas, antra – visi apie jį turi neįtikėtinai aiškią nuomonę. Yra ir trečia – beprotiškas kai kurių kavos vartotojų azartas, kurį išmaniai vairuoja kavos rinkos dalyviai.

Vieni jį dievina. Kiti keiksnoja. Vieni giria jo profesijos išmanymą. Kiti be gailesčio kritikuoja. Vieniems jis – sveikos, liekninančios mitybos dievas. Kitiems – mitybos šamanas, šou žvaigždė. Apie ką mes čia kalbame? Turbūt nujaučiate – apie populiarųjį daktarą Alvydą Unikauską.

Jie gimsta, stiprėja, plėtojasi, įsigraužia į aplinką, į draugų būrelį, į šeimą. Į feisbuko burbulą. Jie dauginasi. Keičia pavidalą. Užsimiršta, o paskui vėl išnyra – dar labiau sustiprėję, pasigražinę. Kalbu apie nemirtingiausią tautosakos formą – stereotipus.

Jau nebe vaiduoklių miestas! Toks pojūtis, tokia mintis neapleidžia pasižvalgius po barokinį Romos centrą. Vos prieš mėnesį, sekmadienio vidurdienį bandžiau suskaičiuoti praeivius prie garsiojo Trevi fontano. Nesėkmingai: skaičiuoti nebuvo ką, išskyrus budinčius municipalinės policijos pareigūnus.

Kalbėti apie prabangą dabar, kai dar tęsiamas pandemijos kaukių balius, būtų šiek tiek rizikinga. Svarstyti apie naujausių mados tendencijų suknelę, biuro baldų dizainą, vintažinį šampaną, vakarienę „Michelin“ restorane arba kelionę į Provansą būtų tiesiog negražu. Pakalbėkime apie prabangą?

Viena labiausiai nuo pandemijos nukentėjusi Europos valstybė – Italija – nuo šios savaitės pradžios pratinasi gyventi įprastu kasdienybės ritmu: atidarytos visos parduotuvės, grožio centrai, paplūdimiai, restoranai, barai. Atšventusi nacionalinę šventę – Respublikos dieną – Italija birželio 3 dieną ...

Šauktukas pavadinime būtinas! Nes kalba eina apie unikalų pokytį, ir mes esame jo ramūs liudininkai. Neseniai Europa kėlė į padanges „Vilniaus modelį“, rašė apie staliukus aikštėse ir smagią miestelėnų nuotaiką. Bet atšalo. Pasnigo. Palijo. „Vilniaus modelis“ sušlapo, o dabar atkeliavo naujas – gird...

Užuot susilaukę prakeiksmo bei visuotinės paniekos nuodėmingieji randa užtarimą ir ištiestą pagalbos ranką. Krikščioniškų dorybių puoselėtojai atsisuka į atstumtuosius, likusius anapus legalumo ribos. Solidarumo stebuklų dar būna! Italijoje jie gimsta sudėtingiausiomis koronaviruso pandemijos dienom...

Dvi naujienos – viena puiki, kita liūdna tarsi du kontrastingi, priešingų krypčių vėjai šiaušia šio nenormalaus pavasario nuotaiką. Abi – tarptautinio lygio, abi svarbios, nes pasaulis mus mato, pasaulis apie mus kalba. Nuo kurios pradedame? Nuo gerosios, žinoma!

Nors šiuo metu Italijoje, kaip ir beveik visoje Europoje, po truputį švelninamos karantino sąlygos, žmonės jaučiasi labai sutrikę, nes nebeliko aiškių taisyklių, ką galima daryti, o ko vis dar ne. Italijoje gyvenantis žurnalistas Paulius Jurkevičius laidoje Delfi diena sako, kad jau dabar akivaizdu,...

Prieš porą dienų gavau žinutę - ilgą ir pakankamai grėsmingą. Man, tarsi garsiajam „Šėtoniškų eilių“ autoriui Salmanui vienas tautietis grasino pragaro bausmėmis už praėjusios savaitės tekstą apie cepelinus. Visiškai be reikalo: cepelinus mėgstu, valgiau ir valgysiu.

Tvarka yra tvarka. Pandemijos metu ją prižiūri ne prezidentas, ne policija ir ne Jėzus Kristus. Aršiausiais tvarkos sergėtojais Italijos miestuose ir miesteliuose tapo jie – merai. Pasiruošę aprėkti, neleisti, nubausti, o kai kurie – netgi šaudyti. Miestų merai-šerifai spjauna į mandagų bendravimą, ...

Šis tekstas yra truputį apie viską. Apie mafiją, apie meilę tėvynei, apie neapykantą tėvynei, apie žiaurų koronavirusą Italijoje, apie milijardierių Berlusconį, apie mados ir aperityvų sostinę Milaną. Apie sunkiai pakeliamą savo lizdo dergimo lengvybę ir būtinumą.

Teatrai ir koncertų salės atsidarys paskutinės. Per tą laiką sulaukėsime, tapsime grubesni, piktesni, cinizmo dozės vis didės. Nes žmonės be teatro ir be gyvos muzikos po truputį tokie tampa – mažiau žmonės. Nebaisu? Toliau: pamiršime civilizuoto pasaulio manieras, atprasime naudotis servetėle, peil...

Kaip Milo, Samotrakės arba Botticellio Venera. Jos grožis – stulbinamas. Vientisas, švarus. Kartais – ironiškas. Einu via Frattina gatve – ji tuščia nuo pradžios iki pabaigos, nesimato nė vieno praeivio, tačiau jaučiu į nugarą įbestą kažkieno žvilgsnį. Atsisuku ir matau ją – akį vylingai merkiančią ...

Taip, ketinu parašyti apie kariškus rangus. Nes juk karas. Bet jeigu galvojote, kad šis tekstas bus apie tą, kuris baltą uniformą iškeitė į maskuojančią tai klystate. Ne, ne apie jį. Ir netgi ne apie statutinius – tikrus kariškius, kurie užsitaisę ginklus saugo nuo visų galimų agresijų, bet nuo tos ...

Štai devyniolika Romos nuotraukų ir jas lydintys tekstai. Nuotraukos yra nespalvotos dėl keleto priežasčių. Pati svarbiausia yra galbūt ši: spalvų Italijos sostinėje netrūksta, tačiau jos ne visada teisingai perteikia vientisą Amžinojo miesto architektūros monumentalumą. Pagrindinė Romos miesto stat...

Jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad 18 dienų negersiu espreso kavos, būčiau atsakęs – neįtikėtina. Jeigu kas nors būtų išpranašavęs, kad tiek laiko espreso kavos negersiu būdamas Romoje, būčiau pasiuntęs po velnių. Greičiausiai vis tik būčiau nuėjęs patikrinti: ar jis – Koliziejus – vis dar ten sto...

Yra matoma ir nematoma pandemijos pusė. Pirmąją matome visi, nes esame jos dalyviai: stovime eilėje prie tualetinio popieriaus, rašome patarimus kaip užmušti nereikalingą laiką, sportuojame su šeima parke. Antroji – nematoma. Nei realybėje, nei televizijoje. Tai pandeminės mirties, išėjimo ir kiti –...