34 straipsnių
Grupė „Skylė“ susibūrė 1991-aisias Lietuvos istorinio lūžio metu byrant Sovietų Sąjungai, tad geriau negu kiti pastebi tai, kaip metai iš metų keičiasi Lietuva. Savo muzikoje atskleisdami patriotinius jausmus jie ragina pamiršti nusistovėjusią patriotizmo sampratą ir į meilę tėvynei žvelgti naujai.
„Kaip daugelis kitų Europos tautų, apibūdindami save esame linkę išryškinti negatyviąsias savybes. Tačiau ar pastarosios iš tikrųjų sudaro mūsų tapatybės šerdį?“, - retoriškai klausia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, istorikas Aurimas Švedas.
Šiandieną dažnai girdime sakant, jog tikrų patriotų Lietuvoje – mažuma, o šiuolaikinė visuomenė stokoja patriotinių jausmų. Tad natūraliai kyla klausimas, ar įmanoma visuotinėje negatyvumo erdvėje išugdyti patriotišką jaunuolį?
„Visur gerai, bet namuose geriausia“, - tokios pozicijos laikosi į Lietuvą sugrįžę ir gimtinei antrąjį šansą suteikę garsūs lietuviai. Išbandę gyvenimą svetur jie tokio savo sprendimo nesigaili, tačiau pripažįsta, kad atgal sugrįžti nebenorėtų.
Išsilavinęs, protingas, drąsus, mylintis savo tėvynę, bet gerbiantis kitas tautas. Taip XXI a. patriotą apibūdina Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Petrauskas.
Anot psichoterapeuto Olego Lapino, meilės savo šaliai Lietuvoje trūksta dėl to, kad nesuprantame, kaip ji turi atrodyti. Specialisto teigimu, patriotizmas nebegali būti siejamas su nacionalizmu, o patriotai – su „mėsa patrankoms“. Meilė Lietuvai – visiškai natūralus jausmas.
„Gyvenu laisvėje ir tuo džiaugiuosi“, - didžiuodamasis sako grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Anuomet muzika kovojęs už revoliucines idėjas dabar jis tikina esąs patenkintas tuo, ką pavyko sukurti.
Raudos, verksmingos kalbos, menkas būrelis žmonių ir kelios plazdančios Trispalvės. Būtent taip šiandieną atrodo Lietuvos švenčiamos valstybinės šventės. Kaip pakeisti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dienų minėjimų tradicijas ir pamilti Lietuvą? To klausėme gatvėje sutiktų vilniečių.
Viename lietuviškame renginyje, į kurį susirinko gausybė Anglijos lietuvių su vaikais, nugirdau mamas laužyta anglų kalba bandančias susišnekėti su savo atžalomis. Pasiteiravusi, ar vaikai nemoka gimtosios kalbos, gavau išdidų atsakymą, kad jie Anglijoje gimę, suprask, jau nebe vargani lietuviai, o ...
Šį komentarą užvedė Ramunės Sakalauskaitės straipsnis „Nepriklausomybės minėjimai: ar ne laikas nustoti dūsauti ir atsigręžti į gyvuosius?” Kadangi gyvenu mažame miestelyje, tą vieną laisvadienį nutariau praleisti namie. Sakau pažiūrėsiu televizija, patinginiausiu. Kai paskaičiau, ką rodys mūsų išla...
Dabar labai daug pliurpiama apie Tėvynę – mes, runkeliai, atseit jos nemylime, nes masiškai bėgame iš jos gelbėdamiesi nuo skurdo ir valdžios neteisingumo. Istorijos mokytojai nemyli Tėvynės, bent jau dabartinės, nes niekaip nesugeba pateikti mokiniams patriotizmo pavyzdžių ir išugdyti juos neginčij...
Koks dvasinis patosas! Tikrai beprotiškai gražus straipsnis. Parašytas tiesiog meistriškai. Ar jau girdėjot paskutinę naujieną? E.Witting-Marcinkevičiūtė išsprendė Lietuvos problemų židinio rebusą. Ir kaip gražiai jį perteikė.
Pasaulis juda į priekį, žmonių požiūriai į tam tikrus dalykus keičiasi, tačiau vertybės dažniausiai lieka tos pačios.
„Kaip paaiškinti XXI amžiaus vaikams, kad jie turi džiaugtis gimę Lietuvoje? Kaip padaryti, kad išvykę į platų pasaulį jie stengtųsi sugrįžti, dirbti vardan Lietuvos, kad Lietuva būtų pats svarbiausias dalykas?“, — apie tai filme svarsto jaunimo pamėgti atlikėjai ir menininkai. Šis iš Gabrieliaus Li...
