knyga

Knygos apie karą turi neišvengiamos dramos privalumą – karas pats žiaurus ir išradingas (ne gerąja prasme) tiek, kad dažnai pralenkia vidutinio rašytojo fantaziją ir pats sau tampa įdomia istorija. Kai atsiremiama į karą, daugumos širdis suvirpa nuo išdraskytų šeimų, nuo dužusių svajonių, prarastų n...

Įspūdingiausiu pastarųjų metų maginės fantastikos romanu tituluojamas kūrinys jaunai rašytojai iš Didžiosios Britanijos atnešė didžiausią honorarą knygų leidybos istorijoje už debiutinę knygą vaikams: dar nepasirodęs knygynuose jaudinantis pasakojimas apie kraugeriškus vienaragius autorei jau uždirb...

Aną savaitę užsiminiau, kad sau įprastas popierines knygas turėjau išmainyti į kompiuterio ekraną. Bandant nedramatizuoti ir vengiant tokių žodžių, kaip „siaubas“, turiu pripažinti, jog man tai – absoliučiai svetima patirtis.

Kodėl paaugliai mus taip siutina, yra nuostabūs, tikri asilai, impulsyvūs, įkvepiantys, destruktyvūs, kenkiantys sau, altruistai, savanaudiški, nepakenčiami ir gebantys keisti pasaulį? Tokį klausimą užduoda ir atsakymo savo knygoje „Elgesys“ ieško žymus neurobiologas ir primatologas Robertas M. Sapo...

Praeitą savaitę mane ištiko kiekvieno knygų apžvalgas rašančio žmogaus košmaras: tęsiau savo kelionę po Europą ir prieš išvykdama į Portugaliją užsisakiau knygų tiesiai ten. Pagal vežėjo skaičiavimus, jos mane turėjo pasiekti tik atvykus į naujus namus. Pavyzdinga, tiesa?

Monarchija bei iš kartos į kartą perduodamas aristokrato, kilmingojo statusas, man visada atrodė komiškas ir pritemptas konstruktas. Visuomenės išgalvotas spektaklis, kur žmonės, niekuo nesiskiriantys nuo bet kurio kito, varinėjantys visai ne mėlyną, o tokį patį, raudoną kraują, gimsta su prifantazu...

„Ką darai? Skaitai knygą? A, supratau, veikti neturi ką…“ Knygų skaitymas dažnai priskiriamas laisvalaikio užsiėmimui, į kurį ne visuomet žiūrima rimtai. Mes taip pripratome save anestezuoti įvairiomis medijomis ir jų teikiamais malonumais, kad dalis mūsų primiršta literatūros skaitymo naudą. O juk ...

Kažkada su vienu talentingiausių ir man įdomiausių lietuvių aktorių ir režisierių, Andriumi Kaniava, kalbėjomės apie tai, kaip paika norėti iš arčiau pažiūrėti į savo mėgstamą aktorių, dainininką ar tapytoją. Tai juk garantuotai gresiantis nusivylimas.

Dar pačios rašytojos Agathos Christie įsteigta įmonė „The home of Agatha Christie“ jos gerbėjus kasmet kviečia dalyvauti autorei pažinti skirtame skaitymo iššūkyje. Šįmet projektas „Read Christie 2022“ koncentruojasi į rašytojos pomėgį keliauti ir šio hobio pėdsaką jos nuotykių kupinoje literatūroje...

Jau sakiau, kad klasiką šiais laikais skaitau retai. Tai savo gyvenime jau dariau ir nesijaučiu, kad būtų laikas kartoti. Kai buvau paauglė, stengdavausi kuo daugiau laiko leisti Kaune, pas tetą. Man labai patikdavo išeiti į miestą, prisėsti kokioje nors bohemos kavinėje (gerai jau, kai kada tai lab...

„Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ vadinamas siaubo istorija, trileriu ar gotikiniu romanu, tačiau pati autorė Catriona Ward sako, kad visi šie apibūdinimai iki galo neapibrėžia jos tikslo kalbėti apie baimes, silpnybes, traumas ir emocinius išgyvenimus. „Tikiuosi, kad pasiekus paskutinį roma...

„Kolektyvinės smegenys neegzistuoja. Neegzistuoja ir kolektyvinė mintis. Žmonių grupės pasiektas susitarimas – tik kompromisas arba daugelio minčių vidurkis. Jis antraeilis. Imtis pirminio veiksmo – mąstyti – žmogus gali tik pats vienas. Mes galime padalyti maistą daugeliui žmonių, bet negalime jo s...

Šiais neramiais laikais kaip niekad svarbu kalbėti apie opias visuomenės problemas. Tai daro įvairių aktyvistai, sričių menininkai, todėl dramaturgės ir poetės Gabrielės Labanauskaitės knyga „Dramos“ – pasirodė pačiu laiku. Į rinkinį įtrauktos dramos apima įvairius socialinius klausimus, kalba ne vi...

Viena ryškiausių turkų rašytojų Elif Shafak savo knygose kalba apie atmintį, tapatybės paieškas, ištisas kartas veikiančią skausmingą praeitį, kultūros ir tradicijų įtaką šiandienos pasaulyje. Apie tai ir naujausias rašytojos romanas „Išeinančių medžių sala“, kurį į lietuvių kalbą vertė Rūta Razmait...

Nuo senų senovės pasakomis buvo perduodama pati giliausia išmintis. Vaikai ir seneliai, turtingi ir vargšai, linksmi ir liūdni – pasakų klausėsi ir iš jų mokėsi visi. Galbūt dėl to senosios, klasikinės pasakos yra taip vertinamos ir vis dar mielai skaitomos iki pat šių dienų?

Pirmasis filmas, mano pažiūrėtas kino teatre po griežtojo praeitų metų karantino, pavasarį, balandžio 28-ąją, buvo „Tėvas“ (The Father) su Anthony Hopkinsu. Iš kur taip gerai atsimenu? Buvo mano gimtadienis. Ir aš pabandžiau susiplanuoti savo skonio gimtadienį turimomis sąlygomis.

Žinote, kur, galvoju, yra didžioji žmogaus gyvenimo drama? Masės, ištisi milijardai žmonių nežino, ko iš tikrųjų jie nori, ir ko iš tiesų jiems reikia. Taigi, vietoje to, kad išsiaiškintų savo tikruosius poreikius, jie ima desperatiškai siekti stereotipinio gėrio, varžytis ir kentėti, neturintys jo ...

Šiomis dienomis gyvename begaliniame informacijos sraute apie karą, o kartu – ir nuolatinėje įtampoje, kuri kartais pereina į baimę, o kartais – atvirkščiai, įžiebia drąsą ir viltį. Psichologai ragina žmones palaikyti įprastą dienotvarkę, užsiimti įvairiomis veiklomis, siekiant pailsinti pervargusią...

Nepamenu, kada knygą skaityti buvo taip sunku. Perskaitai porą sakinių – ir jau lendi žiūrėti, ar netsirado kokių svarbių naujienų. Tada dar du sakiniai – vėl naujienų tikrinimas. Galop – išvis pamiršti, ką skaitei, nes jei ne rankos, tai mintys nušoka prie Ukrainos temos. Nesiskundžiu – tokios prob...

Ilgą laiką žmonijai į veidus pūtė miglą, sakydami, kad visi tėvai savo vaikams nori gero. Kad visi tėvai myli, kad visi tėvai stengiasi taip, kaip išmano. Tėvai buvo neliečiamieji, nekritikuotini, nebaudžiami. O jei ir būdavo pirštu pabadomi, tai tik tie, kurie peržengdavo bet kokias žmoniškumo riba...