Kalėdos

Kalėdos arba Šventos Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė. Saulė sugrįžo ir dienos pamažu ims ilgėti. Per Kalėdas įprasta puotauti, tačiau laikydavosi tik šeimos rate. Prie stalo sėsdavo namų šeimininkai, jei būdavo samdinių – tuomet ir jie. Į šeimą būdavo kviečiami ir vieniši, neturtingi žmonės, kuriems daugiau nebūdavo, kur eiti. Tai buvo laikoma garbe. Vis dėlto į svečius šiandien nevažiuodavo, Kalėdos laikomos šeimos švente. Su giminėmis susitikdavo tik antrą Kalėdų dieną. Žinomas paprotys yra šią dieną atsikratyti visų negerų minčių, padarytų blogų darbų, apsivalyti. Susirinkusieji tempdavo per kaimą didelę medinę kaladę – blukį. Tempdami šūkaudavo, skanduodavo, dainuodavo, keldavo didžiulį triukšmą ir kaladę visaip spardydavo, mušdavo, o tada sudegindavo. Tokiu būdų apsivalydavo nuo visokių negerovių. Kalėdoms pakabinamas ir naujas šiaudinis sodas. Šiaudinis sodas yra protėvių vėlių buveinė namuose. Sodais, kitais šiaudinukais puošiami namai. Viskas atsinaujina, prasideda naujas metų ratas.