Antradienį paskelbtame moksliniame darbe nurodoma, kad astronomai nustatė didžiausią ligi šiol atrastą juodąją skylę Paukščių take, kurios masė yra 33 kartų didesnė nei Saulės.
juodoji skylė
92 straipsnių
Juodoji skylė dar kitaip žinoma kaip juodoji bedugnė yra kosminis darinys, kurio paviršiuje, vadinamame įvykių horizontu, traukos jėga didesnė už kritinę reikšmę, kuriai esant, šviesa dar gali palikti objekto paviršių.
Gravitacinės traukos jėga pačios masės objektui stiprėja mažėjant jo spinduliui, o juodųjų skylių susidarymą ir savybes aiškina bendroji reliatyvumo teorija, kurią sukūrė Albertas Einšteinas.
Antradienį paskelbtame moksliniame darbe nurodoma, kad astronomai nustatė didžiausią ligi šiol atrastą juodąją skylę Paukščių take, kurios masė yra 33 kartų didesnė nei Saulės.
Kvazarai – supermasyvios juodosios skylės, į kurias labai sparčiai krenta dujos – yra ryškiausi ilgalaikiai spinduliuotės šaltiniai Visatoje.
2019 metais paskelbta pirmoji juodosios skylės šešėlio nuotrauka – galaktikos M87 centre esantis tamsus monstras M87* tapo pirmuoju Įvykių horizonto teleskopo (EHT) taikiniu.
Praktiškai kiekvienos galaktikos centre galima rasti supermasyvią juodąją skylę. Aplinkinėje Visatoje juodosios skylės masė gerai dera su savo galaktikos žvaigždžių mase – yra apie 3000 kartų už pastarąją mažesnė. O kaip buvo ankstyvoje Visatoje, per pirmą milijardą ar du metų po Didžiojo sprogimo?
Aktyvios galaktikos – į kurių centrines juodąsias skyles sparčiai krenta dujos – švyti praktiškai visame elektromagnetiniame spektre, nuo radijo iki gama spindulių. Jau seniai žinoma, kad aktyvaus branduolio radijo bei rentgeno spinduliuotės intensyvumas ir juodosios skylės masė siejasi tarpusavyje,...
Paukščių Tako centre, visai šalia supermasyvios juodosios skylės, skrieja daugybė žvaigždžių. Jos sudaro vadinamąjį branduolinį spiečių. Kai kurias jo žvaigždes nuo juodosios skylės skiria mažiau nei 0,04 parseko.
Supermasyvios juodosios skylės randamos daugumos galaktikų centruose. Jų masės gali siekti net milijardus Saulės masių. Kaip jos atsirado – vis dar iki galo neaišku. Problema čia tokia, kad juodoji skylė negali augti neribotai greitai; maksimalią spartą riboja dabartinė skylės masė.
Supermasyvios juodosios skylės, esančios daugumos galaktikų centruose, kartais tampa aktyvios. Į jas sparčiai ima kristi medžiaga, kuri įkaista ir spinduliuoja ryškiau, nei visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Natūralu, kad toks reiškinys turi didžiulę įtaką visai galaktikai, todėl svarbu supra...
Paukščių Tako centre, kaip ir daugumoje kitų galaktikų, yra supermasyvi juodoji skylė.
NASA misija pastebėjo supermasyvią juodąją skylę, nukrepiančią savo didelę energijos srovę tiesiai į Žemę. Vis dėlto, kol kas tikrai nereikėtų panikuoti. Nors šis kosminis įvykis skamba bauginančiai, jis vyksta labai saugiu atstumu – maždaug už 400 mln. šviesmečių.
Jameso Webbo kosminis teleskopas aptiko atokiausią iki šiol žinomą aktyvią juodąją skylę, esančią galaktikoje CEERS 1019, kuri egzistavo maždaug 570 milijonų metų po Didžiojo sprogimo.
Mokslininkų tyrimas pakoregavo žymiąją Stepheno Hawkingo prognozę: štai koks likimas mūsų laukia (1)
Nauja teorija iš esmės pakoregavo 1974 m. Stepheno Hawkingo paskelbtą teoriją apie juodąsias skyles – dabar mokslininkai teigia, kad visi masę turintys objektai galiausiai išgaruos.
Komanda, vadovaujama Durhamo universiteto, Jungtinėje Karalystėje, naudojo gravitacinius lęšius – kai priekinio plano galaktika išlenkia tolimesnio objekto šviesą ir ją padidina – ir DiRAC HPC įrenginio superkompiuterinį modeliavimą, kurie leido komandai atidžiai ištirti, kaip šviesą išlenkia juodąj...
Mokslininkai bando išsiaiškinti juodųjų skylių – vienų iš galingiausių, tačiau sunkiausiai aptinkamų objektų mūsų visatoje – gimimo, augimo ir galios prigimtį.
Paukščių Tako centras kupinas įvairiausių objektų. Centrinę supermasyvią juodąją skylę supa dujų žiedai ir srautai, žvaigždžių telkiniai ir spiečiai. Astrofizikai mano, kad tarp jų yra ir dar viena didelė – nors ir ne tokia masyvi, kaip centrinė – juodoji skylė.
Kiekviena galaktika centre turi supermasyvią juodąją skylę. Kai dvi galaktikos susijungia, po kurio laiko susijungia ir juodosios skylės. Bet „kuris laikas“ matuojamas šimtais milijonų metų – visą tą laiką nauja galaktika turi dvi supermasyvias juodąsias skyles, kurios po truputį artėja viena prie k...
Dvinarės juodosios skylės gali atsirasti dviem būdais. Pirmasis, vadinamas „sekuliariu“ arba „lauko“ keliu, yra dvinarės žvaigždės evoliucijos pasekmė. Dvi masyvios žvaigždės viena po kitos sprogsta supernovomis, bet jų pora neišyra, o toliau lieka suktis kaip juodosios skylės.
Didelės galaktikos, tokios kaip Paukščių Takas, centruose turi supermasyvias juodąsias skyles.
Žvaigždės mirtis gali baigtis vienu iš keturių scenarijų. Mažos žvaigždės (iki aštuonių Saulės masių) po savęs palieka baltąją nykštukę – maždaug Žemės dydžio kūną, kurio masė neviršija 1,4 Saulės masių.