Galaktika

Kaip kinta galaktikų formavimasis priklausomai nuo Visatos amžiaus? Kaip priklauso žvaigždžių formavimasis galaktikoje nuo tamsiosios materijos halo dydžio? Į šiuos klausimus atsakyti galima remiantis skaitmeniniais galaktikų evoliucijos modeliais, bet jų skaičiavimas reikalauja daug kompiuterių dar...

Nedidelės galaktikos – tokios kaip mūsiškis Paukščių Takas – turėjo susilieti su kitomis, idant galėtų išlikti bei įsitvirtinti kosmoso platybėse. Tai darydamos, jos formavosi ir išsivystė į tokias, kokias pažįstame šiandien, skelbia independent.co.uk

Ne, tai nereiškia, kad baigėsi tamsiosios materijos galiojimo laikas, tiesiog, kaip neretai pasitaiko, paprasčiausias galimas variantas nebuvo pastebėtas.

Mūsų planeta yra didesnės struktūros – Saulės sistemos – dalis, ją formuoja ir jos stabilumą užtikrina gravitacija. Mūsų Saulės sistema gravitaciškai susijusi su Paukščių tako galaktika, o taip pat su šimtais milijonų kitų Saulės sistemų. Ir mūsų galaktika yra dalis didesnės struktūros, o ją formuoj...

Klausimas apie Visatos plėtimosi spartą vis labiau glumina. Dviejų pagrindinių Visatos spartėjančio plėtimosi matavimo metodų rezultatai nesutampa 9 proc. Astronomai sumąstė kitą nepriklausomą metodą, turėjusį padėti nuspręsti, kuris iš anų dviejų metodų teisingas – bet trečiasis metodas pateikė nau...

Žemė nėra vienintelė planeta – vien tik mūsų galaktikoje, Paukščių take (kuris yra tik dar viena galaktika iš milijardų kitų galaktikų visoje visatoje) gali būti trilijonas kitų planetų. Bet rasti šias egzoplanetas yra didelis iššūkis, net jei jos ir nėra taip toli.

Mūsų Galaktikos centrinė juodoji skylė šiuo metu nėra aktyvi, bet praeityje patyrė ne vieną aktyvumo epizodą. Paskutinis reikšmingas epizodas nutiko prieš kelis milijonus metų, jo metu buvo sukurti dešimties kiloparsekų aukščio Fermi burbulai, plintantys statmenai Galaktikos plokštumai.

Kamuoliniai spiečiai yra masyvūs žvaigždžių telkiniai, kurių amžius siekia nuo maždaug 8-9 iki daugiau nei 12 milijardų metų. Tiksliai nustatyti jų amžių dažnai sudėtinga, nes senos žvaigždės yra blausios ir jas sunku išskirti nuotraukose.

Pakėlus giedrą naktį akis į dangų, matome daug spindinčių žvaigždžių, o jei išties tamsu – dar Paukščių Tako blyškią juostą. Ar tai – visas kosmosas? Dabar tik prunkštelėtume iš tokio naivaus klausimo, o dar mažiau nei prieš šimtmetį tokia buvo Didžiojo ginčo tema.

Mūsų Galaktikos masė yra nesibaigiančių ginčų objektas.

Visatos jaunystėje pirmosios galaktikos greičiausiai kurį laiką buvo tamsios – turėjo daug dujų, bet lėtai formavo žvaigždes, todėl pačios švytėjo menkai.

Labiausiai vertinami be didesnių vargų įsimenantys kosminių kūnų pavadinimai, geriausiais laikomi kuo trumpesni variantai. Štai kelios galaktikos, kurių pavadinimai iš tikrųjų išskirtiniai.

Astronomai atrado naują galaktiką, plytinčią už 359 milijonų šviesmečių nuo Žemės – jos žiedo formos struktūra dar nebuvo iki šiol niekada pastebėta, rašoma svetainėje sciencealert.com

Supermasyvios juodosios skylės dažniausiai randamos savo galaktikų centruose. Kartais, kai jos yra besijungiančiose galaktikose, gali būti ir ne centre, bet keliauti jo link.

Aplink mūsų Galaktiką yra žinomas ne vienas karštų dujų debesis, judantis dideliu greičiu.

Net du praeitą savaitę paskelbti tyrimai nagrinėjo Paukščių Tako praeitį ir jį sudarančias žvaigždžių populiacijas.

Didžiojoje dalyje galaktikų dominuoja tamsioji materija: pavyzdžiui, 85 proc. mūsų Paukščių Tako galaktikos masės sudaro tamsioji materija.

Iš už juodosios skylės įvykių horizonto mūsų nepasiekia jokia informacija, išskyrus galbūt Hokingo spinduliuotę. Tad kaip galima nagrinėti, kas yra ten viduje?

Supermasyvios juodosios skylės galaktikų centruose didžiąją laiko dalį yra neaktyvios – į jas medžiaga krenta labai lėtai.

Paukščių Take, daugiausiai jo pakraščiuose, žinoma kelios dešimtys žvaigždžių, judančių labai dideliais greičiais. Tokiais dideliais, kad jos galiausiai visiškai pabėgs iš Galaktikos.