Galaktika

Kaunietis astrofotografas Artūras Medvedevas observatoriją įsirengė savo namų kieme, šiek tiek atokiau nuo miesto šviesos triukšmo. Pavasarį pradėjęs statybos darbus Artūras iki vasaros vidurio juos užbaigė, o dabar tamsiausiu paros metu fiksuoja stulbinančius tolimojo kosmoso vaizdus.

Daugelio spiralinių galaktikų vijas jungia siauresnės dujų juostos, kartais vadinamos plunksnomis. Kai kuriose galaktikose jos visai neryškios, kitose šviečia beveik tiek pat, kiek ir pagrindinės vijos. O kaip yra Paukščių Take?

Naujausio kosmoso tyrimo išvadose astrofizikai teigia, kad tolimiausiame iki šiol atrastame Visatos taške, galaktikų formavimosi metu aptiktas vienas iš gyvybei būtinų elementų – vanduo.

Astronomai užfiksavo keistą dviejų galaktikų vaizdą, kurį pavadino „šokančiais vaiduokliais“.

Pastaruoju metu astronomijoje dažnai aptariami greitieji radijo bangų pliūpsniai (angl. Fast radio bursts; FRB). Jei mokslininkams pavyktų išsiaiškinti, ar jie sklinda iš Paukščių tako galaktikos, ar iš dar toliau, jie galėtų detaliau ir giliau suvokti Visatos funkcionavimo principus.

Kone kiekviena galaktika centre turi supermasyvią juodąją skylę, milijonus-milijardus kartų masyvesnę už Saulę. Kelis procentus laiko ji būna aktyvi: į juodąją skylę krenta daug dujų, jos įkaista ir ima labai ryškiai spinduliuoti.

Aplinkinėje Visatoje apie trečdalį galaktikų yra spiralinės. Jos turi centrinius elipsoido formos telkinius, nuo kurių tęsiasi diskai, o juose driekiasi spiralinės vijos. Tokioms struktūroms susiformuoti reikia laiko – tolimoje praeityje galaktikos buvo gerokai chaotiškesnės.

Mūsų Galaktika, Paukščių Takas, nėra aktyvi – centre esanti juodoji skylė dujas ryja labai lėtai, o branduolys švyti labai silpnai, lyginant su tuo, koks galėtų būti. Visgi praeityje situacija buvo kitokia, o praeities aktyvumo pėdsakai išlikę iki šių dienų. Vienas iš tokių pėdsakų yra vėjas, pučian...

Ši žvaigždė juda taip greitai, kad matoma, kaip iškreivina erdvėlaikį.

Galaktikoje OJ 287 egzistuoja dvinarė supermasyvi juodoji skylė. Vienos komponentės masė viršija 18 milijardų Saulės masių, o antroji yra gerokai mažesnė – 150 milijonų Saulės masių

Visatos erdvė plečiasi – tolimos galaktikos nuo mūsų tolsta, ir kuo toliau yra, tuo greičiau didėja atstumas iki jų. Šis sąryšis, vadinamas Hablo dėsniu, aprašomas greičio ir atstumo santykiu – Hablo konstanta arba parametru. Yra įvairių būdų išmatuoti Hablo parametrą, o du pagrindiniai pastaraisiai...

Supermasyvi Paukščių Tako centre esanti juodoji bedugnė galėjo būti esminiu gyvybės vystymosi galaktikoje veiksniu.

Fizinių ir technologijos mokslų centre su teorinės astrofizikos mokslų daktaru Kastyčiu Zubovu susėdome pasikalbėti apie mokslo populiarinimą, juodąsias skyles ir mokslininko astrofiziko kasdienybę.

Viena iš išskirtinių paslaptingų iš tolimojo kosmoso sklindančių signalų, kuriuos vadiname greitaisiais radijo pliūpsniais, savybių yra ta, kad jie yra neprognozuojami. Jie sklinda kosmosu be jokio rimo ar priežasties, be jokio nuspėjamo modelio, todėl juos labai sunku analizuoti.

Paslaptingas pasikartojantis radijo signalas iš kosmoso, kuris buvo aptiktas praėjusiais metais, yra penktasis greitasis radijo bangų pliūpsnis, kurio šaltinį pavyko nustatyti.

Ankstyvąją Visatą tyrinėjantys kosmologai susidūrė su keistu atradimu. Jiems pavyko aptikti supermasyvias juodąsias bedugnes. Tačiau kilo problema, nes sunku suprasti, kaip tokie milžiniški objektai galėjo atsirasti tokiame ankstyvame kosmoso istorijos etape.

Šiandieninė kosminių struktūrų formavimosi teorija teigia, kad kiekvieną galaktiką turėtų supti palydovai – tamsiosios materijos halai bei juose susiformavusios galaktikos. Paukščių Takas turi bent kelias dešimtis palydovų, mažesnės galaktikos jų turi mažiau, bet taip pat turėtų turėti.

Galaktikoje NGC 6946, dar žinomoje kaip Fejerverkų galaktika dėl sparčiai besiformuojančių žvaigždžių, aptiktas labai trumpai žybtelėjęs stiprus rentgeno spindulių šaltinis.

Astrofizikus domina tamsioji materija, bet iš vienos visatos apie ją duomenų nepakanka. Galima būtų jos gauti iš daugiau visatų, pavyzdžiui, 8 milijonų.

Galaktikų centruose esančios supermasyvios juodosios skylės (SMJS) yra bent šimtus tūkstančių kartų masyvesnės už Saulę.