Galaktika

Antradienį paskelbtame moksliniame darbe nurodoma, kad astronomai nustatė didžiausią ligi šiol atrastą juodąją skylę Paukščių take, kurios masė yra 33 kartų didesnė nei Saulės.

Dažna juodoji skylė, pradėjusi ryti aplinkines dujas, paleidžia čiurkšlę – beveik šviesos greičiu skriejantį siaurą plazmos srautą.

Mūsų Galaktiką supa bent kelios dešimtys nykštukinių palydovių. Didžiausia iš jų – Didysis Magelano debesis – siekia apie 10 milijardų Saulės masių, arba kelis procentus Paukščių Tako masės. Daugelis kitų yra tūkstančius ar net milijonus kartų mažesnės ir blausesnės.

Paukščių Tako masė yra maždaug trilijoną kartų didesnė, nei Saulės. O gal tik 600 milijardų kartų didesnė. O gal išvis 200 milijardų. Kaip randami šie skaičiai? Kaip galime nustatyti, kiek medžiagos yra galaktikoje – mūsiškėje ar kurioje kitoje? Ir kokias išvadas galime daryti iš to, kad skirtingi m...

Kaip ir kiekviena galaktika, Paukščių Takas per gyvenimą patyrė ne vieną susiliejimą su kaimynėmis. Paskutinis reikšmingas susiliejimas įvyko prieš maždaug 10 milijardų metų, taigi iki šių dienų prarytųjų galaktikų likučiai turėjo išsimaišyti neatpažįstamai. Bet ar tikrai?

Tamsiosios materijos, pagal apibrėžimą, negalime pamatyti. Matome tik jos gravitacinį poveikį galaktikoms, spiečiams ir šviesai. Naujame tyrime parodyta, kad vienas iš poveikių gali būti izoliuotų galaktikų formos išsikreipimas; šis efektas gali padėti išmatuoti, kokiu greičiu juda tamsiosios materi...

Paklauskite dešimties žmonių, apie ką būna rašoma ar rodoma mokslinės fantastikos kūriniuose, ir neabejoju, kad dauguma paminės „ateivius“. Galima ginčytis, ar šis terminas tikrai tinka tokiuose kūriniuose, kaip „Įsikūnijimas“ (angl. „Avatar“), kur į svetimą planetą nukeliauja ir atėjūnais turėtų bū...

Mūsų Visatoje medžiaga išsidėsčiusi hierarchinėmis struktūromis: maži telkiniai grupuojasi į didesnius, šie – į dar didesnius ir taip toliau. Didžiausi telkiniai yra galaktikų spiečiai, superspiečiai ir gijos, bendrai sudarantys vadinamąjį kosminį voratinklį.

Praktiškai kiekvienos galaktikos centre galima rasti supermasyvią juodąją skylę. Aplinkinėje Visatoje juodosios skylės masė gerai dera su savo galaktikos žvaigždžių mase – yra apie 3000 kartų už pastarąją mažesnė. O kaip buvo ankstyvoje Visatoje, per pirmą milijardą ar du metų po Didžiojo sprogimo?

Aktyvios galaktikos – į kurių centrines juodąsias skyles sparčiai krenta dujos – švyti praktiškai visame elektromagnetiniame spektre, nuo radijo iki gama spindulių. Jau seniai žinoma, kad aktyvaus branduolio radijo bei rentgeno spinduliuotės intensyvumas ir juodosios skylės masė siejasi tarpusavyje,...

Visata plečiasi – kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo greičiau ir tolsta. Santykis tarp greičio ir atstumo vadinamas Hablo parametru. Jo vertė siekia maždaug 70 km/s vienam megaparsekui, tačiau bandymai išmatuoti tiksliau atvedė prie problemos, vadinamos „Hablo įtampa“, o kartais netgi krikštijam...

Paukščių Taką supa kelios dešimtys palydovinių nykštukinių galaktikų. Įprastai jų kilmė ir istorija nusakoma taip: dauguma jų suka jau ne pirmą ratą aplink mūsų Galaktiką ir praleido čia apie dešimt milijardų metų; didžiąją jų masės dalį sudaro tamsioji materija, kurios egzistavimas paaiškina plačia...

Supermasyvios juodosios skylės randamos daugumos galaktikų centruose. Jų masės gali siekti net milijardus Saulės masių. Kaip jos atsirado – vis dar iki galo neaišku. Problema čia tokia, kad juodoji skylė negali augti neribotai greitai; maksimalią spartą riboja dabartinė skylės masė.

Supermasyvios juodosios skylės, esančios daugumos galaktikų centruose, kartais tampa aktyvios. Į jas sparčiai ima kristi medžiaga, kuri įkaista ir spinduliuoja ryškiau, nei visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Natūralu, kad toks reiškinys turi didžiulę įtaką visai galaktikai, todėl svarbu supra...

Supernovos – masyvių žvaigždžių sprogimai – yra vienas iš svarbių procesų, lemiančių visos galaktikos evoliuciją. Jų išskiriama energija ir išmetama medžiaga suformuoja burbulus, kurie gali išmesti dalį dujų iš galaktikos ar bent nustumti jas į halą, pakeičia dujų cheminę sudėtį, paskatina arba susi...

Vienas iš Kaune besikuriančios galerijos po atviru dangumi „No-Fly Zone“ gyvosios tapybos darbų lapkričio 16 d. NASA erdvėlaiviu „Space X Falcon 9“ bus išskraidintas į Mėnulį – pirmąjį meno muziejų galaktikoje „Lunaprise“. Scotto Hattoxo (JAV) Lietuvoje sukurtas kūrinys kartu su kitais jo darbais pa...

Kokia yra mūsų galaktikos masė? Atsakymo į šį klausimą astronomai ieško seniai, o tą padaryti – sudėtinga. Pagrindinė problema – gyvenant galaktikos viduje sunku susigaudyti, kaip toli jos pakraščiai. Bet situacija keičiasi su Gaia teleskopu.

Teoriniai modeliai rodo, kad galaktikas ir jų spiečius jungia gijos, sudarytos iš tamsiosios materijos bei labai retų dujų. Ši struktūra, vadinama kosminiu voratinkliu, realybėje aptikta tik prieš maždaug dešimtmetį, nes anksčiau mūsų teleskopai tiesiog nebuvo pakankamai jautrūs jai užfiksuoti.

Paukščių Tako centre, kaip ir daugumoje kitų galaktikų, yra supermasyvi juodoji skylė.

Saulės sistemą gaubia įvairiausių nuolaužų telkinys, vadinamas Oorto debesiu. Nutolęs tūkstančius astronominių vienetų ir toliau, jis yra daugumos ilgo periodo kometų šaltinis: gravitacinės sąveikos kartkartėmis kokią ledo nuolaužą nusviedžia Saulės link, o priartėjusi ji ima garuoti ir pasidabina u...