Arūnas Milašius

Nors kol kas žinių, kad ekonomika sėkmingai dorojasi su krize yra, tačiau vargu ar bus taip, kad pandemija praslinks nepastebėta ir netrinkteldama per kišenes. Bent vieną krizę – socialinę, mes jau turime, laukia ekonominė.

Nepaisant rietenų dalinantis valdžią, kai kurios vertybės amžinos, jos tokios pat pat amžinos, kaip ir prekybininkams įprastas kainų kėlimas, kad paskui būtų galima paskelbti kuo riebesnę akciją. Tačiau kai toks požiūris apima ne namų šeimininkes, o politikus, atsakingus už visų mūsų kišenes, lauk b...

Šią savaitę šalia partinių rietenų ir liūdnų užsikrėtusių koronavirusu skaičių sulaukėme kelių įdomių pranešimų, kurie tarsi nesusiję, tačiau tuo pačiu atspindi bendrą tendenciją. Lietuviai tapo pakankamai turtingais, tačiau ekonomika atsiliko ir ši disproporcija jau kelia sunkumų.

Prasidėjus antrajam karantinui vis aiškesnė tendencija, kad ekonomiką į skirtingas pusės tempia vienas kitam prieštaraujantys procesai ir tai bloga žinia žmonėms, kurie tiesiog sąžiningai dirba.

Gyvename unikaliu senosios imperijos, ar stabilios vakarietiškos visuomenės, vadinkite kaip norite, griūties metu kai nekinta vienintelė vertybė, – godumas.

Nauja valdžia, nauja šluota ir nauji vėjai ekonomiškai kurie rudeniškai šalti ir kelia šiurpuliuką. Tuo labiau, kaip sakė Andrius Kubilius, gali tekti veržtis diržus. Tačiau diržų veržimasis realiai jau prasidėjo.

Gyvename krizės sąlygomis ir ta krizė tik gilės. Nebūtinai valdžiai reikės veržti diržus – juos užverš trilijonai eurų ir dolerių, kuriuos laisva ranka spausdina įvairių šalių vyriausybės.

Metams po metų nutinkant valdžių pasikeitimui prie to prisitaiko ir įvairių gyvenimo periodų matę klerkai. Jie netgi sukūrė savo slengą, apibūdinantį įprastinius politinius procesus.

Viena iš lietuviškų bėdų ta, kad turime per mažai ambicijų. Verčiau pasiskųsime valdžia, bet neišeisime į mitingą pareikalauti, kad mums duotų tai, ką žadėjo. Paverksime, kad perdirbėjai skriaudžia, bet nesumesime kelių eurų geram vadybininkui, kuris surastų pelningą rinką užsienyje.

Ką tik nuslūgo masinis grybavimas, kai doras lietuvis, neįkėlęs į feisbuką baravyko nuotraukos, jautė gilų nepilnavertiškumo kompleksą.

Pakelkite rankas, kiek iš jūsų esate girdėję meditacinį politikų, rajonų merų ir ūkininkų rypavimą tema „kaimas miršta, jį būtinai reikia gaivinti, duokite dar milijonų ir milijardų“.

Lietuvą jau antrą savaitę drebinantis skandalas atspindi visą mūsų politinę-vadybinę realybę. Tiksliau valstybės valdymo lygį. Ar tai, kas iš jo liko.

Koronavirusas paspartino procesus, kurie normaliai būtų užtrukę dešimtmečius. Staiga mes iš veržlių Rytų europiečių tapome pavargusiais ir komfortu persisotinusiais vakariečiais.

Būsto kainos Taline ir Rygoje jau koreguojasi, arba, kalbant paprasčiau, krenta. ES komercinio nekilnojamojo turto pigimas rekordinis.

Šią vasarą tautiečiai Turkijos ar Graikijos kurortams skirtus pinigus leido Lietuvoje ir patyrė daugybę įdomių patirčių. Mano asmeninė – žiūrėti yra ką, tėviškė fantastiškai įdomi, tačiau turistine valstybe mums tapti nelemta.

Jei per paskutinius keliolika metų nors retkarčiais įjungiate televizorių ar paskaitote naujienų portalus, esate girdėję, kad nyksta mūsų šeimos ir vidutiniai ūkiai bei kiti mažesni verslai. Žiūrint į statistiką klausantis valdžios pažadų (keičiasi premjerų ir ministrų veidai, bet žodžiai tie patys)...

Džiaugiuosi, kad trūkęs vamzdis nuplovė sistemą, kainavusią dešimtis milijonų eurų. Šis džiaugsmas ne dėl to, kad sunaikinta pati sistema ir ne dėl to, kad ligoniai negauna reikalingų vaistų.

Lietuva per karantiną pasiekė lūžio tašką. Tiksliau sparčiau nei laukta perėmėme Vakaruose jau seniai išbujojusią filosofiją, kad gyvenimas yra skirtas ne tam, jog dirbtum daug ir pigiai.

Cinizmas būdingas kelioms visuomenės grupėms ir ypatingai įsigalėjęs verslininkų bei valdininkų ir politikų sluoksniuose.

Mūsų bėda, kad Lietuva patogi šalis, bet ne piliečiams, o įvairiems veikėjams, kurie tiesiog turtėja ir kuriasi sau gerovę mūsų sąskaita, ir šis ratas nesibaigs niekada.