Arūnas Milašius

Politikoje, ekonomikoje, kaip ir gyvenime, taip jau priimta, kad tenka skaityti tarp eilučių. Dažnai tai, apie ką trimituojama viešai, būna toli nuo realybės, nes žaisti skaičiais labai patogu ir patrauklu.

Lietuvoje pragyvenimas auga šuoliais, ir tai ne metafora, tačiau gerovės augimas atneša ir dalykų, kurie žudo pačią visuomenę. Dingsta pokyčių alkis. Juk taip patogu trintis kur nors valdiškoje tarnyboje ir nesukti dėl nieko galvos.

Naujai pastatytoje halėje griaudi plojimai – mažos tautos krepšinio komanda ką tik laimėjo Europos čempionatą šviežiai pastatytame sporto objekte. Totali ir viena didžiausių istorijoje pergalių. Už kelių šimtų kilometrų, kitoje Baltijos jūros pusėje, jaunas vyras šluostosi prakaitą – jo kastuvas jau...

Seniai lauktas ir prognozuotas, tik nekviestas svečias ateina. Bent taip rodo statistika. Jo vardas – sunkmetis, tačiau vis dar yra vilties, kad į duris pasibels ne sunkmetis, tik jo sesutė stagnacija. Tai ekonomikos sulėtėjimas, bet ne krizė.

Ukrainietiški grūdai, dėl kurių lenkai planuoja blokuoti ne tik Lenkijos–Ukrainos, bet ir Lietuvos–Lenkijos sieną, mūsų rinkoje buvo. Perdirbėjams jie buvo patrauklūs, ypač skirti pramonei.

Jau kuris laikas lietuviškos politikos pelkėje nerimsta aistros – kas gi mus gins, jei niekingi rusai sieną kirs ne „Land Cruiser“ ir „Porshe“, bet T-34 arba jo analogu. Kas mumis, mažučiais, pasirūpins ir apgins, nušluostys ašarą, priglaus prie krūtinės ir biudžeto? Juk mes vertybė, nes mūsų kalba ...

Liūdna, bet tenka atmerkti akis ir pripažinti, kad tai, ko galėjome pasiekti kartu su Ukraina nepasiekėme. Parama stringa, fronte padėtis komplikuojasi, mes toliau išskėstomis rankomis priimami neaiškius rusakalbius, o vis daugiau šalių ir verslų tiesiog atsisuka ne į vertybes, bet į naudos ar mažes...

Ko mus moko „BaltCap“ ir kitos panašios istorijos? Tiesiog jos parodo mūsų, kaip visuomenės, beviltiškumą, nes nesugebame apginti savo interesų ir pasirūpinti, kad valdžia gerbtų jei ne mus, mokesčių mokėtojus, tai bent jau mūsų pinigus.

Nieko neturiu prieš mamas ir vaikus, tačiau kuo toliau, tuo aiškesnė liūdna tendencija – sprendimus priima karta, kurios atstovai dažnai savo rankomis nieko nėra sukūrę, tiesiog sėkmingai naudojasi tėvų darbo vaisiais, ir dauguma karjerą padarę ne versluose, kur atsakomybė sugula į „Excelio“ lentele...

Antradienį ūkininkams su traktoriais pradėjus plūsti į Vilnių, feisbuke prasidėjo diskusijos, kiek gi gali kainuoti kiekvienas iš jų. Buvo skaičiuojama nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Tačiau kiek iš tikrųjų kainuoja pigiausias ir brangiausias traktorius, stovėjęs Vilniaus centre?

Gedimino prospekte ir apylinkėse tūkstančiai ūkininkų ir jų traktorių. Nušvilpti bent du ministrai, išsakyti reikalavimai – dalį iš jų Vyriausybė jau buvo pažadėjusi patenkinti po sausio 8 dienos laužų degimo akcijos (akcizo suskystintom dujom sumažinimo ir žaliojo dyzelino naudojimo tvarkos atstaty...

Ūkininkų problemų kamuolys jau toks didelis, kad jų kantrybė trūko, todėl jie ryžosi revoliucijai – šiuo metu Vilniuje yra apie 1300 iš visos Lietuvos suvažiavusių traktorių, keli tūkstančiai žemdirbių dvi dienas rengia protestus prie Vyriausybės. Nors žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas teigė, k...

Protestuojančių žemdirbių traktoriai ir kita sunkioji technika antradienį užplūdo Vilniaus gatves. Protestą žadama tęsti iki pat penktadienio. Nepatenkinti ūkininkai teigia, jog valdžia nesprendžia ilgalaikių sektoriaus problemų. Ar atlaikys valdžia protestuojančių ūkininkų bangą?

Galime didžiuotis – turime vis augantį eurų srautą į biudžetą: infliacijos pasiutpolkė ir vis didėjantis PVM surinkimas atrišo rankas valdžiai bei pavaldžioms įstaigoms taškyti mūsų eurus išsijuosus – turim didžiausias ES būsto palūkanas ir turėsime mažiausias pensijas.

Pernai Seimas nuveikė įvairių darbų ir dauguma priimtų teisės aktų yra tiesiog mūsų gyvenimo dalis, be kurių nebūtų valstybės. Tačiau buvo keletas sprendimų, kurie, kai juos sulygini, tiesiog parodo paprastą ir liūdną dalyką, – šiandieniniame politiniame gyvenime liko tik interesai, bet ne vertybės,...

Nuo seno Kalėdos buvo tarsi seno pabaiga ir naujo pradžia. Ne išimtis ir šį kartą – valstybės ir žmonių gyvenime eilinį kartą gerus ir pinigingus laikus keičia laikai, kai pinigai ir darbas vėl įgauna vertę.

Valstybės valdymo krizė tampa sistemine problema – valdžia kaip institutas pradeda irti akyse. Ji prarado esminį dalyką, be kurios neįmanomas normalus valstybės valdymas – pagarba ir paklusnumas valdžios institucijoms.

Žvelgiant į mūsų politinę ir ekonominę padangę kartais apima įspūdis, kad politikai nemyli savo šalies žmonių. Tiesiog nemyli, nes kitaip tokios retorikos nebūtų.

Teismai korupcijos bylose visuomenei suteikia progą patirti audringų emocijų. Tai sąlyginai lengvai nubaudžiamas Kauno savivaldybės administracijos direktorius, kolekcionavęs eurus stiklainiuose, tai į kalėjimą netikėtai pasiunčiami politikai, kurie dalinosi eurais dėžutėje nuo degtinės ir prieš tai...

Politiniai vingriai, už kuriuos mokame mes visi, kai prasideda ekonominiai ir ideologiniai karai su Kinija, tęsiasi jau keletą dešimtmečių. Tai ne tik paskutinių metų staigūs valdančiųjų viražai, kai prieš tai buvusios valdžios saldžią meilę Pekinui staiga pakeitė kova už Taivano vertybes, o paskui ...