Andrius Užkalnis

Tai, kad dalis Lietuvos vaikų mokosi už mokesčių mokėtojų pinigus ne lietuviškai, o kitomis kalbomis, yra neteisinga, neprotinga ir negerai. Tai skriaudžia visų pirma rusakalbių ir lenkų kalbos mokyklų vaikus, kurie Lietuvoje atsiranda nuskriaustoje pozicijoje: sunkiau mokytis toliau, mažesnis darbų...

Neseniai augintinės Arizonos netekęs žurnalistas, rašytojas Andrius Užkalnis džiaugiasi naujo šeimo nario draugija. Šuniukas, kurį žurnalistas pavadino Salvatore, aštuoneri metai, jis gyveno prieglaudoje.

Per tas dešimtis valandų, kol šimtai ieškojo mergaitės ir tūkstančiai meldėsi, kad ji atsirastų gyva, šokiruoti žmonės pasakė daug neteisingų ir negražių dalykų.

Praėjusią savaitę, kalbėdamas apie sugrįžimą Lietuvon iš Dievo palaimintosios Anglijos 2011 metais (ČIA), baudžiausi papasakoti, kokią radau Lietuvos žiniasklaidą, kurioje įsikinkiau dirbti, nes ką aš daugiau moku? Daugiau nieko nemoku. Tik liežuviu malti.

Andrius Užkalnis ir Fausta Marija Leščiauskaitė neteko sunkia liga sergančios augintinės Arizonos. Neseniai išsiskyrusi pora ne tik rūpinosi šunyte, bet ir kartu keliavo – Arizonai teko pagyventi ne vienoje šalyje.

Žmonės naujiesiems metams skelbia įsipareigojimus. Daugeliui tie naujametiniai pažadai (kitų žmonių) yra komiški: juo labiau, kad visiems atrodo, kad jie niekada nevykdomi.

Teisūs buvo tie, kas sakė, kad aš tikrai mažai išmanau apie Lietuvą, į kurią grįžau 2011 metais. Per septyniolika metų, praleistų Britanijoje ir kitur pasaulyje, aš grįždavau į parodinę Lietuvą: Kalėdoms su sniegu ir eglutėmis arba vasaros atostogų prie jūros, turtingųjų rezervate Nidoje, kur viena ...

Kaip suprantate, šiuo tarpušvenčiu, kai daugumas yra per sočiai pavalgę ir per daug prisibuvę su giminaičiais, kai balkone dar kibirai mišrainės ir jau atluptos visos dovanėlės, turiu kreiptis į tuos, kas mano tekstus skaito uoliausiai ir geriausiai įsimena. Tai vadinamieji heiteriai, nekentėjai ir ...

Šiemet, kaip niekada anksčiau, daugelis Lietuvoje susirūpino, kaip švęsti didžiausias metų šventes ir Kristaus gimimo dieną.

Praėjusią savaitę, apie savo darbus Anglijoje ir pasaulyje pasakodamas (Kaip Užkalnis Afrikoje dirbo: asmeninis vairuotojas, prabangūs apartamentai ir tualetas tik vadovams), žadėjau pakalbėti apie tai, kaip manęs darbas su iraniečiais vos nepražudė.

Iš kur žinau, kad ateina sunkmetis, nors apie jį politikai užsispyrę tyli? Tuoj paaiškinsiu.

Jeigu norite lengvų santykių su tėvais, giminėmis ir skaitytojais, niekada nesirinkite tokio darbo, kurio jie nepajėgūs suprasti. Aš, kaip galite numanyti, neturėjau lengvų santykių.

Man Afrika yra savotiškai artima: esu dirbęs Ganoje, kur mane pasiuntė, kaip jauną vadovą, steigti naujo mūsų bendrovės biuro. Išvažiavau idealistas, kuris galvojo, kad Afrika yra nuostabi ir tyra vieta, kurią žiauriai išnaudojo europiečiai. Padirbėjęs su afrikiečiais keturis mėnesius, grįžau skepti...

Kiekvienais metais krikščionys prisimena legendą apie tai, kaip Artimuosiuose Rytuose, Betliejuje, gimė kūdikėlis Jėzus.

Daugeliui yra žinoma, kad šešiolika su puse metų praleidau emigracijoje, iš toli stebėdamas, kaip mano Tėvynė tvarkosi su iššūkiais sunkiausiame jos gyvenimo etape. Iškovojau jai nepriklausomybę, o paskui pasakiau – Lietuva, ašara Dievo aky, dabar tu pati. Bet nebijok, aš patarsiu.

Jūs juoksitės, bet aš labai laukiu Kalėdų. Tikriausiai todėl, kad esu širdyje vaikas (kad ir sunkiai auklėjamas), o su Kalėdomis mūsų psichikoje yra susiję patys geriausi vaikystės prisiminimai.

Taip, čia aš taip sakau. Tas pats, kuris sakė, kad anglų kalba turėtų tapti Lietuvoje antrąja valstybine (taip manau ir dabar).

Vasarą apie skyrybas pranešę Fausta Marija Leščiauskaitė ir Andrius Užkalnis panašu, sutaria puikiai. Savaitgalį žurnalisto gimtadienyje apsilankė ir žinoma moteris. Kiek vėliau socialiniuose tinkluose apie tokią judviejų bičiulystę pasisakė ir pats A. Užkalnis.

Anglų kalba Lietuvoje dar taps valstybine: viskas eina link to dideliais žingsniais. Kiekvienai diktatūrai ateina galas tada, kai žmonės jos represijų nebebijo.

Kaip jau žinote, mūsų netolimų laikų istoriją galima vertinti ir pagal tai, kokius filmus mes tada žiūrėjome. Filmas „Vienas namuose“ tapo ankstyvosios nepriklausomybės laikų gero ir linksmo gyvenimo modeliu mums visiems (arba, bent jau, geriausiems iš mūsų). Apie tai rašiau prieš savaitę: „Užkalnis...