Kaip informuoja Vyriausybės atstovai EŽTT, J. Deltuva buvo įtariamas didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimu veikiant organizuotoje grupėje. Nuo 2019 m. lapkričio 17 d. jam buvo skirtas kardomasis kalinimas tuometėje Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (dabar – Pravieniškių kalėjimas).
Nuo 2019 m. lapkričio iki 2020 m. gegužės J. Deltuva pateikė keletą prašymų prokurorui dėl leidimų susitikti su sutuoktine ir dešimtmete dukra arba tik su dukra, taip pat paskambinti joms telefonu. 2020 m. vasario mėnenį jam buvo leista vieną kartą susitikti su šeima. Visi kiti jo prašymai buvo atmesti, motyvuojant tuo, kad tai galėjo trukdyti vykdomam ikiteisminiam tyrimui.
EŽTT pripažino, kad tam tikri J. Deltuvos kontakto su išoriniu pasauliu apribojimai buvo pagrįsti, atsižvelgiant į nusikaltimų, kuriais jis įtariamas, organizuotą pobūdį, taip pat į tai, kad dar nebuvo nustatyti visi įtariamieji ir vis dar buvo atliekami įvairūs ikiteisminio tyrimo veiksmai. Tačiau teismas pakartojo, kad valstybės privalo atsižvelgti į suimtojo ir jo šeimos narių interesus ir vertinti juos, atsižvelgiant į konkrečią situaciją.
Teismas pažymėjo, kad 2020 m. vasario 17 d. J. Deltuvai buvo leista vieną kartą pasimatyti su žmona ir dukra, atsižvelgiant į pastarosios patirtus psichologinius sunkumus, o nuo 2020 m. rugpjūčio 20 d. jam buvo leista pasimatyti su šeima du kartus per mėnesį.
Teismas sutiko, kad šie sprendimai buvo priimti individualiai įvertinus J. Deltuvos padėtį, tačiau per likusį kardomojo kalinimo laiką valdžios institucijų atsisakymai leisti jam pasimatyti su žmona ir dukra iš esmės buvo grindžiami argumentu, kad jis gali siekti paveikti ikiteisminį tyrimą – derinti savo poziciją su kitais įtariamaisiais, slėpti ar naikinti įrodymus – pasinaudodamas savo šeima.
Teismas pripažino, kad tam tikromis aplinkybėmis šeimos vizitai gali būti priemonė perduoti nurodymus bendrininkams, kas pateisina tokių pasimatymų ribojimus. Teismas sutiko, kad ribojimų poreikį pirmiausia turi įvertinti nacionalinės valdžios institucijos, tačiau pabrėžė, kad priimant sprendimus šiuo klausimu taip pat turėtų būti tinkamai atsižvelgta į būtinybę apsaugoti susijusių asmenų, ypač nepilnamečių, teisę į šeimos gyvenimą.
„Šiuo atveju nacionalinės valdžios institucijos nepagrindė, kodėl, jų nuomone, konkrečiomis pareiškėjo ir jo šeimos aplinkybėmis buvo poveikio ikiteisminiam tyrimui rizika, – nurodė EŽTT. – Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo žmona ir dukra nebuvo įtariamosios ar liudytojos baudžiamajame procese, o valdžios institucijos niekada neginčijo pareiškėjo teiginio, kad jos neturėjo jokių ryšių su kitais įtariamaisiais ir nebuvo susipažinusios su baudžiamąja byla. Be to, niekada nebuvo teigiama, kad pasimatymo metu, kuriam buvo suteiktas leidimas, pareiškėjas, jo žmona ar dukra kaip nors bandė trukdyti ikiteisminiam tyrimui.“
Strasbūro teismas taip pat pažymėjo, kad J. Deltuva siūlė valdžios institucijoms, kad pasimatymai su šeima, įskaitant pasimatymus tik su jo dukra, galėtų vykti dalyvaujant jo advokatui, tyrimą atliekančiam pareigūnui arba kalinimo įstaigos darbuotojui. Tačiau, atrodo, valdžios institucijos tinkamai įvertino šiuos pareiškėjo siūlymus: jos tik konstatavo, kad pareiškėjo advokato dalyvavimo nepakaks, kad būtų pašalinta kišimosi į ikiteisminį tyrimą rizika, nepagrindė šio sprendimo ir nenagrinėjo kitų pareiškėjo siūlymų.
EŽTT pažymėjo, kad tuo metu, kai buvo nagrinėjama byla, nacionalinė teisė numatė nekontaktinius pasimatymus dalyvaujant kalinimo įstaigos atstovui, o pasimatymai galėjo būti nutraukti dėl pasimatymų taisyklių pažeidimų. Atitinkamai Teismas manė, kad nacionalinės valdžios institucijos neįrodė, jog leidimas J. Deltuvai susitikti su žmona ir dukra prižiūrint pareigūnui būtų pakenkęs tyrimui.
Be to, teisėjai negalėjo neatsižvelgti į tai, kad bylai aktualiu metu J. Deltuvos dukra buvo mažametė – teismas atsižvelgė į atitinkamus tarptautinius dokumentus, pagrindžiančius, kaip svarbu vaikams palaikyti ryšį su įkalintais tėvais.
„Iš tiesų, kančias, kurias patyrė pareiškėjo dukra dėl negalėjimo susitikti su tėvu, nustatė psichologas ir pripažino nacionalinės institucijos, kai buvo suteiktas vienas pasimatymas, – nurodė EŽTT. – Teismui sunku sutikti, kad subjektyvus valdžios institucijų vertinimas dėl sulaikytojo šeimos ryšių stiprumo galėtų būti lemiamas veiksnys, atmetant prašymus dėl pasimatymų suteikimo.“
Be to, Strasbūro teismas pažymėjo, kad nacionainės institucijos nepateikė jokio paaiškinimo, kaip pasimatymas su dešimties metų vaiku galėjo pakenkti baudžiamojo proceso sėkmei.
Teismas padarė išvadą, kad apribojimai pareiškėjui pasimatyti su žmona ir dukra kardomojo kalinimo metu, dėl kurių jam buvo leista pasimatyti su šeima tik vieną kartą per devynis mėnesius, nebuvo būtini demokratinėje visuomenėje.
EŽTT J. Deltuvai priteisė 5 tūkstančius eurų neturtinei žalai ir 5 tūkst. 750 Eur patirtoms išlaidoms atlyginti.
