„23 metai yra nuleisti į unitazą“, – pokalbio pabaigoje netikėtai pareiškė pirmąjį interviu gyvenime davęs L. Lapinskas. Ir čia pat patikino, kad gailisi savo praeities, tačiau jokiu būdu jos neišsižada ir nesako, jog už tai, ką padarė, nenusipelnė kalėjimo.

Dėl dviejų tyčinių nužudymų, pasikėsinimo nužudyti, prekybos narkotinėmis medžiagomis, turto prievartavimo, daugybės sužalojimų ir kankinimo L. Lapinskas buvo įkalintas 20 metų, pirmuosius 10 metų kalint griežčiausiomis – kalėjimo sąlygomis. Tiesa, baudžiamojoje byloje valstybinį kaltinimą palaikę prokurorai siekė, kad jam būtų skirta griežčiausia įstatyme numatyta bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos, bet teisėjai su tuo nesutiko, pažymėdami, jog nusikalstamas susivienijimas veikė vos pustrečių metų, L. Lapinskas anksčiau nebuvo teistas, nusikaltimus padarė būdamas jauno amžiaus, iki suėmimo dirbo.

Šiuo metu Vilniaus pataisos namuose įkalinto L. Lapinsko bausmės pabaiga – 2025 m. sausio 19 d., nuteistasis ne kartą bandė į laisvę išeiti lygtinai, tačiau tokiems jo norams nepritarė nei pataisos namų komisija, nei teisėjai. Maža to, neseniai Vilniaus policijoje buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas – pareigūnai įtaria, kad už grotų esantis L. Lapinskas ir vėl galėjo suburti gaują ir net jai vadovauti.

Delfi trumpai
2005 m. Vilniuje triukšmingai buvo sutriuškinta Laimono Lapinsko, pravarde Lopas, vadovaujama nusikalstama grupuotė, kuri savo tikslų buvo pasiryžusi siekti bet kokia kaina – tada policijos pareigūnai pasakojo, kad sulaikius grupuotės lyderį ir jo parankinius buvo užkirstas kelias beprasidedančioms gaujų kovoms. Pasak pareigūnų, nusikaltėliai žudė ir žalojo ne tik savo gaujos narius, bet ir planavo susidoroti su konkuruojančiais banditais. „Jie net buvo sudarę sąrašą žmonių, kuriuos reikia pašalinti, prieš šią grupuotę kiti nusikaltėliai buvo priešiškai nusiteikę ir netrukus galėjo išsiplėsti didelis karas dėl narkotikų platinimo Vilniuje“, – atviravo policijos pareigūnai.
Tuo metu L. Lapinskas kategoriškai kratosi šių įtarimų ir sako, jog su juo bandoma susidoroti vien dėl to, kad jis nebuvo įkalintas iki gyvos galvos. Bet vilties išeiti į laisvę anksčiau laiko jis dar nelaidoja – prieš dvejus metus pataisos namuose jau antrą kartą susituokęs kalinys gegužę susilaukė vaikelio, jo žmona vėl yra nėščia, todėl vyras tikina, kad paleistas į laisvę visą laiką būtų namuose ir prižiūrėtų savo vaikus.

„Dabar man 41 metai, už grotų sėdžiu jau 18 metų – šeima man yra didžiausias džiaugsmas, tai buvo didžiausia mano svajonė, todėl noriu būti namuose kartu su vaikais, noriu gauti tai, ko niekada neturėjau“, – išskirtiniame interviu L. Lapinskas prisipažino, kad per tuos ilgus kalinimo metus suprato savo klaidas ir apie nusikaltimų darymą net negalvoja – esą jis yra jau kitas žmogus, ne tas „vakarykštis moksleivis“, kuris iš prekybos „kaifu“ nusprendė užsidirbti pinigų.

Delfi.lt yra skelbęs ne vieną interviu su už grotų esančiais nuteistaisiais, po kiekvieno tokio interviu sulaukdavome skaitytojų prašymų pakalbinti būtent Jus. Kaip manote, kodėl?

– Turbūt žmonėms įdomu, intriguoja tai, kas neatitinka visuomenės normų ir pan. Kai mane uždarė, visur rodė įvairius video, skelbė nuotraukas, komentarus – žurnalistas nori parduoti medžiagą, todėl jam reikia viską parodyti kuo baisiau, kuo įdomiau, kad tai būtų kuo labiau nukrypę nuo statistinio žmogaus gyvenimo. Ir jie tai parodė, sukėlė susidomėjimą. Tai labai natūralu.

– „YouTube“ jau daugybe metų sklando milijonus peržiūrų sulaukę vaizdo įrašai iš Lukiškių kalėjimo, kur jūs daužote sienas. Gal dėl to?

– Tas vaizdo įrašas padarytas, galima sakyti, netyčia ir net nežinau, kas jį sumontavo, nes jis buvo daromas šeimos naudojimui. Tuo metu į Lukiškėse į mano kamerą buvo „įmetę“ žmogų ir mes norėjome parodyti, kokios kalėjime yra kalinimo sąlygos. Bet kadangi mus perkėlė į suremontuotą kamerą, to parodyti negalėjome, tai gavosi toks atsitiktinumas, kad žmogus turėjo mp3 ausinuką su filmavimo funkcija, o jo draugai klausinėjo, ką tu su Lapinsku sėdi, ką jis ten veikia, tai nusprendėme pafilmuoti, kaip sportuojame ir panašiai. Daug siužetukų prifilmavome ir jie po kelerių metų atsidūrė laisvėje.

Laimonas Lapinskas
– Ir internete tapote žvaigžde?
Delfi trumpai
Teismo nuosprendyje rašoma: „L. Lapinskas pasižymėjo valdingu charakteriu, turėjo visas lyderiui būdingas savybes, pats aiškiai suvokė esantis viršesnis už kitus ir siekė išlaikyti tokią poziciją. Nuo pat pradžių jis davė visiems suprasti, kad būtent jis yra tas asmuo, kuriam privalu paklusti ir vykdyti jo nurodymus. L. Lapinskas yra linkęs dominuoti, autoritariškas, nepriklausomas, ambicingas, siekiantis pripažinimo, pasižymintis aktyvia gynybine pozicija bei gynybinio pobūdžio priešiškumu. Tie, kurie bent kiek sulaužydavo L. Lapinsko nustatytas taisykles bei jam nepaklusdavo, sulaukdavo pasekmių, kurios įprastai pasižymėjo smurtu arba net gyvybės atėmimu. L. Lapinskas, kaip nusikalstamo susivienijimo vadovas, palaikė drausmę, sudarydamas baimės atmosferą, leisdamas suprasti, kad iš susivienijimo negalima pasitraukti.“
– Taip, kažkokiu būdu buvo paviešinti tie vaizdai... Daug metų praėjo, per tuos metus visko atsitiko, o kažkas sumontavo video ir įmetė į „YouTube“. Ir, kaip suprantu, tie įrašai išpopuliarėjo.
Laimonas Lapinskas
Dabar man yra 41-eri, tai – vakarykštis moksleivis, kuris nusprendė užsidirbti pinigų ir sugalvojo tokį planą, kad pinigų reikia užsidirbti iš prekybos narkotikais. Ir viskas – aš tą planą įgyvendinau.
– Dalis žmonių net nežino, dėl ko jūs esate įkalintas – tai buvo ir turto prievartavimai, ir nusikalstamo susivienijimo subūrimas ir jam vadovavimas, ir sužalojimai bei nužudymai, viešosios tvarkos pažeidimai, prekyba dideliais narkotikų kiekiais... Prieš 20 metų Jus vadino naujosios kartos mafijos vadeiva – juk „Vilniaus brigada“ ir kitos grupuotės buvo demaskuotos, o Jūs staiga subūrėte naują gaują iš jaunų nusikaltėlių.

– Manau, kad tas sureikšminimas, tas sakymas, kad mafijos vadeiva – tai yra labiau tų pačių žurnalistų prasimanymas. Tik dėl to, jog galėtų parduoti medžiagą, kad būtų įdomu žiūrėti ir skaityti. O visa situacija buvo paprasta, žiūrėkime į faktus – tuo metu tie nusikaltimai, kurie buvo man inkriminuojami, buvo daromi, kai man buvo 20 metų. Dabar man yra 41-eri, tai – vakarykštis moksleivis, kuris nusprendė užsidirbti pinigų ir sugalvojo tokį planą, kad pinigų reikia užsidirbti iš prekybos narkotikais. Ir viskas – aš tą planą įgyvendinau, po truputį įsisuko, aplipo žmonėmis ir padarėme, uždirbome tuos pinigus.

Delfi trumpai
Nusikalstamą susivienijimą L. Lapinskas sukūrė 2002 m. vasarą, į savo veiklą įtraukdamas jaunus asmenis, tarp kurių buvo ir nepilnamečių. Pagrindinis grupuotės tikslas – Vilniaus mieste labai dideliais kiekiais platinti narkotines ir psichotropines medžiagas. Grupuotė buvo gerai ginkluota, taip pat turėjo sprogmenų. L. Lapinskas kiekvienam grupuotės nariui nurodydavo, kokius jis narkotikus platins ir kurioje vietoje – buvo prekiaujama heroinu, MDMA, amfetaminu, metamfetaminu, kanapėmis ir jų dalimis bei natrio oksibutiratu. Kvaišalų laikymui ir prekybai specialiai buvo išnuomoti butai ir garažai. Pirkėjai, neatsiskaitę už įsigytas narkotines ar psichotropines medžiagas bei grupuotės nariai, nevykdę L. Lapinsko nurodymų ar galintys savo veiksmais kliudyti gaujos veiklai, buvo baudžiami.
O tie smurtinio pobūdžio nusikaltimai yra labiau, kaip pavadino psichologė, instrumentinis dalykas – tas smurtas nėra daromas dėl to, kad jis man patiktų, daugiau atvirkščiai, dažniausiai tai buvo kaip instrumentinis dalykas, kad suvaldyti žmones. Dėl to, kad, jeigu jūs turguje prekiaujate pomidorais, jūs dėl skolininko galite kreiptis į teismą, į antstolius, jūs turite kažkokius įrankius, o jeigu jūs pinigus prasimanote nusikalstamu būdu, jokių įrankių neturite, juos turite patys susigalvoti...

– Todėl ir „paauklėdavote“ nepaklusniuosius?

– Taip jau atsitiko, taip buvo, jau nieko nepakeisi, čia jau praeitis – 18 metų atgal.

– Kaip sakydavo prokurorai, o ne žurnalistai, Jūsų vadovaujamame nusikalstamame susivienijime buvo įvesta labai griežta tvarka, jūs visiems nepaklusniesiems ir duobes kasėte, ir smaugdavote, o tie, kurie net ne gaujos narkotikus pardavinėjo, dar kitais būdais su jais susidorodavote...

– Ne, čia daugiau bandymas „išpūsti“ šį reikalą – prokuroras siekė karjeros, todėl įsivaizduokite, koks būtų požiūris, kai jis pasodintų vakarykčių 20-mečių moksleivių grupę, kurie prekiauja narkotikais, ir koks būtų požiūris, kai jis tai išpūstų į didžiulį kriminalą, kažkokią mafiją ar dar kažką. Kiekvienas siekė savo tikslų – kaip žurnalisto tikslas parduoti medžiagą, taip prokuroro tikslas padaryti karjerą, kad jis demaskavo, sutvarkė...

– Bet jeigu tuo metu jūsų nebūtų demaskavę ir nepasodinę, kaip galvojate, iki kiek toli būtumėte ėję?

– Nenorėčiau spėlioti.

– Galbūt tada pasakėte, kad ačiū Dievui, jog mane sulaikė...

– Iš tikrųjų net negalvojau, kad mes net iki tiek nueisime, ta prasme tai buvo elementari prekyba, bet ji užsisuko kaip Dievo ranka tempiama iki tokių mastelių. Ir tai mane nustebino, o kiek būtų toliau, aš net neįsivaizduoju. Negalėčiau net pakomentuoti, nes neturiu supratimo.

– O tuo metu jautėtės tas mafijozis, mafijos karalius, kaip jus vadino?

– Oi ne, nei tada jaučiausi, nei dabar jaučiuosi – paprasčiausiai tai žiūrėjau kaip į verslą, norėjau uždirbti pinigų, norėjau uždirbti didelę pinigų sumą, nes, kaip žinia, bet kurio finansininko paklauskite ir visi pasakys, kad pirmas milijonas turi būti vogtas, jeigu nori uždirbti antrą milijoną. Tai ir toks buvo mano planas – uždirbti sąlyginai tą milijoną ir tiesiog legalizuotis, daryti legalų verslą. Tuo metu man buvo 20 metų, netgi uždirbęs tą milijoną aš būčiau nežinojęs, kaip jį legalizuoti, kur investuoti, kaip daryti verslą – neturėjau nei pažinčių, nei žinių. Nepamirškime, kad tai yra vakarykštis moksleivis, mano visos žinios buvo kaip nupirkti ir brangiau parduoti, kaip kombinuoti, kad viskas dirbtų tvarkingai. Ir viskas.

Laimonas Lapinskas
– Bet sėkmingai veikėte beveik trejus metus. Jeigu neturėjote jokio užnugario, kaip taip ilgai pavyko ilgai išsilaikyti?
Laimonas Lapinskas
Bet kurio finansininko paklauskite ir visi pasakys, kad pirmas milijonas turi būti vogtas, jeigu nori uždirbti antrą milijoną. Tai ir toks buvo mano planas – uždirbti sąlyginai tą milijoną ir tiesiog legalizuotis, daryti legalų verslą.
– Na, čia jau ne man klausimas – reikia policijos klausti, kodėl gerai nedirbo...

– Gal gerai užmaskuotai veikėte?

– Maskavomės, kiek įmanoma, maskavomės, nes supratome, ką darome ir kas mūsų laukia.

– Ir tų vadinamųjų skundikų, kurie ėmė bendradarbiauti su teisėsauga, atsiradimas turbūt kaip reikiant įnešė chaoso?

– Jų nebuvo, tik sako, kad jie atsirado, bet nieko tokio nebuvo, neatsirado jokių skundikų, tik kai visus sulaikė, atsirado du žmonės, kurie davė parodymus ir tų dviejų žmonių parodymais visus nuteisė. O jie pasakojo apie savo padarytus nusikaltimus, tuo pačiu sakydami, kad šalia stovėjau aš ar kitas bendrininkas. Ir visi tie, kurie šalia stovėjo, visgavo griežtas bausmes, o jiems skyrė tik po kelis metus. Taip išeina, kad jie buvo suinteresuoti, tai buvo jų suplanuoti veiksmai, už kuriuos jie gavo švelnesnes bausmes – pavyzdžiui, aš gaunu 15 metų, o jis gauna 2 metus, nors aš žmogaus net nepažįstu ir man net neįdomu, suprantate. Vien dėl to, kad taip sukurta teisėsaugos sistema Lietuvoje, pareigūnai nori atskleisti nusikaltimus ir prižada aukso kalnus, bet tai su sąžine nieko bendro neturi, nes išeina, kad žmonės patys planuoja, patys daro, yra suinteresuoti, bet už tai gauna 2 metus, o aš gaunu 15 metų, nes jie papasakojo, kad aš šalia stovėjau.

– O jums nesiūlė papasakoti?

– Siūlė. Bet paprasčiausiai aš žinojau, kad visuose nusikaltimuose, apie kuriuos jie pasakojo, esu net devintas vanduo nuo kisieliaus, tik šalia stovėjau, grubiai tariant. Galvojau, kad teismas į tai atsižvelgs ir automatiškai man paskirs vidurkį ar mažiau vidurkio bausmę, todėl nebuvo jokios prasmės kažką pasakoti ar prisipažinti. Bet aš iš dalies esu prisipažinęs, kur mačiau, kad nėra jokių šansų išvengti atsakomybės, o kur mačiau, jog galima kažkaip bandyti išsisukti, aišku, nieko neprisipažinau, nes mano tikslas buvo kuo greičiau išeiti namo. O mane nuteisė už visus epizodus, kur šalia stovėjau, ir man davė maksimalią bausmę. Prokurorai piktinosi, kodėl man nedavė iki gyvos galvos, bet man ir negalėjo skirti iki gyvos galvos, nes man ir taip už visus epizodus davė maksimalią įstatyme numatytą bausmę.

Delfi trumpai
Praėjus vos pusmečiui nuo gaujos įkūrimo L. Lapinskas organizavo ir su bendru nužudė vieną narkotikus vartojusį vyrą, nes įtarė, jog šis apie gaujos veiklą policijai gali suteikti informacijos. 2003 m. sausio 2 d. šis vyras buvo nuvežtas į mišką, čia jam už nugaros buvo surištos rankos, lipnia juosta užklijuota burna, o tada nusikaltėliai jį nuvedė prie specialiai iškastos duobės. Čia L. Lapinskas aukai sudavė ranka į veidą, šis nuo smūgio nukrito ant žemės, o paskui apie 5 min. buvo smaugiamas virve. Vėliau L. Lapinskas su bendru auką įmetė į duobę, čia L. Lapinsko nurodymu jo parankinis aukai dar tris kartus peiliu dūrė į krūtinę.
Panašiai buvo nužudytas ir vienas grupuotės narys, nes jis esą iš gaujos narių nuomojamo buto pavogė narkotinių ir psichotropinių medžiagų – 2004 m. birželio pabaigoje jis buvo nuvežtas į butą, čia sumuštas, paskui jam į alų buvo įpilta klofelino, dėl ko jis buvo bejėgiškos būklės. Kol nukentėjusįjį saugojo vienas gaujos narių, L. Lapinskas su kitu savo parankiniu nuvažiavo į mišką ir iškasė duobę, o paskui į čia atvežė nukentėjusįjį. Iš pradžių prie duobės jis buvo apie 5 min. smaugiamas, po to – įmestas į duobę, o galop L. Lapinskas savo pavaldiniui nurodė lipti į duobę ir šį dar subadyti. Aukai buvo smogta penkis kartus į krūtinę ir nugarą.
Buvo suplanuota dar viena žmogžudystė – turėjo būti nužudytas konkuruojančios grupuotės narys, nesutaręs su artimu L. Lapinsko parankiniu. Šiam nusikaltimui buvo kruopščiai ruošiamasi, tačiau galop planas taip ir nebuvo įgyvendintas, nes vyrą nušauti turėjęs nusikaltėlis jį supainiojo su kitu asmeniu, į kurį buvo paleistos šešios kulkos. Vyras buvo nesunkiai sužalotas. Netrukus po šio nusikaltimo gaujos nariai buvo sulaikyti.
– Na, prokurorai teigia, kad už tuos nusikaltimus buvo galima skirti įkalinimą iki gyvos galvos, nes tokia bausmė yra numatyta, ir jie įnirtingai to siekė.

– Suprantu, bet tai teigė prokurorai, o teismas kaip tai įvertino? Vienas nužudymas, pavyzdžiui, buvo įvykdytas 2000-ųjų pradžioje, tuo metu dar galiojo sovienis kodeksas, buvo 104 straipsnis ir jame buvo numatyta bausmė iki 10 metų. Kitas nužudymas – pagal naująjį kodeksą, bet atitiko tik pirmąją straipsnio dalį, kurioje buvo numatyta bausmė iki 15 metų. Todėl taip išeina, kad jeigu bendrintų bausmes ir man paskirtų įkalinimą iki gyvos galvos, tai būtų nesąžiningas bendrinimo principas. Taip ir nutiko, kad už viską gavau maksimalias bausmes, o subendrinus irgi gavau maksimalią bausmę, kokia galėjo būti man skirta. Tada buvo keista visur per televiziją matyti, kaip sakomos vos ne užuominos, kad čia gal teismas kažkoks, gal kažkur paveiktas, bet nė vienas neįsigilino į bylą ir nežinojo, kaip yra. Žinojo tik tiek, kad yra žodis „nužudymas“, bet paimkime ir teisiškai įvertinkime aplinkybes, koks yra taikomas įstatymo straipsnis, tada viskas visai kitaip atrodys.

Laimonas Lapinskas
Esu fatalistas – žmogus, kuris tiki likimu. Jeigu likimo lemta, tai taip ir bus. Gyvenau ir žiūrėjau, kaip bus, taip bus. Nebuvo jokių vidinių išgyvenimų – jeigu Dievui reikės, taip ir bus, sėdėsiu iki gyvos galvos. Jeigu taip nereikės, reiškia nesėdėsiu.
– Dabar, ko gero, gautumėte iki gyvos galvos...

– Dabar turbūt... Nežinau, iš tikrųjų net baisu gilintis, todėl apie tai nė nenoriu galvoti.

– Bet tuo metu, kai prokurorai vis kalbėdavo apie įkalinimą iki gyvos galvos, nebuvo baisu?

– Esu fatalistas – žmogus, kuris tiki likimu. Jeigu likimo lemta, tai taip ir bus. Gyvenau ir žiūrėjau, kaip bus, taip bus. Nebuvo jokių vidinių išgyvenimų – jeigu Dievui reikės, taip ir bus, sėdėsiu iki gyvos galvos. Jeigu taip nereikės, reiškia nesėdėsiu.

– Ir kaip tie metai už grotų prabėgo?

– Taip pat lygiai, kaip ir kitiems prabėga 18 metų, tik tiesiog daug nuobodžiau, nes čia yra rutininis gyvenimas, kiekviena diena čia eina lėtai, nes yra vienoda – tu atsikeli tuo pačiu laiku, miegoti eini vėl tuo pačiu laiku, valgai tą patį, darai tą patį, visi veiksmai yra tokie patys. Ir tuo metu, kai tas laikas eina, jis eina labai sunkiai, atsisuki atgal ir atrodo, kad vakar sėdai, nes tiesiog nėra ką prisiminti.

Vienintelis džiaugsmas ir laimė, laisvės pojūtis yra šeima. Tada, kai atsiriboji nuo kalėjimo gyvenimo ir pasineri į šeimą – mintyse kuri planus į ateitį, susitinki per pasimatymus, kalbiesi apie ateitį, išklausai žmonos planus. Suprantate, vyksta tokia komunikacija, tarsi jauti, kad tai jau vyksta. Ir tai suteikia labai daug stiprybės, atrodo, kad jau kaip ir šaknis įleidi, pradedi branginti. Mane uždarė 23 metų, tada neturėjau nei žmonos, nei vaikų, man buvo 20 metų, kai pradėjau daryti nusikaltimus. Tai buvo visiškai kitas mentalitetas, nebuvo jokio atsakomybės jausmo, kad rieš kažką esi atsakingas. O tie žodžiai, kad esi atsakingas prieš visuomenę, tiesiog buvo skambios frazės, tu viduje jų nepriimi, nes tam dar nesi subrendęs. Paprastas dalykas – net alkoholį parduoda nuo 21 metų, tai išeina, kad tas protas, smegenys dar yra nepribrendusios tokiam suvokimui. Ir tas suvokimas yra toks paprastas, trumparegiškas – kad šiandien reikia uždirbti pinigų, reikia padaryti, o kai turėsiu, tai tada tą ir tą darysiu ar pirksiu... Nieko stebuklingo.

Laimonas Lapinskas
– Jūs sakėte, kad norėjote uždirbti pirmą milijoną. Tai kiek uždirbote?

– Negaliu sakyti.

– Bet pats žinote?

– Žinau.

– Tai dar liko pinigų?

– (juokiasi) Nežinau, išėjus reikės pamiškėse pakasinėti, pažiūrėti, gal ką rasiu. O gal ir ne.

– O tuo metu, kai jūsų gauja veikė, kur leisdavote pinigus – kai kurie nusikaltėliai mėgsta prabangą, demonstruojasi, jūs taip pat elgėtės?

– Ne, asmeniškai į tai žiūrėjau adekvačiai – kuo labiau demonstruosiu, tuo greičiau sėdėsiu. Dėl to stengiausi tą pinigėlį vis labiau pasidėti ir tegul po krūmu guli, kai reikės, išsitrauksiu.

Delfi trumpai
2003 m. liepą į mišką buvo išvežtas ir vienas jaunas vyras, kuris palaikė draugiškus ryšius su vienu grupuotės nariu, prekiavusiu narkotikais. Nustatyta, kad jie abu rūkydavo „žolę“, dėl ko L. Lapinskas buvo nepatenkintas. „Jis turėjo būti darbingas ir nevakaroti ilgai, visada turėjo būti įsijungęs telefoną ir nerūkyti, o jei ilgai vakaroja, rūko, tada būna nedarbingas, nėra pelno“, – sakė kitas L. Lapinsko parankinis. Pasak jo, būtent todėl buvo nuspręsta pamokyti narkomaną, kuris „iš kelio vedė“ L. Lapinsko „darbuotoją“ – jis buvo nuvežtas į mišką, čia L. Lapinskas ir jo parankinis vyrą pririšo prie medžio, o tada šis buvo mušamas: L. Lapinskas sudavė du smūgius kumščiu į pilvą, o po to ne mažiau kaip 20 kartų jį daužė mediniu pagaliu.
Tas pats nukentėjusysis buvo „nubaustas“ ir vėliau – 2004 m. balandį. Jis taip pat prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, bet jas įsigydavo ne iš L. Lapinsko gaujos, nors ir palaikė artimus ryšius su vienu grupuotės narių. „Jeigu man nedirbi, tai neturi teisės prekiauti“, – nukentėjusiajam yra sakęs L. Lapinskas, kuris organizavo, kad jis būtų sužalotas: į vieno daugiabučio laiptinę atviliotą vyrą užpuolė du kaukėmis užsimaskavę grupuotės nariai, kurie vyrą mušė ir badė peiliais.
– Kalėjime nesėdėjote rankų sudėjęs, net spėjote susituokti...

– Iš tikrųjų, ne vieną kartą buvau vedęs. Įsivaizduokite, kokio nors giminaičio kažkokia moteris atvažiuoja jo aplankyti į teismą ir pamato... Taip ir susipažįsti, pradedi bendrauti. Kai vedžiau pirmą kartą, santuoką sudarėme abu turėdami kažkokį tikėjimą ir įsivaizdavimą, kaip ta santuoka atrodys, bet ilgainiui supratome, kad tai nepasiteisino. Nes, visų pirma, laikui bėgant išryškėdavo charakterių skirtumas, antra – ta santuoka tęsėsi 5 metus. Tai, įsivaizduokite, ta moteris 5 metus turi važinėti į pasimatymus, visą laiką per šventes ar kiekvieną vakarą į lovą eina miegoti viena. Čia – ne gyvenimas, čia – sunkus išbandymas. Taip ir išėjo, kad santuoka truko 5 metus, o paskui išsiskyrėme.

O dabar, iš tikrųjų 2020 metais, sutikau moterį – tai labai nuostabi žmona, labai nuostabi mama, fantastiškas žmogus. Aišku, kiekvienas vyras apie savo žmoną gali sakyti, kad ji yra fantastiška, nes charakteriai sutampa. Ir pagal mano charakterį ši žmona, vardu Aliona, kurią dabar esu vedęs, man yra absoliučiai ideali ir nenoriu jos į nieką keisti. Kai susipažinome, pamatėme vienas kitą, „apsiženijome“, nusprendėme, kad viskas – reikia „daryti vaikus“ ir važiuoti iki galo.

Gegužės mėnesį gimė sūnus, tai nutiko likus dienai iki mano gimtadienio, tai buvo man gimtadienio dovana. Dabar žmona vėl nėščia ir laukiame kūdikėlio, be to, ji augina vaiką iš praėjusios santuokos, tai išeina, kad esame daugiavaikė šeima. Todėl man reikia kuo greičiau namo.

– O namo dar „nesišviečia“?

– Iš tikrųjų jau šviečiasi. Ir jeigu jau šiaa tema paklausėte, norėčiau pasisakyti, nes man tai svarbu ir aktualu. Noriu, kad visuomenė suprastų, kas yra tas įkalinimas ir kam jis skirtas, nes kai yra naudojama daug gudrių žodžių, išvedžiojama, tai trunka ilgai, žmogus pavargsta ir net nesupranta, apie ką yra kalbama.

Laimonas Lapinskas
Pradėsiu nuo to, kas yra kalėjimas – įsivaizduokite, gyvena visuomenė ir tarpusavyje ji susitaria, kaip gyvens, tie susitarimai yra vadinami įstatymais. Ir visuomenė turi įrankį, kuris vadinamas policija, kad identifikuotų kažkokius visuomenės narius, kurie nori būti gudresni už kitus ir apeiti susitarimus – įstatymus. Policija identifikuoja tą asmenį, kaip identifikavo mane, ir pasodina – atveža į kitą įrankį. Tai yra visa penitencinė sistema, kalėjimų sistema, kurios tikslas visuomenės narį išmokyti gyventi, jį pataisyti, nes ji vėl grįš. Jeigu viduramžiais už kokį nors nusikaltimą kardavo, kapodavo galvas, dabar to nėra – dabar identifikavo, pristatė ir čia pradeda taisyti. Tokia yra teorija.

Ir jie keliolika metų mane taiso, o galop tada mes susirenkame Lygtinio paleidimo komisijoje. Aš taisymo metu turiu teisėtus lūkesčius, kad mane pataisys, nes mano tikslas – kuo greičiau išeiti namo. Todėl man skiria programas, specialistams – darbą su manimi, jie su manimi dirba, aš visur einu, niekur neatsisakau. Ir, kaip sakiau, mes susirenkame Lygtinio paleidimo komisijoje, o man sako – ne, tu nebūsi paleistas. Tada pradedu domėtis, kiek komisija paleido nuteistųjų – sako, vieną arba – nė vieno. Iš 20 žmonių. Todėl įsivaizduokite įmonę, kuri gamina langus ar duris, kurioje dirba 20 žmonių, ir į ją atvažiuoja užsakovas, kuris klausia: kiek jūs padarėte langų, nes buvo užsakyta 20. Sako – vieną. Kaip tai vieną? Ir toliau eina – alų geria, kortomis lošia. Tokia įmonė ilgai nedirbs, o čia, komisijoje, – viskas yra gerai. Iš biudžeto yra mokami pinigai, žmones turi taisyti ir kai ateina jų pačių darbo įvertinimo laikas, jie pasako – mes nepataisėme. Nei jo, nei jo, nei jo – aš nesu išimtis. Ir tai nurašoma ant manęs – kad tie langai patys nepasigamino.

Delfi trumpai
Už tai, kad neatsiskaito už gautus narkotikus, buvo sumuštas vienas „klientas“, kuris prekeiviams buvo skolingas 200 litų (apie 58 eurai) – vyras buvo mušamas ir smaugiamas automobilyje, o praėjus mėnesiui – vėl sumuštas, nuvežtas į mišką, kur jį antrankiais prirakino prie medžio, grasino peiliais ir reikalavo atiduoti pinigus. Egzekucija buvo baigta, kai jis sutiko grąžinti šią nedidelę skolą.
Kitas dalykas – yra ne tik lygtinis paleidimas, dar yra sugalvoti įvairūs laipsniniai mechanizmai, pavyzdžiui, trumpalaikė išvyka į namus. Kadangi esame Europos Sąjungoje, gyvename demokratiškai ir liberaliai, yra sumąstytas toks mechanizmas, kad kas kelis mėnesius kalinys, kuris išbuvo gana neilgą laiko tarpą, galėtų išeidinėti į namus – tai, kaip pasimatymas namuose. Kam tai yra skirta? Tai yra skirta tam, kad žmogus neprarastų socialinių ryšių, nes žmonai dingsta tikėjimas laukti savo vyro, kitiems žmonėms, pavyzdžiui, potencialiam darbdaviui, dingsta tikėjimas, kad jis išvis kažkada išeis ir panašiai. Ir kas tada atsitinka, kai žmogui nutrūksta visi socialiniai ryšiai, o jis yra išmetamas į gatvę po didelio „sroko“? Jis yra priverstas daryti kažkokį nusikaltimą, nes čia ir dabar reikia pavalgyti. O jis padaro kažkokį mažmožį, nesąmoningą nusikaltimą ir grįžta atgal – sako, štai, žiūrėkite, nepasitaisė. Bet jį tai privertė. Ir štai, Laisvės sąjunga ar kas ten (Laisvės partija – Delfi.lt), inicijuoja tuos dalykus – jie mąsto, kaip padaryti, kad žmonės negrįžtų atgal, todėl ir priima tokį dalyką kaip trumpalaikė išvyka į namus. Bet problema Lietuvos įstatymuose yra ta, kad visur yra didžiulis korupcinis elementas. Korupcinis elementas – ne tai, kad aš tau atnešiau vokelį, o tu man duok kažką, kas man nepriklauso. Ne, ne tai. Tai reiškia, kad žmogus gali nuspręsti į bet kurią pusę ir jis bus teisus. Tuomet, kaip sakėte, prokuroras užsispyręs bandė man skirti įkalinimą iki gyvos galvos, bet jam nepavyko, todėl jis jaučia užgautą asmeninę ambiciją ir jis gali paskambinti čia, į pataisos namus, ir pasakyti – nepaleiskite jo namo. Nes jis taip nori. Ir manęs nepaleis. Ir juridiškai jis bus teisus.
Laimonas Lapinskas
Mano žmona yra nėščia, ką tik gimęs kūdikis, man reikia žmonai parodyti, kad aš gyvas, esu čia, nesu kažkokia fikcija, kuri gyvena tik kalėjime ir niekada iš ten nepareis.
Įsivaizduokite, kad gauti trumpalaikę išvyką į namus, reikia turėti lengvą grupę. Aš ją turiu nuo 2017 metų, jau tuoj bus 2023 metai, ir nė karto nebuvau paleistas į namus. Aš turiu milžiniškų svertų – mano žmona yra nėščia, ką tik gimęs kūdikis, man reikia žmonai parodyti, kad aš gyvas, esu čia, nesu kažkokia fikcija, kuri gyvena tik kalėjime ir niekada iš ten nepareis. Tiesiog reikia palaukti ir aš būsiu namuose.

Aišku, dabar pataisos namuose pasikeitė direktorius, bandysiu su juo kalbėti, gal jis bus mažiau radikaliai nusiteikęs. Bandysiu įtikinti, kad jam nereikia bijoti, aš nesu kažkoks beprotis, kuris išėjęs kažkur bėgs laukais ir darys naujus nusikaltimus. Man yra likusi viena dešimtoji dalis skirtos bausmės termino – esu atsėdėjęs 18 iš 20 metų, viena dešimtoji yra labai mažai ir daryti kažkokias kvailystes būtų beprotiškai neatsakinga. Todėl direktorius turėtų būti visiškai ramus, kad šioje situacijoje jo nepavesiu ir kai išeisiu, tvarkingai pareisiu.

Kitas dalykas iš tų sugalvotų mechanizmų yra Pusiaukelės namai – ir iš pavadinimo aišku, kad tai yra pakeliui į laisvę. Į juos išvykti galima dar iki sukankant lygtinio paleidimo terminui, tada pasiruošti lygtiniui išėjimui ir galop išeiti lygtinai. Į Pusiaukelės namus galėjau išvažiuoti jau prieš 5-6 metus, bet važiuoju iki šiol – yra parašyta kelioliolika prašymų, bet visi jie buvo atmesti be jokių motyvų.

Dar yra sugalvotas „trijų ketvirtųjų įstatymas“ – tai reiškia, kai žmogus atsėdėjo tris ketvirtąsias bausmės termino, jis be jokių teismų yra išleidžiamas tam, kad galėtų integruotis į visuomenę. Negali taip būti, kad tu visą laiką sėdėjai dėžutėje, tavo bausmė baigėsi ir tu esi išspjaunamas lauk. Aš net nežinau, kaip gatvę pereiti – 18 metų sėdžiu, suprantate? Trys ketvirtosios – nuostabus įstatymas, viskas liuks, jis naudojamas, jis galioja, bet jame yra viena išimtis – jis taikomas tiems žmonėms, kuriems skirta bausmė iki 10 metų. Bet juk žmogus, kuris nuteistas griežtesne bausme, yra labiau atitrūkęs nuo laisvės, man tos trys ketvirtosios yra dar labiau reikalingos, bet įstatyme to nėra – pritaikoma tik tiems, kam skiriama mažesnė bausmė. Kam didelė bausmė, niekas negalioja.

Netgi yra sugalvotas toks mechanizmas, kad jei pataisos namuose padarei naują nusikaltimą, nebegalioja lygtinis paleidimas, bet likus dviem metams iki bausmės pabaigos nuteistasis išvežamas į atvirąją koloniją ir kalėdamas laisvesnėmis sąlygomis ruošiasi gyvenimui laisvėje. Aš esu nuteistas 20 metų ir nepadaręs naujų nusikaltimų, bet nieko negaliu – turiu sėdėti iki galo, o po 20 metų mane išspjaus į gatvę ir žiūrės kaip į eksperimentą – kaip jis pereis gatvę ir kaip gyvens. Aš nenoriu dalyvauti tokiame eksperimente, aš noriu palaipsniui integruotis į visuomenę, nes neturiu tikslo grįžti atgal. Jeigu būtų tikslas grįžti, man būtų nusispjauti, ar mane paleis po 20 metų, nes 18 ar 20, sakyčiau, ai, kas čia tie 2 metai, ant vienos kojos atsistojau su „taše“ ir prastovėjau. Bet aš nenoriu grįžti atgal – noriu normaliai gyventi laisvėje tarp visuomenės, o ne kaip laukinis zooparke.

Laimonas Lapinskas
– Kalbėjote apie įstatymus ir teisės aktus, bet kaip jie veikia realybėje?

– Mane svarstė jau aštunta Lygtinio paleidimo komisija. Prieš tai septintas posėdis buvo gegužės mėnesį – pateikiau visus dokumentus, bet į juos nebuvo atsižvelgta ir man buvo skirti nurodymai, ką dar reikia padaryti. Tuo metu aš dirbau nuotoliniu būdu UAB, komisija parašė, kad šis darbas yra neteisėtas, nors valstybiniu masteliu jis yra absoliučiai teisėtas – buvau registruotas „Sodroje“, mokėjau mokesčius, buvau visuomenės narys, kuris prisideda prie bendro produkto kūrimo. Bet jie pareikalavo išeiti iš to darbo, pavadino jį neteisėtu kabutėse ir pasiūlė įsidarbinti teisėtai. Aš tai padariau – išėjau iš darbo, tada ėmiausi individualios veiklos. Aš kreipiausi į direktorių, gavau jo leidimą, tada Valstybinėje mokesčių inspekcijoje išsiėmiau pažymą, kad mane užregistravo ir viskas, įsidarbinau teisėtai. O antras dalykas – man buvo nurodyta toliau dalyvauti įvairiose programose, bet juk aš visur dalyvauju, kur man skiria, jau nebėra kur dalyvauti. Netgi toks paprastas dalykas kaip profesijos – čia esu baigęs keturias profesijas, daugiau baigti net fiziškai negaliu, nes tam reikia turėti pora tūkstančių eurų – tiek reikia sumokėti, nes nemokamai neduoda daugiau nei keturių profesijų. O aš, jeigu turėčiau tuos porą tūkstančių, juos pervesčiau antstoliams – nukentėjusiųjų ieškiniams padengti. Tai toks uždaras ratas – baigiau tai, ką galėjau, dalyvavau visuose kursuose, kur man paskyrė, bet vis tiek jie tai nurodo. Praėjo pusė metų, buvo sudaryta mano socialinio tyrimo išvada – kaip įgyvendinau nurodymus ir kas dar man yra rekomenduojama. Ten, kur yra skiltis „rekomenduojama“, dabar jau padedamas brūkšnelis, nes nebėra ką man rekomenduoti, per 18 metų viską išlankiau. O tada, kai ateinu į Lygtinio paleidimo komisiją, ji manęs vėl nepaleidžia – aštuntą kartą. Ir kokie argumentai bebūtų, jiems neįdomu.

Delfi trumpai
Vienas su gauja susijęs jaunas vyras buvo verčiamas sumokėti tūkstantį JAV dolerių – nuvežtas į mišką taip pat buvo mušamas ir kankinamas. Kodėl, taip ir liko neaišku, bet buvo tiriamos trys versijos: iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama pinigų, siekiant „palaikyti“ įkalinimo įstaigoje esantį vieną grupuotės lyderio draugą; nukentėjusysis gyrėsi pažįstantis įtakingus nusikalstamo pasaulio atstovus; nukentėjusysis savo kalbomis kažkur buvo įpainiojęs L. Lapinską. Bylos duomenimis nustatyta, kad šiam nukentėjusiajam buvo surengta tikrų tikriausia egzekucija. Kartą jis buvo pakviestas į vieno gaujos nario gimtadienį – šios šventės metu jis vėl buvo mušamas, o po to iš jo kaip reikiant pasityčiota: vyras buvo verčiamas vartoti narkotikus ir tuo pačiu gerti degtinę, vakarėlio dalyviams į taureles pilti degtinę, o jeigu nors lašo nepataikydavo į taurelę, buvo daužomas. Vyrui į burną buvo kišamas pagalio kotas, po to jis buvo priverstas persirengti moteriškais drabužiais ir gaujos nariams privalėjo ne tik šokti, bet ir dainuoti. „L. Lapinskas buvo bosas, o jis – tarnas“, – sakė vienas vakarėlio dalyvių, pažymėjęs, kad nukentėjusysis turėjo dainuoti tuo metu populiarios grupės „Pompa“ dainą „Viskas savo bosui“. Galop šiam vyrui buvo nurodyta nusirengti nuogai ir lipti į vonią – čia ant jo buvo pilamas karštas ir šaltas vanduo. Visą šią ilgą laiką trukusią egzekuciją gaujos nariai filmavo – vaizdo įrašu kitiems gaujos nariams buvo norima parodyti, kas gali jiems nutikti, jeigu nepaklus L. Lapinskui.
Štai aš atsinešiau iš antstolių pažymas – Lygtinio paleidimo komisija manęs nepaleidžia ir savo išvadoje parašo, kad nemoku įsiskolinimų antstoliui. Logiškai mąstant, jeigu žmogus nemoka antstoliui, jis yra piktavališkas, nenori mokėti. Aš sėdėdamas nuolat mokėjau, kol padengiau visus, išskyrus vieną, nes tam nukentėjusiajam yra priteista 60 tūkstančių eurų. Kodėl aš jų nepadengiau? Todėl, kad neturiu tiek pinigų.

– Bet jums ne vienam ši suma yra priteista?

– Solidariai – ir kiti asmenys turi mokėti. Vykdymo laikotarpiu aš padengiau 17 tūkstančių 510 eurų, dar beveik pora tūkstančių sumokėjau vykdymo išlaidų. Moku pagal galimybes, kokias turiu. Paleiskite mane namo, aš dirbsiu darbe, kur gausiu gerą algą, o ne pusę minimumo, ir aš padenginėsiu daug greičiau.

Laimonas Lapinskas
Už šį nusikaltimą ieškinį teismas priteisė iš trijų asmenų – kaip sakiau, buvau devintas vanduo nuo kisieliaus, stovėjau šone. Teismui buvo neįdomu, teisiškai pasakė, kad jūs buvote kartu ir visi trys už tai esate atsakingi. Bet jiems už tai, kad papasakojo, skyrė po du metus, o aš, kuris net to žmogaus nepažįsta, gavau 15 metų. Už tai, kad tylėjau. Ir prie viso to aš vienintelis ir dar būdamas kalėjime dengiu ieškinį. Tai labai paprastas dalykas – pasižiūrėkime į sąžinę ir teisėtumą – iš teisinės pusės viskas gerai, bet tik iš teisinės.

– O jeigu tie kitu du nuteistieji turėtų pinigų, antstoliai ir iš jų paimtų, nes juk priteista solidariai?

Laimonas Lapinskas
Šeima man – esminis inkaras gyvenime, už ko kabinuosi, nes man yra ką prarasti. Tai yra šeima ir nieko svarbesnio už šeimą gyvenime nėra.
– Jie 14 metų yra laisvėje, tai yra klausimas, kodėl iš jų nepaimami pinigai? Atsakymas galbūt toks, kad jie gal yra užsienyje, gal jiems pakeistos tapatybės ar dar kažkas. Dėl jų man perkelta našta – ne tik atlikti bausmę už juos, bet ir dengti įsiskolinimus antstoliams. Ir su šia našta aš sutinku – gerai, padengsiu ir tuos 40 tūkstančių eurų, tik duokite man galimybę padengti, duokite galimybę išeiti, įsidarbinti ir uždirbinėti normalius pinigus, iš kurių galėsiu dengti normaliomis sumomis skolą.
Delfi trumpai
Nuo L. Lapinsko ir jo gaujos narių nukentėjo daug žmonių, tarp jų – ir vieno naktinio klubo apsaugininkas. Visa tai matė jo parankiniai, prie klubo stebėję, kad pasilinksminti atvykusio grupuotės lyderio neužpultų ir su juo nesusidorotų kitų nusikalstamų gaujų nariai, kurie piktinosi sėkminga L. Lapinsko gaujos veikla.
Kitas dalykas, kas labai svarbu, kaip minėjau, darydamas tuos nusikaltimus, aš neturėjau nei žmonos, nei vaikų, nei jokios atsakomybės. Lygtinio paleidimo komisijai pristačiau santuokos, vaiko gimimo liudijimus, žmonos nėštumo pažymėjimą, bet išvadoje nė vieno žodžio apie tai nepaminima, tarsi jų nėra. Šeima man – esminis inkaras gyvenime, už ko kabinuosi, nes man yra ką prarasti. Tai yra šeima ir nieko svarbesnio už šeimą gyvenime nėra. Todėl to nepaminėti, tarsi tai nieko nereiškia, man atrodo neįtikėtina.
Laimonas Lapinskas su žmona Aliona
Be to, komisija paminėjo baudžiamąją bylą – sako, šiuo metu jums yra iškelta byla. Bet tokio fakto, kad man byla yra iškelta, jie net neturi teisės minėti, nes tai yra nesusiję su mano bausmės atlikimu, tai yra visiškai kita istorija.

Apie tai, dėl ko policijos pareigūnai pradėjo naują ikiteisminį tyrimą, kuo įtaria L. Lapinską ir ko ieškojo ne tik jo šeimos namuose, didžiąją gyvenimo meilę, svajones ir „neatrastą žemę“, skaitykite sekmadienį kitoje dalyje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (16)