„Teisėjo darbo vieta vis labiau praranda prestižą ir patrauklumą. Neužpildžius laisvų vietų didėja darbo krūvis kitiems teisėjams. Atrankų metu susiduriame ne su iššūkiu, kaip išrinkti geriausius iš stiprių kandidatų“, – Delfi.lt sakė nuo praėjusių metų gruodžio Kauno apygardos teismui vadovaujantis Marius Bartninkas.
Teismo pirmininkas paaiškino, kokia dabar situacija su teisėjų atlyginimais, kodėl gaunamos pajamos jų netenkina bei kas paskatino 25 teisėjus paduoti į teismą pačią valstybę.
– Kas lėmė net 25 Kauno apygardos teismo teisėjų sprendimą paduoti į teismą valstybę dėl krizės metu sumažinto darbo užmokesčio?
– Nors Jūsų minimas pareiškimas yra kiekvieno jį pasirašiusio teisėjo individualaus apsisprendimo rezultatas, vienas iš iniciatyvos tikslų yra atkreipti dėmesį į itin blogą situaciją bei neigiamas jos raidos tendencijas.
Pirmiausia norėčiau patikslinti, kad pareiškime nėra keliamas klausimas dėl to, ar teisėtai 2008 m. ekonominės krizės akivaizdoje buvo laikinai sumažintas teisėjų darbo užmokestis. Į šį klausimą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau yra atsakęs, nurodydamas, kad laikinas sumažinimas ypatingomis sąlygomis galimas, bet vos pasibaigus krizei darbo užmokestis turi būti atkurtas į buvusią padėtį. Vienas iš klausimų, kurį prašoma įvertinti pareiškimu, ar teisėtai po 14 metų tai vis dar nėra padaryta, nors krizė baigėsi vėliausiai 2015 m. Pateiksiu praktinį pavyzdį. Teisėjo darbo užmokestis apskaičiuojamas įstatyme įtvirtintą koeficientą padauginant iš taip pat įstatymu nustatyto bazinio dydžio bei pridedant priedą už stažą. 2009 m. buvo sumažintas tiek koeficientas, tiek bazinis dydis.
Vėliau, pradedant 2013 m., koeficientas buvo atkurtas, o bazinis dydis vis dar yra mažesnis, nei buvo 2008 m. Todėl 10 metų darbo stažą turintis apygardos teismo teisėjas 2008 m. pabaigoje uždirbdavo apie 2 tūkst. 100 Eur (apie 7 tūkst. 250 Lt) atskaičius mokesčius, o 2022 m. uždirba 2 tūkst. 70 Eur.
Kitas svarbus aspektas, akcentuojamas pareiškime, kad per minėtą laikotarpį situacija darbo rinkoje keitėsi iš esmės. Minimali mėnesinė alga (MMA) po mokesčių išaugo 3 kartus (nuo 190 Eur iki 550 Eur), vidutinis darbo užmokestis (VDU) – du kartus (nuo 525 Eur iki 1 tūkst. 87 Eur). Jeigu 2008 m. minėto apygardos teismo teisėjo atlyginimas sudarė 11 MMA arba 4 VDU, tai 2022 m. jis sudaro 3,75 MMA arba 1,9 VDU. Kitaip tariant, teisėjo atlyginimas, lyginant su besikeičiančia situacija darbo rinkoje, sumažėjo (nuvertėjo) mažiausiai dvigubai.
Ar daug pažįstate žmonių savo aplinkoje, kurie dirbdami samdomą darbą 2008 m. uždirbdavo daugiau nei 2022 m.? Ar daug žinote viešojo sektoriaus tarnautojų ir darbuotojų, kuriems 14 metų nebuvo didinamas darbo užmokestis? Pareiškimu būtent ir prašoma atsakyti į klausimą, ar teisėtas yra valstybės atsisakymas (vengimas) ilgą laiką spręsti atlyginimo didinimo klausimą?
– Minėjote, kad 10 metų teisinio darbo patirties turintis apygardos teismo teisėjas atskaičius mokesčius uždirba 2 tūkst. 70 Eur. Kaip manote, kokio dydžio atlygį turėtų gauti apygardos teismo teisėjas, kad jis atitiktų kvalifikaciją ir darbo krūvį?
– Pirmiausia svarbu suprasti, kokios yra teisėjo funkcijos. Teisėjas valstybės vardu vykdo teisingumą, baudžiamojoje byloje turi įgaliojimus pasiųsti žmogų į kalėjimą, civilinėse bylose taip pat sprendžia daug jautrių klausimų, susijusių su šeimos, darbo, paveldėjimo ar turtiniais santykiais. Todėl visuomenės lūkesčiai teisėjo darbo kokybei itin aukšti.
Kiekvienas norėtų, kad jo bylą nagrinėtų aukščiausios kvalifikacijos ir moralinių standartų specialistas. Būtent dėl šios priežasties norint tapti apygardos teismo teisėju reikia būti įgijus aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei magistro laipsnį, išlaikyti sudėtingą kvalifikacinį egzaminą, turėti apie 10 metų teisinio darbo patirties, iš kurių bent 4 metai – teisėjo darbo apylinkės teisme, taip pat sėkmingai pasirodyti atrankos procedūrose.
Čia išryškėja dvi problemos: tiek ženkliai išaugęs atlaisvėjančių teisėjų pareigybių skaičius, tiek ir radikaliai sumažėjęs teisėjo egzaminą laikančių ir išlaikančių pretendentų skaičius bei trumpėjantys atrankose dalyvaujančiųjų sąrašai. Pvz., 2013 m. vykusioje atrankoje į Kauno apylinkės teismo teisėjo pareigas į keturias vietas pretendavo 22 kandidatai, t. y. daugiau nei penki kandidatai į vieną vietą. Šiuo metu organizuojamoje atrankoje dalyvauja 8 kandidatai į mažiausiai 11 vietų. Jeigu 2011 m. organizuotoje atrankoje į Kauno apygardos teismo teisėjo vietą dalyvavo 31 kandidatas, paskutinius keletą metų vykstančiose atrankose šis skaičius svyruoja nuo 8 iki 12. Paskutinėje atrankoje į Baudžiamųjų bylų skyrių dalyvavo 11 kandidatų į 8 vietas.
Teisėjo darbo vieta vis labiau praranda prestižą ir patrauklumą. Neužpildžius laisvų vietų didėja darbo krūvis kitiems teisėjams. Atrankų metu susiduriame ne su iššūkiu, kaip išrinkti geriausius iš stiprių kandidatų. Dabar iššūkis – kaip nenuleisti kartelės per žemai, kad teisėjais netaptų atsitiktiniai, kokybiškai dirbti negebantys arba aukštų moralės standartų neatitinkantys asmenys. Į tokią situaciją nereaguoti tiesiog nebegalima.
Todėl pareiškime ir akcentuojama, kad teisėjo darbo užmokestis turi atspindėti pokyčius darbo rinkoje. Nekalbama apie išskirtinių sąlygų nustatymą. Pabrėžiama būtinybė susieti darbo užmokestį su vidutiniu darbo užmokesčiu valstybėje.
– Teismų įstatyme įtvirtinta nuostata, draudžianti teisėjams gauti pajamas iš kitokios, nei pedagoginė ir kūrybinė, veiklos. Ar dažnai esama pavyzdžių, kai norėdami papildomai užsidirbti teisėjai verčiasi šia veikla?
– Šis ribojimas taip pat labai reikšmingas. Teisėjas negali dirbti jokio kito teisinio darbo, taip pat negali gauti jokių priemokų ar premijų. Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie menką pedagogų ar medikų darbo užmokestį. Bet pilnu krūviu dirbantis mokytojas ekspertas, papildomai teikiantis korepetitoriaus paslaugas, arba keliose gydymo įstaigose dirbantis aukštos kvalifikacijos medikas iš savo profesinės veiklos uždirba daugiau nei teisėjas.
Kaip teisingai paminėjote, įstatymas suteikia teisę teisėjui užsiimti autorine ar pedagogine veikla. Bet ne kiekvienas gali būti dėstytoju universitete, vesti mokymus ar rašyti knygas, ne kiekvienas tam randa ir laiko dėl didelio darbo krūvio vykdant tiesiogines pareigas.
Prieš pusantrų metų viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusi informacija, kad iš 750 Lietuvos teisėjų tokia papildoma veikla užsiėmė 47 teisėjai, kurie kartu sudėjus per metus gavo 127 tūkst. Eur arba atskaičius mokesčius kiekvienas vidutiniškai po 2 tūkst. Eur per metus. Tai labiau atskirų teisėjų savirealizacija, nei reikšmingas visos teisėjų bendruomenės pajamų šaltinis.
– Neretai tenka išgirsti teisėjų nusiskundimus itin dideliu darbo krūviu. Koks jis yra Kauno apygardos teisme, kiek bylų vidutiniškai vienas teisėjas gauna per savaitę, galbūt kolektyve jaučiamas pervargimas?
– Kauno apygardos teisme vienam teisėjui tenkantis darbo krūvis yra vienas iš didžiausių, jei lyginsime su kitais apygardų teismais.
Kalbant apie skaičius, vidutiniškai vienas teisėjas vienasmeniškai arba kaip trijų teisėjų kolegijos pirmininkas 2021 m. išnagrinėjo apie 150 bylų. Jeigu pridėtume bylas, kurių nagrinėjime teisėjai dalyvavo kaip teisėjų kolegijos nariai, turėtume apie 250 bylų per metus arba vidutiniškai po vieną bylą kiekvieną darbo dieną.
Be abejonės, apylinkių teismuose išnagrinėjamų bylų skaičius yra didesnis, bet turime nepamiršti, kad apygardos teisme paprastai nagrinėjamos sudėtingesnės bylos, nėra šabloninių teismo įsakymų ar teismo leidimų bylų ir bylų įvairovė yra pati didžiausia, tad didelis darbo krūvis taip pat yra iššūkis.
– Kaip manote, ar palyginti nedidelis darbo užmokestis nesudaro prielaidų teisėjams užsiimti korupcine veikla?
– Toks susiejimas, nors ir labai patogus, nėra teisingas. Jeigu asmuo vadovaujasi aukštais moraliniais standartais, jam kyšis, įvairios įtakos ar kitokios korupcijos apraiškos nepriimtini iš principo. Kita vertus, žemos moralės asmeniui net ir didelė alga nebūtinai taps paskata atsisakyti neteisėto elgesio.
Turėtume kitaip formuluoti klausimą. Kaip į teismų sistemą pritraukti aukščiausios kvalifikacijos ir aukščiausiais kokybės standartais besivadovaujančius asmenis, kurių sprendimams niekas negalėtų daryti įtakos?
Ir čia mažas darbo užmokestis tampa problema, nes sistemą palieka stiprūs specialistai, o aukščiausią potencialą turintys jauni teisininkai nesirenka teisėjo profesijos. Taip negausūs kandidatų sąrašai ir svarstymai apie kartelės nuleidimą, kad būtų užpildytos sparčiai atlaisvėjančios teisėjų darbo vietos, ir tampa didžiausia grėsme nepriklausomumui.
– Teisėjų nepriklausomumas yra vienas pagrindinių teismų sistemos veiklos principų. Kaip manote, ar darbo užmokesčio faktorius įtakoja teisėjų nepriklausomumo principą?
– Nepriklausomumo principas dažnai yra suprimityvinamas, jį siejant tik su galimybių daryti įtaką teisėjo sprendimams buvimu ar nebuvimu. Nepriklausomumas nesukuria teisės elgtis kaip nori. Teisėjui priskirtos itin atsakingos funkcijos, jų sprendimai susiję su žmonių likimais, todėl šalia nepriklausomumo egzistuoja ir atskaitomybė, lemianti pareigą laikytis etikos standartų, procesinių taisyklių ir vadovautis tik įstatymu. Kad tai užtikrinti į teismus reikia pritraukti didžiausius savo srities profesionalus ir pasiūlyti jiems kokybiškas darbo sąlygas.
Beje, kalbant apie Kauno apygardos teismo teisėjų inicijuotą bylą, šiomis dienomis viešojoje erdvėje buvo nurodyta valstybei atstovaujančios Vyriausybės pozicija, kad pareiškimas yra nepagrįstas, kadangi jokiame įstatyme nėra tiesiogiai numatyta valstybės pareiga didinti teisėjų darbo užmokestį.
Tokiu būdu transliuojamas itin supaprastintas požiūris į situaciją, ignoruojant faktą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, kuriame įtvirtintas teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas bei kitų valstybės valdžių, t. y. Vyriausybės ir Seimo, pareiga tą nepriklausomumą gerbti.
Ir čia svarbus klausimas, ar nustatydama neadekvatų darbo užmokestį ir nepriimdama sprendimų dėl jo didinimo valstybė šios savo konstitucinės pareigos nepažeidžia? Į šį sudėtingą klausimą ir turės atsakyti ginčą nagrinėjantis teismas, kuriam į pagalbą pareiškėjai siūlo pasitelkti Konstituciją oficialiai aiškinti galintį Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
– Ar dažnai tenka išgirsti iš kolegų teisėjų pasvarstymus apie tai, jog nematant galimybės užsidirbti daugiau, galbūt vertėtų pareiti į advokatūrą? Juolab, tokių pavyzdžių yra ne vienas, panašu, kad šiuo pasirinkimu buvę teisėjai tikrai nesiskundžia?
– Ne tik pasvarstymų, bet ir realių sprendimų. Jeigu prieš 8–10 metų teismų sistemą savo noru paliekantis teisėjas buvo reta išimtis, šiais metais bene kiekviename Teisėjų tarybos posėdyje sprendžiam tokius prašymus, paskutiniuose keliuose posėdžiuose – net po kelis. Tai viena iš reakcijos formų – tiesiog viską mesti ir išeiti. Kiti nepasitenkinimą kaupia viduje, dar kiti apsiriboja viešinimu ir komunikacija. Toks pat natūralus yra ir sprendimas ginti savo teises aktyviai.
Ir čia svarbus dar vienas aspektas. Kreipimasis į teismą siekiant išsiaiškinti, ar vengimas spręsti problemą yra teisėtas ir neprieštarauja teisėjų nepriklausomumo principui, yra niekuo neišskirtinė priemonė. Tai negali būti vertinama nei kaip piktnaudžiavimas, nei kaip nepagarba valstybei. Priešingai, jis parodo tikėjimą teisinės valstybės principu, pasitikėjimą teismais, civilizuotu savo teisių ginimo būdu, pasitikrinant savo argumentų pagrįstumą. Juk teismai tam ir reikalingi, kad susidūrus skirtingiems požiūriams, skirtingoms nuomonėms, pateiktų oficialius atsakymus valstybės vardu.
Grįžtant prie klausimo apie teismų sistemą paliekančius teisėjus, kaip minėjau, ne mažesnė problema yra tai, kad stiprūs jauni specialistai vengia rinktis teisėjo karjerą.
– Kokia šiuo metu padėtis Kauno apygardos teisme: kiek yra laisvų teisėjų vietų, kiek kandidatų į jas pretenduoja?
– Nuo 2018 m. liepos 1 d. teisme turime 43 teisėjų pareigybes, tačiau nuo to laiko dar nebuvo nei vienos dienos, kad visos vietos būtų užpildytos. Šiuo metu yra neužimti trys teisėjų etatai, rudenį sulaukę įstatyme numatyto amžiaus teismą paliks dar du teisėjai. Trims Civilinių bylų skyriaus teisėjų pareigoms užimti paskelbtoje atrankoje dalyvauja 11 kandidatų.
– Grįžtant prie pareiškimo teismui, iniciatyva susidubliavo su panašiu metu paviešinta informacija apie Vyriausybės sudarytos darbo grupės parengtus teisinio reglamentavimo pakeitimus, susijusius su darbo užmokesčio viešajame sektoriuje reforma. Ar čia esama ryšio, ar tik sutapimo?
– Šios iniciatyvos viena kitos nepaneigia. Pirmiausia noriu akcentuoti, kad rengiant pareiškimą nebuvo jokios viešos informacijos apie svarstomus teisinio reglamentavimo projektus. Antra, džiugu matyti, kad po ilgą laiką trukusio ignoravimo pagaliau esame išgirsti ir kažkas teikia siūlymus, kaip situacija galėtų keistis. Taip pat svarbu pažymėti, kad matomas tas pats principas, jog teisėjo atlyginimą reikėtų sieti su vidutiniu darbo užmokesčiu, ieškant formulės, kaip tai padaryti.
Kita vertus, mes kalbame apie ilgo politinio proceso pradžią. Būtų labai gerai sulaukti įsiklausymo į įvairiomis formomis išsakomus argumentus dėl būtinybės situaciją keisti iš esmės, neapsiribojant kosmetiniais pataisymais. Juk ir teismo procese galioja konstruktyvaus bendradarbiavimo pareiga bei egzistuoja taikaus susitarimo galimybė. Ne emocijomis, o argumentų kalba turi būti grindžiamos racionaliausio sprendimo paieškos. Tai ypatingai svarbu kai sprendžiami valstybinės reikšmės klausimai.
– Bet viešojoje erdvėje dažnai girdima pozicija, kad pirmiausiai reikia parodyti gerus veiklos rezultatus, o tada galima reikalauti didesnio finansavimo, įskaitant ir didesnį darbo užmokestį.
– Čia toks kognityvinis disonansas. Tas pats kaip verslininkas sakytų, kad į produktą jis investuos tik tada, jeigu iš to produkto gaus pelno. Jeigu investuojama ir nepasiekiamas rezultatas, reikia galvoti ir vertinti priežastis. Bet jeigu neskiriamas finansavimas ir tai ilgainiui tampa vis realesne grėsme veiklos kokybei, nurodyta pozicija tampa akivaizdaus priežasčių ignoravimo ir vengimo ieškoti konstruktyvių sprendimų pavyzdžiu.
Čia galima pasitelkti Norvegijoje taikomą modelį, pagal kurį teismams nustatomi tam tikri veiklos rodikliai. Šių rodiklių nepasiekus yra analizuojamos priežastys ir nustačius, kad tos priežastys yra objektyvios, imamasi priemonių joms šalinti, įskaitant didesnio finansavimo skyrimą. Tikėtis stebuklų neverta. Iš kirvio sriubą išvirti galima tik pasakoje. Į rezultatus būtina investuoti.
– Ar esate tikri, kad pareiškimas bus patenkintas, ir ar nebijote galimų neigiamų pasekmių?
– Kiekvienas žmogus priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą turi prisiimti ir atsakomybę už savo pasirinkimą. O teisėjui tai yra jo profesinės veiklos pagrindas. Teisėjas negali bijoti priimti sprendimą.
Kiekvienas galim užduoti sau klausimą, ar norėtume, kad mūsų bylą teisme nagrinėtų teisėjas, bijantis priimti sprendimus ir svarstantis, kaip priimti tokį sprendimą, kuris nesulauktų jokių neigiamų reakcijų? Ar tokį teisėją galėtume vertinti kaip nepriklausomą, atsparų įtakoms?
Teisėjas privalo elgtis atsakingai, išanalizuoti visus argumentus už ir prieš bei jais vadovaudamasis priimti sprendimą. Jeigu tiki tuo, ką darai, nėra ko bijoti. Net jeigu vėliau paaiškės, kad sprendimas buvo klaidingas, nuo ko nei vienas nesame apsaugoti, labai svarbu gebėti pripažinti klaidą, iš jos pasimokyti. Tikiu, kad tokiu principu vadovaujantis buvo priimtas ir Jūsų nurodytas sprendimas.
Kalbant apie proceso baigtį, niekas kreipdamasis į teismą nėra ir negali būti tikras, kad bylą laimės. Gali būti užtikrintas savo argumentų, savo pozicijos tvirtumu, turi būti pasiruošęs tuos argumentus ginti, kartu įsiklausant ir į priešingos pusės poziciją, bei bendradarbiaudamas tiek su teismu, tiek ir su kitais proceso dalyviais, naudotis savo procesinėmis teisėmis taip, kad prisidėtum prie objektyvaus bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo.
