Tuo metu Teisėjų taryba išreiškė palaikymą dėl šios šalies prašymo patekti į Europos teismų tarybų tinklą.
Iki šiol teismų bendruomenė aktyviai prisideda prie paramos finansiškai bei skiria laiko savanorystei.
Marijampolės apylinkės teisme veikiančios Marijampolės teismo darbuotojų asociacijos nariai pirmomis karo prieš Ukrainą dienomis priėmė sprendimą suteikti paramą iš asociacijos lėšų VšĮ „Mėlyna ir geltona“. Nariai taip pat nusprendė organizuoti ir teikti visokeriopą pagalbą pabėgėliams iš Ukrainos.
Rusijai užpuolus Ukrainą, Marijampolės mieste buvo atidarytas vienas pirmųjų pabėgėlių iš Ukrainos registracijos centrų. Paskelbus, jog dėl itin didelių krūvių šiame centre trūksta savanorių, į jų gretas įsitraukė Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų teisėja Virginija Šeškuvienė, padėjėjos Inga Grinevičienė, Vilija Bačkierienė ir Ingrida Balkauskienė.
„Teko pripažinti, kad pervesti piniginę auką yra daug lengviau, nei matyti į svetimą šalį atvykusio vaiko ar jo mamos akis, kuriose neretai spindėjo ašaros...“ – savanorystės pradžią prisiminė I. Balkauskienė.
Daugelis Marijampolės apylinkės teismo darbuotojų dalyvavo „Maisto banko“ akcijose remiant maistu iš Ukrainos atvykusias šeimas, teikė paramą išlydint krovininį automobilį su humanitarine pagalba į Červonohrade įsikūrusį humanitarinės pagalbos padalinį, Marijampolės pabėgėlių registracijos centrui pirko ir aukojo higienos rinkinius suaugusiesiems ir vaikams.
„Centre ir kitose vietose teko sutikti daug šeimų iš Ukrainos, kurioms kas mėnesį Marijampolės rūmų darbuotojai stengiasi padėti, – vienu atveju siekėme pamaitinti 30 ukrainiečių šeimų, kitais mėnesiais rinkome maisto produktus ir finansinę paramą šeimoms su mažais vaikais. Nors jau Lietuvoje pasigirsta nuomonių, kad daugelis pavargo nuo šios karo temos, džiaugiamės, jog Marijampolės rūmuose yra neabejingų širdžių, kurios iki šiol stengiasi padėti Lietuvoje prisiglaudusioms ukrainiečių šeimoms“, – mintimis dalijosi Marijampolės apylinkės teismo teisėjo padėjėja I. Balkauskienė.
Alytaus apylinkės teismo administracijos sekretorė Jurgita Urbanavičiūtė taip pat buvo tarp tų, kurie jau pirmosiomis karo dienomis ėmė savanoriauti. Ji atsiliepė į organizacijos „Gelbėkit vaikus“ prašymą skirti laiko į registracijos centrus atvykusių karo pabėgėlių vaikams.
„Tik prasidėjus karui Ukrainoje svarsčiau, kuo galiu pagelbėti bėgantiems nuo siaubo. Socialiniuose tinkluose pamačiau plintantį pagalbos prašymą, kad labai trūksta savanorių pabūti su nuo karo pabėgusiais vaikais. Važiuojant buvo tikrai didelių baimių – ką rasiu? Kokios emocinės ir psichologinės būklės bus vaikai? Kaip atsilaikyti pamačius liūdnas ir išsigandusias vaikų akis ir parodyti jiems ne ašaras, o stiprybę, apgaubti juos švelnumu, įtikinti, jog čia jie saugūs?“ – apie pirmuosius savanorystės įspūdžius kalbėjo J. Urbanavičiūtė.
Moteris pastebėjo, jog mažesni vaikai, patekę į registracijos centrą, labai greitai užsimiršdavo ir aktyviai leisdavo laiką žaidimų aikštelėje, o pagrindinis savanorių darbas būdavo juos prižiūrėti, kad neužsigautų ir saugiai jaustųsi. Vyresnių vaikų akyse buvo matyti nerimas, nuovargis ir suvokimas, kad jų pasaulis negrįžtamai pasikeitė.
Alytaus apylinkės teisme taip pat būta ir atskirų paramos iniciatyvų. Pavyzdžiui, Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų darbuotojai ne tik patys rinko Ukrainos vaikams reikalingas kanceliarines prekes, bet ir pakvietė prie paramos prisidėti visus Prienų ir Birštono savivaldybių gyventojus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Teisės tyrimų grupės vyriausioji patarėja Edita Kisielienė, negalėdama likti abejinga Ukrainos žmonių skausmui, pasirinko savanoriauti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijoje. LAT darbuotoja prisipažįsta, kad tai buvo pirmoji jos savanoriavimo patirtis.
„Ko gero, didžiausia baimė buvo dėl to, ar gebėsiu pati išlikti tvirta, matydama karo siaubo paliestų žmonių skausmą, nerimą ir baimę dėl ateities. Taip, atvykę žmonės buvo be galo sukrėsti, pavargę, išsigandę, nelabai kalbūs. Jų žvilgsniai buvo iškalbingesni už tūkstančius žodžių, bet kartu jie alsavo tokia vidine rimtimi, susikaupimu, ryžtu ir tikėjimu, kad, turiu prisipažinti, mano baimė, ar gebėsiu ištverti svetimą skausmą, dingo tą pačią minutę, kai įžengiau į registracijos centrą. Mokiausi ir sėmiausi iš jų vidinės stiprybės ir drąsos“, – pasakojo E. Kisielienė.
LAT darbuotoja išbandė keletą veiklų – iš pradžių padėjo Migracijos departamento darbuotojams pildyti iš Ukrainos atvykusių asmenų anketas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vėliau, supratusi, kad norisi asmeniškiau padėti, ji ėmėsi atvykusių Ukrainos žmonių registracijos pačiame centre.
Užsiimdama šia veikla LAT teisininkė ir konsultavo, kokias socialines garantijas atvykusieji turės Lietuvoje, kokias procedūras jie turi atlikti, norėdami gauti laikiną leidimą gyventi, kokios paslaugos jiems priklauso nemokamai, kur prireikus gali kreiptis pagalbos ir pan. Taip pat neretai tekdavo tiesiog atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti, išklausyti atvykusiųjų skausmingų istorijų ir šiurpinančių patirčių.
Nors iš pradžių nestigo nerimo, dabar teisininkė sako tiesiog atradusi savanorystę ne tik kaip pagalbos, bet ir kaip saviraiškos būdą. „Gyvenime neretai tenka daryti tai, ką turi ar privalai daryti. O savanorystė yra viena iš tų veiklų, kurias darai vedamas vidinio noro, idėjos, pilietiškumo jausmo ir galvojimo ne apie save, o apie kitą. Padedant nuo karo nukentėjusiems žmonėms aplanko įvairios emocijos – nuo gana sunkių suvokiant, kad visa tai, kas vyksta, vyksta realiame pasaulyje su realiais žmonėmis ir jų gyvenimais, iki gana pakilių, nes galėjai padėti, patarti, nuraminti, pasakyti gerą, šiltą žodį, išklausyti, kitaip tariant, buvai reikalingas ir nuveikei kažką gero ir naudingo kitam“, – sakė E. Kisielienė.
LAT teisininkė taip pat pastebėjo dar vieną pozityvią savanorystės pusę – tai bendrystė ir veikimas susitelkus kartu.
E. Kisielienė primena, kad kiekvieno mūsų pagalba Ukrainos žmonėms yra labai svarbi.
„Omenyje turiu ne tik materialinę pagalbą – ne mažiau svarbus ir užmegztas žmogiškas ryšys, šiltas pokalbis prie arbatos ar kavos puodelio, palaikymas. Visiems palinkėčiau nesusitaikyti su tuo, kas vyksta, nepriprasti prie karo, neprarasti empatijos ir neužmiršti, kad kiekvieno mūsų pagalba ir palaikymas Ukrainai ir jos žmonėms buvo ir yra labai reikalingi“, – apibendrino LAT vyriausioji patarėja E. Kisielienė.
Prisidėti ne tik būtiniausiais daiktais, bet ir gerais darbais kolegas taip pat kviečia Nacionalinės teismų administracijos Mokymų ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja Monika Kontrauskienė. Ji kelis mėnesius savo laisvą laiką skyrė paramos iniciatyvai „Mis Love“, globojančiai ukrainiečių mamas ir vaikus. Pagrindinės jos užduotys buvo išsiaiškinti atvykstančių ukrainiečių šeimų poreikius ir šią informaciją perduoti kolegoms.
„Daugelis nuo karo bėgančių ukrainiečių labai kuklūs ir nekalbūs. Jaučiau, kad jiems emociškai sunku prašyti pagalbos, pripažinti, jog šeimai trūksta net būtiniausių daiktų. Tačiau daugiau pabendravus dažnai paaiškėdavo, kad žmonėms reikalingi drabužiai, batai, higienos prekės, sauskelnės, mišinėliai kūdikiams ir kita. „Mis Love“ savanoriai kasdien stengiasi aprūpinti ukrainiečių šeimas šiais būtinais daiktais“, – sako M. Kontrauskienė.
NTA darbuotoja primena, jog savanorių nuolat trūksta, ypač vasaros laiku. Taigi galinčius skirti bent valandą laiko ji kviečia prisidėti ir registruotis prie šios iniciatyvos socialiniame tinkle „Facebook“.