Apie tai pokalbis su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėju prof. habil. dr. Vytautu Nekrošiumi.

– Pirmiausia pradėkime nuo istorijos: kada pasaulyje atsirado pirmieji komerciniai arbitražai ir kas lėmė jų populiarumą? Juk paprastai teisingumą vykdo valstybių įkurti teismai.

– Vakarų pasaulyje šiuo metu pagrindinė verslo ginčų sprendimo forma yra bylinėjimasis arbitraže, o ne valstybiniuose teismuose. Arbitražas pasirenkamas dėl to, kad ten garantuojamas konfidencialumas, o ne viešumas, ir profesionalumas. Ten supras nagrinėjamą problemą ir užtikrins, kad aplinka bus pakankamai draugiška, o ginčo šalys galės išspręsti problemą.

Pasaulyje pirmieji arbitražai atsirado tada, kai susikūrė žmonių bendruomenės: įtakingiausi jų atstovai spręsdavo ginčus. O Lietuvoje pirmasis arbitražas atsirado XVI a., kai buvo priimtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 3-iasis Statutas. Tada ir buvo įteisintas arbitražas kaip ginčo sprendimo forma. Pavyzdžiui, Lenkijoje arbitražas atsirado tik XVIII amžiuje.

Niekas tiksliai nepasakys, kiek šiandien pasaulyje yra arbitražų, nes jų yra labai daug. Kai kurie labai žinomi: Singapūro, Stokholmo, Paryžiaus ICC, Vienos ir kiti. Kiekviena valstybė, priklausomai nuo dydžio, turi po kelis arbitražus.

Lietuvoje realiai veikiantis yra vienas arbitražas.

– Jūs buvote vienas iš Vilniaus komercinio arbitražo teismo įkūrėjų. Kas lėmė jo atsiradimą Lietuvoje?

– Mintis įkurti arbitražą Lietuvoje atsirado apie 1997–1998 m., kai mūsų šalyje buvo ratifikuota Niujorko konvencija dėl arbitražo įsteigimo. Tuomet Lietuvoje atsirado du arbitražai, kurie 2003 m. buvo sujungti į Vilniaus komercinio arbitražo teismą. Siekta, kad visa verslo bendruomenė turėtų vietą spręsti ginčus, kad tie ginčai būtų sprendžiami efektyviai, nešališkai ir kad nebūtų jokios korupcijos. Šio arbitražo steigėjai yra pagrindinės verslo asociacijos (bankų, vežėjų, verslininkų ir t. t.).

Manau, kad šis tikslas visiškai pasiteisino ir verslui buvo suteikta kokybiška paslauga. Dėl to sumažėjo ir valstybės teismų darbo krūvis, nes dalis bylų nagrinėjama arbitraže.

– Kokios bylos gali būti nagrinėjamos arbitraže?

– Arbitraže paprastai bylinėjasi verslo subjektai. Nors yra buvę bylų, kai su verslininkais bylinėjosi ir fiziniai asmenys, tačiau arbitražas pirmiausia yra skirtas verslo ginčams spręsti. Per tuos kelis dešimtmečius, kai egzistuoja Vilniaus komercinis arbitražas, nebuvo nė vieno didesnio skandalo dėl jo veiklos.

– Ar proceso šalys, nesutikdamos su paskelbtu arbitražo sprendimu, gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą?

– Gali, tačiau yra ribotas apskundimo pagrindų sąrašas. Arbitražo įstatymas numato atvejus, kai galima apskųsti sprendimus, pavyzdžiui, užsienio valstybių arbitražo sprendimų nepripažinimo Lietuvoje pagrindai ar prieštaravimas viešajai tvarkai arba dokumento apie bylą neįteikimas proceso šaliai, kai asmuo apskritai nežinojo, kad procesas vyko. Žodžiu, apskundimas siejamas tik su procesiniais pagrindais.

Skundo dėl pačio sprendimo turinio negalima pateikti. Labai svarbu tai, kad valstybinis teismas netikrina sprendimo turinio, kadangi šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą (t. y. arbitražinę išlygą), turi nušalinti valstybę nuo jų ginčų sprendimo.

Per kelis Vilniaus komercinio arbitražo teismo darbo dešimtmečius Lietuvos apeliacinis teismas panaikino tik apie 1 proc. arbitražo sprendimų.

Vytautas Nekrošius
Foto: TEISMAI.LT

– Ar arbitražo sprendimai įsigalioja automatiškai, ar dar juos turi pripažinti bendrosios kompetencijos teismas? Ar galima apskųsti arbitražo sprendimą?

– Situacija yra dvejopa: jei Vilniaus komercinio arbitražo teismas priima sprendimą dėl Lietuvos subjektų, tai tuomet joks pripažinimas nereikalingas, toks sprendimas įsigalioja automatiškai. Tokiu atveju, jei norima kreiptis į antstolį, teismas, netikrindamas sprendimo turinio, išduoda vykdomąjį raštą.

Jei turime vykdyti užsienio arbitražo (pavyzdžiui, Stokholmo) sprendimą, sprendimą turi pripažinti Lietuvos apeliacinis teismas. Arbitražo sprendimo galima nepripažinti tik įstatyme nurodytais pagrindais, kurie numatyti 1958 m. Niujorko konvencijoje. Tai yra tik procesinio pobūdžio pažeidimai.

– Ar fiziniai asmenys gali bylinėtis Vilniaus arbitraže?

– Fiziniai asmenys irgi gali bylinėtis arbitraže, jeigu ginčo sritis priskiriama arbitražo kompetencijai. Tačiau įstatymas numato sritis, kuriose negalimas susitarimas dėl arbitražo. Pavyzdžiui, jeigu kyla šeimos ginčas, jo negalima spręsti arbitraže. O vartotojų ar darbo ginčai gali būti nagrinėjami arbitraže su viena sąlyga: negalima nagrinėti ginčų, jei dėl arbitražo susitariama jau kilus faktiniam ginčui.

Todėl sutartyje tarp fizinio asmens ir juridinio asmens turi būti numatyta išlyga, jog kilsiantis ginčas bus nagrinėjamas arbitraže. Tai yra privaloma sąlyga.

– Skelbiama, kad vienas iš Vilniaus arbitražo privalumų yra konfidencialumas. Kodėl arbitražo sprendimai neskelbiami viešai?

– Sakoma, kad pinigai mėgsta tylą. Verslininkai ją irgi mėgsta, nes niekas nenori viešai skelbti savo problemų. Arbitražas yra privati institucija ir ginčas sprendžiamas šioje institucijoje, taigi vienas esminių arbitražo principų yra konfidencialumas. Tai apima visą procesą nuo jo pradžios iki pabaigos. Institucija, kuri apsiima nagrinėti ginčą, įsipareigoja, kad informacija netgi apie tai, ar apskritai yra tarp šalių toks ginčas, nebus pateikiama viešai, nebent konkrečioje byloje būtų valstybės teismo reikalavimas.

Arbitražas siekia tyliai išspręsti ginčą ir išlaikyti gerus verslo santykius.

Prisiminkime, kaip prieš kelerius metus „Vilniaus prekybos“ akcininkai bylinėjosi teismuose. Kiek gandų ir apkalbų tuomet buvo!

– Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitrų sąraše yra net 188 teisininkai iš įvairių pasaulio valstybių. Ar ginčo šalys pačios renkasi arbitrus? Ar posėdžiai vyksta nuotoliniu būdu?

– Šiuo metu posėdžiai dažniausiai vyksta nuotoliniu būdu. Arbitražas, kaip ir valstybės teismai, turi savo platformą, todėl visi dokumentai teikiami elektroniniu būdu.

Tas minimas arbitrų sąrašas yra rekomendacinis. Šalys arbitru gali pasiskirti bet kurį asmenį, jei mano, kad jis tinkamas konkrečioje byloje. Šis sąrašas yra privalomas tik arbitražo pirmininkui, kai jis pats skiria arbitrą, jeigu šalims nepavyksta susitarti dėl jo pasirinkimo.

Paprastai ginčo šalys pačios pasirenka arbitrus konkrečioje byloje, todėl nesutarimus sprendžia patys geriausi tos srities specialistai ir žinomi autoritetai, kurių žodis niekam nekelia didesnių abejonių. Tarp arbitrų yra ir statybų, ir akcijų apyvartos, ir finansinio atsiskaitymo specialistų.

Tad šalių galimybė pasirinkti arbitrus yra didelė vertybė.

– Daug kam aktualus klausimas: kiek kainuoja bylinėjimasis arbitraže?

– Tai amžina diskusija. Jeigu paskaičiuotume išlaidas visose valstybės teismų instancijose, pamatytume, kad pigiau bylinėtis arbitraže. Vilniaus komercinio arbitražo teismo interneto svetainėje yra speciali skaičiuoklė, tad preliminarią bylinėjimosi kainą galima apsiskaičiuoti. Bylinėjimosi suma gali siekti 2–3 proc. nuo ieškinio sumos. Kaina tikrai mažesnė negu bylinėjantis kitų valstybių arbitražuose.

Verslui ši kaina tikrai nėra pirmoje vietoje. Jam daug svarbiau konfidencialumas ir patikimumas.

– Kiek vidutiniškai bylų per metus išnagrinėja Vilniaus komercinio arbitražo teismas?

– Šiuo metu per metus nagrinėjama apie 30 bylų. Tai nėra didelis skaičius. Tačiau Vilniaus arbitražas visiškai išsilaiko ir neprašo niekieno pagalbos.

– Dėl kokių sumų kyla ginčai?

– Sumos labai įvairios. Būna ginčų ir dėl kelių tūkstančių eurų, ir dėl kelių šimtų milijonų eurų.

– Ar arbitražą renkasi Lietuvos ar užsienio verslininkai?

– Bylinėjasi ir Lietuvos, ir užsienio verslininkai. Statistika rodo, kad maždaug pusė ginčų yra tarp Lietuvos verslininkų ir pusė tarp užsienio ir Lietuvos verslininkų.

Pasitaiko bylų, kai Vilniaus komercinio arbitražo teisme tarpusavyje bylinėjasi užsienio verslininkai.

– Kokią ateitį prognozuojate Vilniaus arbitražui?

– Manau, kad ateitis puiki. Tikiu, kad ši institucija niekada nesivaikė pigios sėkmės. Ji dirba siekdama užtikrinti du dalykus: konfidencialumą ir paslaugos kokybę. Tai jau įaugo į Lietuvos verslo sąmonę, nes vis dažniau į sutartis įrašoma sąlyga dėl galimo ginčo sprendimo arbitraže.