Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Atitinkamą normą įtvirtina ir Civilinio proceso kodeksas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimais yra pasakęs, jog iš esmės draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus, tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.

Tiek administraciniame, tiek civiliniame procese aiškus prioritetas teikiamas paslaptį sudarančių duomenų išslaptinimui, tačiau paliekama teismo diskrecija kiekvienu individualiu atveju spręsti, ar neišslaptinti duomenys gali būti įrodymais byloje.

Nors ir pabrėžiama, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims arba vienai iš jų nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia ar kita įslaptinta informacija, bet de facto tokios situacijos praktikoje susiklosto. Tokiose situacijose pagrįstai galima įžvelgti akivaizdžius lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimus – teismai iš esmės tokiais atvejais taiko bylos šalims skirtingus reikalavimus ir kriterijus dėl įrodymų pateikimo bei įrodymų vertinimo.

Lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija, t. y. teisėje pagrindinės teisės ir pareigos turėtų būtų įtvirtintos visiems vienodai; suformuluoti įpareigojimai vienodus faktus vertinti vienodai ir draudimai iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Diskriminacija paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmenų grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo.

Viena proceso šalis – nepalankesnėje situacijoje

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo praktikoje tiek bylose prieš Lietuvos Respubliką, tiek bylose ir prieš kitas konvenciją pasirašiusias šalis, yra pažymėjęs, kad turi būti užtikrinta lygybė ir rungimosi principas tarp šalių. Teismas pabrėžė, kad šalių lygybės principas, t. y. galimybė pateikti argumentus tokiomis sąlygomis, kad viena proceso šalis neatsidurtų akivaizdžiai nepalankesnėje padėtyje už kitą proceso šalį, yra vienas iš teisingo teismo elementų.

Dažnos situacijos, ypatingai administracinėse ginčo bylose – sprendžiant aukštas pareigas užimančių pareigūnų atleidimo ar panašaus pobūdžio klausimus, kai formaliai išslaptinama tik dalis medžiagos, bet visa slapta medžiaga matoma tik teismui. Iš to seka, jog teismas vertina ir ginčo šaliai nežinomus duomenis, nesudarant galimybės dėl jų pasisakyti, iš esmės nežinant, kuo asmuo yra kaltinamas ar kokios asmens atžvilgiu nepalankios aplinkybės yra analizuojamos.

Tokiais atvejais susiformuoja ir yra pagrįstai keliama abejonė dėl šaliai nežinomų / nematomų duomenų tyrimo objektyvumo, nešališkumo bei išsamumo. EŽTT savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu.

Susipažinti su įslaptinta informacija – būtina

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ir EŽTT jurisprudenciją savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Nepaisant to, situacijų atskyrimas – kada teismo sprendimas yra priimtas remiantis „vien tik įslaptinta medžiaga“, o kada įrodymų visuma, įskaitant neatskleistą šaliai įslaptintą medžiagą – paliktas vėlgi tik teismo diskrecijai.

Objektyviai aišku, kad be įslaptintos medžiagos bylos duomenis iš esmės visais atvejais sudaro ir kiti duomenys, atitinkamai dėl to faktiškai bet kurio ginčo atveju teismas gali situacijas itin laisvai interpretuoti ir spręsti neigiamai ginčo šalies atžvilgiu, net nesudarant adekvačios galimybės pateikti poziciją, atsikirtimus dėl įslaptintų duomenų vertinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims turi būti suteikiamos vienodos galimybės procese. Nagrinėdamas administracines bylas teismas privalo užtikrinti, kad bylos šalys turėtų vienodas galimybes dėstyti savo aplinkybes. Administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad šalims turi būti suteikiama galimybė pasisakyti dėl pateiktų į bylą įrodymų pagrįstumo. Tuo tarpu rungimosi principo taikymas civilinėse bylose apskritai nekelia papildomų klausimų.

Taigi, jeigu teismas visgi ketintų remtis byloje esančia įslaptinta medžiaga, ginčo šaliai ir/ar atstovui turi būti sudaryta galimybė su tokia medžiaga susipažinti, t. y. medžiaga institucijos turi būti išslaptinta arba sudarytos galimybės gauti leidimą matyti tokius duomenis ar jų dalį, kuria ketina remtis teismas. Jeigu ginčo šaliai ar atstovui nėra leidžiama susipažinti su tokia bylos medžiaga, teismas turėtų įvertinti kitos šalies nurodytų aplinkybių atitiktį byloje pateiktai įslaptintai medžiagai, remtis tokiais duomenimis tik absoliučiai išskirtiniais atvejais, be to, kiekvienu atveju išreikalauti duomenis apie tokių duomenų surinkimo legalumą.