Indrė Isokaitė-Valužė: neapykantos kalba – vienas iš neapykantos nusikaltimų

Kalba – ne tik teismų kasdienėje veikloje naudojamas įrankis, kuriuo užfiksuoti įstatymai, taisyklės, rašomi dokumentai, sprendimai. Kalba gali tapti ir neapykantos raiškos įrankiu, kurį svarstyti tenka baudžiamųjų ir civilinių bylų teisėjams. Kas yra neapykantos kalba? Kaip ją suvokti ir atskirti nuo kitų kalbinės raiškos atvejų tiek apskritai, tiek karo Ukrainoje kontekste? Apie visa tai žurnalui TEISMAI.LT pasakoja neapykantos kalbos ekspertė, Vilniaus universiteto doc. dr. Indrė Isokaitė-Valužė.

– Kas yra neapykantos kalba? Kaip ji reglamentuota Lietuvoje ir Europoje?

– Tarptautinės sutarties ar Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuose būtų apibrėžta neapykantos kalba ir atsako į ją priemonės, nėra, tačiau neapykantos kalbos sampratą galima rasti kituose teisės aktuose. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų 2019 m. Strategijoje ir veiksmų plane dėl neapykantos kalbos, Europos Tarybos 1997 m. spalio 30 d. Rekomendacijoje dėl neapykantos kalbos, Europos Sąjungos Pamatiniame sprendime 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis ir apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro dokumentuose, Lietuvos Respublikoje – 2020 m. kovo mėn. LR generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantą kurstančios kalbos atlikimo, organizavimo ir vadovavimo jam ypatumų metodinėse rekomendacijose, o konkrečias neapykantos kalba laikytinas nusikalstamų veikų sudėtis įtvirtina LR baudžiamasis kodeksas.

Pagrindinė ir dažniausia praktikoje neapykantos kalbos sudėtis – neapykantos kurstymo veika (Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (170 str.), su ja susijęs minėtu tikslu grupių ir organizacijų kūrimas (170-1 str.)), neapykantos kalba yra ir viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas (170-2 str.).

Neapykantos kalba įprasta laikyti bet kuria saviraiškos laisvės forma (komentaro internete, teiginio knygoje, politiko pareiškimo, šūkių protestuose, meno kūrinio, plakato, reklamos ar kita) viešoje erdvėje paskleista informacija, kuria kurstoma, skatinama, reiškiama ar pateisinama neapykanta asmenų grupei ir (ar) jai priklausančiam asmeniui dėl kilmės, tautybės, rasės, kalbos, religijos, lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus, socialinės padėties, neįgalumo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kitaip tariant, tai peržengtos saviraiškos laisvės ribos, kai kalboje užkoduota neapykantos žinutė. Ji neleistina, nes kelia pavojų kitų žmonių teisėms ir laisvėms, asmenų lygiateisiškumui, demokratijai, todėl negali būti palikta tik pasmerkimui pagal moralės ar etikos normas.

Siekdamos nustatyti tą raudonąją liniją, dirba teisėsaugos institucijos, teismai, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), tyrimuose ir bylose gali būti pasitelkiami specialistai – istorikai, psichologai, lingvistai ir kt. Be to, neapykantos kalba yra ne tik teisės sąvoka, bet ir sudėtingas socialinis, psichologinis reiškinys, kuris kinta priklausomai nuo besivystančio politinio, istorinio, kultūrinio ir visuomenės raidos konteksto. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų teigimu, per pastaruosius kelerius metus COVID-19 pandemija sukėlė naują neapykantos ir diskriminacijos bangą, o Mianmare neapykantos kalba išaugo į ginkluotus veiksmus ir lėmė šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad neapykantos kalba dažnai susijusi su klaidingos informacijos pateikimu.

– Kaip šiandieninio informacinio karo kontekste suvokiama neapykantos kalba, melas, tiesa ir pan.? Dabar net ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija palaimino frazę apie rusų karinį laivą: kaip jos viešas vartojimas vertintinas iš teisininko pozicijos? Ar tai nėra neapykantos kurstymas? Kaip išlaviruoti tarp neapykantos kurstymo ir vienybės, susitelkimo prieš agresorių?

– Rusijos agresijos prieš Ukrainą vertinime susipina daug skirtingų dalykų, subjektų ir lygmenų, kuriuos reikia atskirti, – tai asmenų reakcija socialiniuose tinkluose, valstybės atstovų pareiškimai tarptautinėse organizacijose, visuomenės informavimo priemonių darbas, informacinis karas ar žmogiškoji pozicija mirties akivaizdoje. Tarptautinių nusikaltimų (karo nusikaltimų, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir agresijos) samprata nepakito, neapykantos kalbos samprata neperrašyta, nors natūralu, kad vykstantys procesai paskatino diskusiją dėl karo propagandos kriminalizavimo poreikio. Tai, kas laikytina melu ar tiesa, nepasikeitė: faktas yra objektyvus, tai, kas yra nustatyta ir ką galima pagrįsti, o nuomonės pagrįstumo įrodinėti nereikia.

Nuomonė gali būti reiškiama įvairiai, įskaitant, šaržuojančiai, šokiruojančiai ar net įžeidžiant, bet draudžiama viešai skleisti žinomai neteisingus faktus arba poziciją, jei ji yra genocido ar kitų tarptautinių nusikaltimų šlovinimas, pateisinimas ar neigimas arba terorizmo rėmimas. Nors Rusijos vykdomų tarptautinės teisės pažeidimų Ukrainoje pripažinimu tokiais bei Rusijos ir kaltų asmenų atsakomybės pripažinimo tarptautiniuose teismuose, deja, dar teks palaukti, šiurkštūs visų tarptautinės teisės principų ir tarptautinės humanitarinės teisės normų pažeidimai yra akivaizdūs ir vykdomi atvirai. Nepaisant nuolatinio Rusijos melo savo šalyje ir net iš Jungtinių Tautų institucijų tribūnų, jos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje tiesa yra viena, vadinamųjų pilkųjų zonų nėra.

Kitas dalykas, informacinio karo sąlygomis tam tikros karinio pobūdžio informacijos (pvz., apie žuvusiųjų skaičių, ginkluotę ir pan.) teikimas ir vertinimas turi tam tikrų aspektų, kurie vertintini labiau iš karybos ir saugumo pusės, kaip kad labiau iš kalbotyros pusės vertintina Ukrainos gynėjų mirties akivaizdoje ištarta rusų karo laivui skirta frazė. Neapykantos kalbos tyrėjai sutaria, kad neapykanta yra natūrali ir neuždrausta žmogiškoji emocija, o EŽTT pabrėžia visų konkretaus teiginio pasakymo aplinkybių įvertinimo svarbą. Valstybinė lietuvių kalbos komisija būtent ir nurodė, kad situacija, kai teiginys pasakytas, yra ypatinga, mirtinos grėsmės akivaizda, todėl visiškai suprantamas ir jo citavimas. Šioje beprecedentėje kraštutinėje situacijoje tarptautinių organizacijų, valstybių, privačių įmonių ir žmonių reiškiamas valstybės agresorės, XXI amžiuje Europos viduryje griaunančios suverenios valstybės miestus ir žudančios civilius, smerkimas, piktinimasis ja ir didžiulis skausmas yra vieninga, suprantama ir natūrali reakcija.

Atsakant į klausimą, kaip laviruoti tarp neapykantos kurstymo ir susitelkimo prieš agresorių, manau, svarbu pasakyti, kad reikia tiesiog gyventi ir dirbti kiekvienam savo darbą: tarptautinėms organizacijoms, valstybės valdžios ir teisėsaugos institucijoms, visuomenės informavimo priemonėms, kariuomenei, piliečiams. Reikšti pilietinę poziciją nedraudžiama, kovoti su tarptautinių nusikaltimų šlovinimu yra pareiga, o paneigti Rusijos skleidžiamą melą – būtinybė. Šioje situacijoje stipresnė emocinė reakcija suprantama, bet išlieka reikalavimas reikšti nuomonę tokiomis (kalbos, vaizdo ar kt.) priemonėmis, kad nebūtų priartėta prie nusikalstamų veikų sudėčių. Svarbu išlaikyti pagarbą visoms tautinėms mažumoms, komentuojant ir kitaip reiškiant nuomonę nepainioti rusų (ar baltarusių) tautos ir valstybės režimo, tačiau nėra draudžiama kovoti už tiesą, teisė gauti tikrą ir teisingą informaciją yra saviraiškos laisvės, šiurkščiai pažeidžiamos ar net atimamos Rusijoje (ir Baltarusijoje), dalis.

– Kaip atskirti neapykantos kalbą nuo nepagarbos ar įžeidimo? Nuo kokių aplinkybių priklauso to paties pasakymo skirtingas traktavimas teisiniu požiūriu? Ar yra skirtumas, jei piktas pasisakymas nukreiptas į asmenį, valstybę, idėją, instituciją? Gal galite pateikti pavyzdžių.

– Asmens raiškos formos ir kontekstai yra labai įvairūs. Teisine prasme neapykantos kalba yra tada, kai patenka į vieną iš LR baudžiamojo kodekso sudėčių, kitu atveju gali būti ieškinys civiline tvarka. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, kurie žemina jo garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, bei reikalauti žalos atlyginimo. Už šmeižimą – tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, – kyla baudžiamoji atsakomybė (154 str.).

Grįžtant prie įprastų neapykantos kalbos sudėčių LR baudžiamajame kodekse ir EŽTT praktikos, pabrėžtini keli svarbūs dalykai. Teisiniu požiūriu teiginio kvalifikavimas priklauso nuo kiekvieno iš šių aspektų: kalbos turinio ir formos, ekonominio, socialinio, politinio konteksto (įskaitant vietovę), teiginio autoriaus pozicijos ir statuso bei auditorijos, kuriai kalba skirta, ką ir kiek kalba pasiekia (atsižvelgiant į jos perdavimo būdus ir pan.), kalbos tikslų (pvz., tik pašiepti ar niekinant skatinti susidoroti). Visa tai reikia įvertinti.

Tai, į ką nukreipta neapykantos žinutė, žinoma, svarbu: pirma, nustatant, ar teiginys prilygsta neapykantos kalbai (teisine prasme objektas yra būtinas nusikaltimo sudėties elementas), antra, vertinant leistinas saviraiškos laisvės ribas. Kaip kinta saviraiškos laisvės ribos įvairiuose kontekstuose, yra atskleidęs EŽTT gausioje jurisprudencijoje. Pavyzdžiui, politikų ir kitų viešų asmenų atžvilgiu leidžiamos platesnės kritikos ribos, o tokiems asmenims taikomas reikalavimas būti atidesniems pasisakant (nes turi didesnį poveikį visuomenei). Už religijos ar bažnyčios kritiką negali būti baudžiama, skirtingai nei dėl neapykantos kurstymo religijos pagrindu. EŽTT bylose taip pat konstatavo, kad totalitarinių režimų aukštinimas yra nepateisinamas, nes demokratija – vienintelis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje numatytas politinis modelis ir vienintelis, suderinamas su ja.

Neapykantos kalba gali tapti ir moksliniai ar istoriniai tyrimai, jei jie šlovina tarptautinius nusikaltimus, pavyzdžiui, holokaustą (pvz., Garaudy prieš Prancūziją, 2003 m.), jei pasisakoma prieš islamą siejant asmenų grupę su terorizmu (Norwood prieš Jungtinę Karalystę, 2004 m.) arba demonstruojama rasinė neapykanta politinės kampanijos kontekste (Féret prieš Belgiją, 2009 m.). Vertindamas terorizmo rėmimą, viešą skatinimą naudoti jėgą ir propagandą, EŽTT pabrėžė visuomenės informavimo priemonių papildomo atidumo reikalavimą, ypač konfliktinėse įtemptose situacijose, pvz.: „Roj TV A/S“ prieš Daniją, 2018 m., buvo pritarta atsakomybės taikymui įmonei, kurios transliacijos (apimančios teroristine organizacija pripažintos Kurdistano darbo partijos ideologiją) prilygo jėgos skatinimui ir terorizmo rėmimui. O Sürek prieš Turkiją (Nr. 1), 1999 m., atveju leidinio, kuriame buvo publikuoti du skaitytojų laiškai, smerkiantys valstybės karinius veiksmus pietryčių Turkijoje ir kaltinantys valstybę brutalia kurdų tautos priespauda bei skatinantys jėgos naudojimą prieš konkrečius asmenis, savininkas neišvengė atsakomybės už propagandos, nukreiptos prieš šalies vientisumą, skleidimą ir neapykantos kurstymą. Visgi valstybės politikos, įskaitant tarptautinės taikos ir saugumo srityje, kritika nėra draudžiama, pvz.: Faruk Temel prieš Turkiją, 2011 m., atveju neapykantos kalba nepripažinta ir nepateisintas baudimas už propagandą ir viešą jėgos naudojimo skatinimą JAV įsiveržimo į Iraką kritika, kaip opozicijos partijos nuomonė dėl šio svarbaus įvykio, nes ji neskatino jėgos naudojimo, ginkluoto pasipriešinimo ar sukilimo.

– Kaip neapykantos kalba susijusi su neapykantos nusikaltimais? Kokia atsakomybė gresia už neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus?

– Neapykantos kalba – vienas iš neapykantos nusikaltimų, ji sudaro atskiros nusikalstamos veikos sudėtį. Iš esmės bet kuris nusikaltimas, jei jis padaromas dėl neapykantos motyvo, laikomas neapykantos nusikaltimu, tačiau konkrečios baudžiamosios veikos priklauso nuo valstybės baudžiamojo įstatymo.

Pagal LR baudžiamąjį kodeksą, neapykantos nusikaltimai yra atskiros nusikaltimų sudėtys asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei, įtvirtintos XXV skyriuje: diskriminavimas (169 str.), anksčiau minėtos neapykantos kalbą sudarančios ir susijusios veikos (BK 170–170(2) str.), trukdymas atlikti religines apeigas ar iškilmes (171 str.), taip pat priskiriamas genocidas (99 str.). Kita neapykantos nusikaltimų grupė yra nusikalstamos veikos, kurios numato neapykantos motyvą kaip jas kvalifikuojantį požymį: sveikatos sutrikdymas ir nužudymas dėl neapykantos (129 str. 2 d. 13 p., 135 str. 2 d. 13 p., 138 str. 2 d. 13 p.). Galiausiai bet kuris kitas nusikaltimas dėl neapykantos motyvo gali būti priskiriamas neapykantos nusikaltimui, kaip padarytas sunkinančiomis aplinkybėmis (60 str. 1 d. 12 p.).

Nagrinėjamų veikų pavyzdžiai: grupių, remiančių ar šlovinančių tarptautinius nusikaltimus, organizavimas, asmens užpuolimas gatvėje jį žeminant ir siekiant susidoroti su juo dėl jo seksualinės orientacijos, komentarai socialiniuose tinkluose, kuriuose žeminami ir niekinami tam tikros tautinės mažumos atstovai ir kurstoma veikti prieš juos, paminklo ar šventovės išniekinimas demonstruojant neapykantą tam tikrai religijai ir jos atstovams ir pan.

Taigi esminis skirtumas yra tai, kad neapykantos kalbos atveju reikia įrodyti peržengtas kalbine, rašytine ar vaizdine forma išreikštos saviraiškos laisvės ribas, užkoduotą neapykantos žinutę. To neįrodžius, nelieka nusikalstamos veikos. Kitų neapykantos nusikaltimų atveju, neįrodžius neapykantos motyvo, nusikalstama veika (asmens sveikatai, turtui, viešai tvarkai ar pan.) liks, tačiau nebus neapykantos nusikaltimu. Atsakomybė priklauso nuo konkrečios nusikalstamos veikos sudėties. Už neapykantos kalbą sudarančias veikas numatyta vieši darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki vienų, dvejų arba trejų metų; sveikatos sutrikdymas dėl neapykantos motyvo užtraukia nustatytos trukmės laisvės atėmimo bausmę (priklausomai nuo sunkumo, nuo dvejų iki dvylikos metų), o už nužudymą dėl neapykantos motyvo ar genocidą maksimali bausmė yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos.