Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (toliau – LDK) bajorai amatus ir prekybą vertino kaip nešvarų ir negarbingą darbą, o pirmuosius pirklius vadino „prasčiokais ir šunimis“. Jie pripažino ir vertino tik žemės ūkio darbus.
Prieš atsirandant nuolat veikiančioms parduotuvėms svarbus vaidmuo atiteko išnešiojamajai ir išvežiojamajai prekybai.
XVI a. antrojoje pusėje – XVII a. pradžioje LDK bajorai turėjo valstybės suteiktas prekybos lengvatas. Dvaruose pagamintos prekės nuo 1559 m. buvo atleistos nuo išvežimo muitų. II Lietuvos Statutas (toliau – LS) atleido bajorus nuo pasienio muitų, taip pat ir nuo mokesčių vidaus muitinėse bei rinkliavų, jeigu veždavo savo pagamintas prekes. Tai skatino juos užsiimti žemės ūkio produkcijos gamyba ir jos realizavimu. Bajorų pastotės (pakinkytas vežimas paštui, keleiviams ar kroviniams vežti – aut. pastaba) buvo atleistos ir nuo tiltų mokesčio.
III LS dar labiau išplėtė bajorų lengvatas, tenkančias prekybai. „Mūsų valstybėje duodame tą laisvę vandenyse, keliuose, tai yra sausu ir vandens keliu, turguose ir ant tiltų, taip pat ir per mūsų dvarus, kaip ir per jų asmeninius, plukdyti, vežti ir pardavinėti laisva valia iš jų asmeninių klojimų kiekvienam paties jo darbo grūdus, bet ne pirktus, nuo to muitas neturi būti imamas. Taip pat ir nuo jų <...> vežimų, kurie su jų asmeniniais daiktais ir grūdais važiuoja, nuo to visko muitas ir tilto mokestis neturi būti imami“ (III LS 1 sk. 30 str.). Kad prekės pagamintos jo ūkyje, bajoras turėjo patvirtinti priesaika.
Iš LDK buvo eksportuojamas medus, vaškas, kailiai ir odos. Populiariausi buvo sabalų, kiaunių ir bebrų kailiai. Monetos, kailiai tuo metu buvo ir piniginė atsiskaitymo priemonė. Eksportuota ir mediena, taip pat žievės, derva, degutas, pelenai, iš kurių gamintas potašas (pelenai ir potašas naudoti stiklo gamybai – aut. pastaba). Iš LDK į užsienį buvo vežami grūdai, vilna, siūlai, kanapės, linai, audeklai, lajus (švieži arba lydyti galvijų ir avių riebalai – aut. pastaba), pieno produktai ir amatų dirbiniai.
Importuoti prabangos ir masinio vartojimo dalykai. Pirmavo druska, geležis, ginklai, metalo dirbiniai, audiniai, medžiagos, prabangos prekės ir maisto produktai. Valstiečiai buvo verčiami pirkti druską tik iš savo dvaro sandėlių. Druskos prekyba valstybės iždui duodavo daug pelno. Didžioji LDK gyventojų dalis – valstiečiai patys apsirūpindavo medžiagomis drabužiams.
1776 m. LDK priimtu įstatymu uždrausta bajorams ir miestiečiams rengtis drabužiais, kuriems siūti naudotos iš užsienio importuotos medžiagos, bet tai nepadėjo sumažinti importo ir paskatinti vietinės tekstilės gamybos.
Miestams suteiktose privilegijose buvo numatytos teisės ir prekybos srityje, tai yra turėti parduotuves, smukles ir kt. Nustatytas draudimas visoje LDK prekiauti svetimšaliams pirkliams. Jie turėjo teisę prekiauti tik tuose miestuose, kur buvo įrengti sandėliai jų prekėms laikyti. Kaune buvo vokiečių, o Vilniuje – rusų pirklių sandėliai. Vėliau leista svetimšaliams pirkliams prekiauti miestuose, turinčiuose Magdeburgo teisę, o neprivilegijuotuose miestuose ir bažnytkaimiuose teisę prekiauti turėjo tik Vilniaus pirkliai.
Dėl prekybos tarp miestų kildavo ginčų, kurie pasiekdavo ir valdovą. Vienas didesnių ginčų kilo tarp Kauno ir Vilniaus dėl druskos prekybos, nes druska buvo privalomai iškraunama Kaune. Vilniečiai ją galėjo pirkti tik tarpininkaujant kauniečiams. Taip pat Kauno magistratas buvo panaikinęs nusistovėjusią tvarką ir uždraudė Trakų prekybininkams mieste prekiauti ir pirkti prekes. LDK didysis kunigaikštis Steponas Batoras griežtai įsakė nedaryti kliūčių laisvai prekiauti Trakų prekybininkams.
Bajorai neigiamai žiūrėjo į valdovo suteiktas prekybos privilegijas, kurios išeidavo už jų ūkio ribų. Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas 1552 m. M. Paleckiui suteikė stiklo gamybos ir atvežtinio stiklo pardavimo monopolį. Todėl III LS apribojo valdovo teisę įvesti monopolius, „tai yra nedavimą vienam asmeniui nuomos ir valdymo pajamų, priklausančių visai Respublikai“. Toliau tekste valdovas įsipareigoja: „ypatingai saugome tai, kad <...> sudaryti ir nustatyti be visų luomų sutikimo visuotiniame seime, taip pat nei monopolijos tų reikalų, <...> leisti nustatinėti neturime. <...> O tokie mūsų raštai negali turėti jokios galios ir tas asmuo tuo naudotis negalės“ (III LS 3 sk. 51 str.).
Vis dėlto patys bajorai iš valdovo išsireikalavo sau įvairių prekybinių monopolijų, tai yra steigti turgus, imti muitus ir rinkliavas iš pravažiuojančių pirklių. Tai apsunkindavo laisvą prekybą.
LDK miestams suteikus Magdeburgo teises, nuo XVI a. pab. jie gaudavo teisę rengti ir muges. Turgūs dažnai vykdavo du kartus per savaitę, į juos aplinkinių kaimų valstiečiai suveždavo parduoti savo produktus, amatininkai ir miestų pirkliai – prekes.
LDK anksti atsirado smuklės, kuriose būdavo parduodami svaigieji gėrimai. Valdovas išduodavo leidimus laikyti smukles savo valdose su teise prekiauti alkoholiniais gėrimais ir taip buvo papildomas valstybės iždas.
Pagal apyvartą ir prekybos įmonių skaičių LDK didžiausia dalis teko smuklėms (karčemoms). Smuklės buvo steigiamos miestuose, miesteliuose ir pakelėse prie svarbesnių kelių, kad galėtų atlikti užeigų namų, apgyvendinimo, maitinimo funkcijas, nes keliauninkams, taip pat ir pirkliams, reikėjo sustoti, pailsėti, pašerti arklius ir pernakvoti.
Tuo pelno šaltiniu pasinaudojo ir bajorai, prašydami valdovo leisti turėti smuklę savo valdose, dažnai išreikšdami pageidavimą, kad ji būtų „prie didžiojo vieškelio“. Didžiausi smuklių lankytojai buvo valstiečiai.
Slaptos smuklės buvo draudžiamos, o nustatytos – likviduojamos. „Nustatome ir įsakome Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos mūsų vaivadoms ir seniūnams, ir visiems laikytojams, idant neleistų pakampių karčemoms būti nederamose vietose, o labiausiai toms, kurios mūsų leidimo neturėtų raštu iš mūsų ar iš mūsų pirmtakų“ ir „pakampių karčemos turi vaivadų paimamos būti“ (I LS 3 sk. 17 str.).
Kaunas buvo sandėlių miestas. Jame buvo prekių perkrovimo ir jų sustabdymo vieta, tai yra suteikta sankrovos teisė. Tai yra visos prekės, kurios buvo atgabenamos į Kauną, privalomai iškraunamos. Nuo valdovo Kazimiero laikų ši teisė taikyta druskai.
Svarbiausia rinkliava už prekių judėjimą buvo muitai. Buvo apmokestinamos ir išvežamos, ir įvežamos prekės. Muitų dydis kito. Trūkstant valstybės iždui pinigų, muitai buvo didinami. Dažniausiai prekės buvo apmokestinamos 1/60 prekės vertės dalimi.
Didėjantys muitai didino prekės kainą, kartu ir pirklių pelną, todėl prekybininkai stengdavosi jų išvengti. LDK siena nebuvo ištisai saugoma, o muitinės įsikurdavo tik prie pagrindinių valstybės kelių, todėl pirkliai, ir lietuviai, ir užsieniečiai, veždami prekes bei norėdami išvengti muitų, išsukdavo iš pagrindinių kelių į šalutinius, prie kurių nebuvo muitinių, ir šitaip išvengdavo rinkliavos.
LDK valdžia kartais drastiškomis priemonėmis rėmė savus pirklius užsienio prekyboje. LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis nurodė vokiečių pirkliams per 14 dienų likviduoti savo prekybą Žemaitijoje, išskyrus Kauną ir Vilnių. O žemaičiams buvo uždrausta vykti į Tilžę, Ragainę (tuometinė Prūsija, dabar Sovetskas ir Nemanas, Kaliningrado sr., Rusija – aut. pastaba) ir Viešvilę (dabar miestelis Jurbarko r. – aut. pastaba) su prekėmis. Visos prekės ir gyvuliai turėjo būti parduodami tik Kaune arba Vilniuje. Drausta prekiauti druska Žemaitijoje, jos įsigyti buvo galima tik Kaune. Po suvaržymų visi keliai, išskyrus kelią į Kauną, buvo uždaryti. Prekių judėjimo į LDK apribojimus taip pat taikė Prūsija.
Kylančios epidemijos trukdė prekybai. Maras viduramžiais buvo dažnas reiškinys LDK ir kitose aplinkinėse valstybėse, todėl jau tuomet taikyti žmonių ir transporto judėjimo apribojimai, buvo draudžiama prekyba ir imamasi kitų prevencinių priemonių.
1549 m. dėl Prūsijoje kilusio maro Žemaičių seniūnas uždraudė į Karaliaučių (tuometinė Prūsija, dabar Kaliningradas, Rusija – aut. pastaba) vežti gyvulius. 1564 m. dėl maro nurodyta į Lietuvą neleisti įplaukti nė vienam laivui. O LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas uždarė visus kelius ir uždraudė bet kokią prekybą Aukštaitijoje ir Žemaitijoje.
Vilniuje prekyba išsiplėtė LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais, kai jis ėmė kviesti užsienio pirklius į LDK, suteikdamas laisvos prekybos sąlygas. LDK didysis kunigaikštis Vytautas užsienio pirklius taip pat ypač globojo. Vilniuje prekiauti galėjo tik vietiniai pirkliai, o svetimšaliai pirkliai jiems privalėjo parduoti savo atvežtas prekes. Pažeidus šį reikalavimą jie buvo baudžiami pinigine bauda ir konfiskuojamos prekės. Tik kai Vilniuje vykdavo mugės, laisvai prekiauti galėjo ir svetimšaliai, ir kitų miestų gyventojai.
Vilnius eksportuodavo rugius, avižas, kruopas, linus, apynius, kanapes, medų, vašką, drobes, degtinę, lajų, kailinius, odas, sūdytą mėsą, pelenus.
Vilniaus pirkliai svarbų vaidmenį vaidino ir magistrato vykdomuosiuose organuose sprendžiant Vilniaus miesto einamuosius klausimus. Jų buvo ir tarp miesto suolininkų (teismo pareigūnai – aut. pastaba), kurie spręsdavo miestiečių bylas.
LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1551 m. privilegijoje nustatė, kad turkų, armėnų, maskviečių, lietuvių ir kitų šalių pirkliai gali laisvai atvykti į Vilnių ir čia prekiauti. Jie prekiavo pipirais, imbieru, cukrumi ir kt.
III LS LDK gyventojams nurodė „ginklų, geležies, šautuvų, dalgių, peilių, strėlių ir visokios kitokios karo ginkluotės nei atvirai, nei slapta <...> pasiuntiniams nepardavinėti, nes priešas gali sustiprėti. O kas išdrįstų nepaisyti šio nurodymo ir mūsų įstatymo, tas ne kuo kitu, tik mirtimi turi būti nubaustas, o prekės ir visas jo turtas paimtas į mūsų iždą“ (III LS 3 sk. 48 str.).
LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo plečiama užsienio prekyba, kalamos monetos, miestams suteikiamos Magdeburgo teisės. Tai skatino jų prekybą, amatų ir gamybos plėtrą. Žydams suteikta privilegija skolinti ir keisti pinigus paskatino bankininkystės užuomazgas. Religija žydams draudė imti palūkanas iš savo tautiečių, tačiau iš kitataučių jie jas galėjo imti ir ėmė. LDK naudingiausia buvo skolinti pinigus valstybei. Paskolos LDK padėjo plėtoti prekybą.
Straipsnio autorius Alfredas Vilbikas yra kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo teisėjas, Lietuvos teismų istorijos ekspertas.