Teismų nepriklausomumas: realybė, būtinybė, privilegija ar siekiamybė?

„Teismų nepriklausomumas yra absoliučiai būtina sąlyga teisingumui vykdyti, – sveikindamas renginio dalyvius sakė prezidentas Gitanas Nausėda. – Nuo teisėjų galimybių savarankiškai priimti sprendimus priklauso, kaip pavyksta užtikrinti ir gerbti žmogaus teises ir laisves valstybėje.“

Prezidentas kalbėjo apie teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir atsakomybės sąsają, netoleranciją išorės įtakai ir teisėjo profesijos įvertinimo problemą.

„Deja, šiandien tenka pripažinti, kad dažno teisėjo atlygis neatitinka nei kvalifikacijai keliamų reikalavimų, nei jo darbo krūvio bei atsakomybės. Tokia padėtis kenkia profesijos prestižui, kenkia teisėjų gretų atsinaujinimui ir grasina teismų ateičiai“, – kalbėjo šalies vadovas.

Prezidentas pridūrė, kad teismams keliami visuomenės lūkesčiai, reikalavimai yra ne pasikėsinimas į jų nepriklausomumą, o paskata dirbti dar geriau ir siekti pozityvių permainų.

Sveikinimo žodį tarė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. „Būti nešališku ginčo arbitru yra labai atsakingas, itin aukštos profesinės kvalifikacijos ir ypatingos moralinės tvirtybės reikalaujantis darbas“, – teigė ji, pabrėždama, kad kitų valdžių pareiga yra sudaryti tinkamas sąlygas teisėjams tokiais arbitrais būti, taip pat priminė poreikį atsisakyti teismams nebūdingų funkcijų, mažinti darbo krūvį ir spręsti teisėjų korpuso formavimo problemas, vardijo planuojamus Seimo darbus, kuriais šie pokyčiai galėtų būti įgyvendinti.

Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska savo sveikinimo kalboje teigė, kad teismų nepriklausomumas neatsiejamas nuo pasitikėjimo būtinybės. Ji džiaugėsi, kad pastaraisiais metais teismai sparčiai juda modernumo link, o bendradarbiaujant su Teisingumo ministerija siekiama teisingumo viešumo, skaidrumo ir visuomenės bei valdžių pasitikėjimo teismais.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas, Viešosios teisės katedros docentas dr. Haroldas Šinkūnas, sveikindamas susirinkusiuosius, kvietė susimąstyti apie kiekvieno atsakingo asmens ir institucijos indėlį įtvirtinant teisėjų nepriklausomumą.

Laikas kalbėti apie nepriklausomumą

„Būtent šiandien yra laikas kalbėti apie teismų nepriklausomumą“, – pirmojoje konferencijos dalyje NEPRIKLAUSOMA TEISMŲ SISTEMA – TEISĖS VIRŠENYBĖS PAGRINDAS tardama įžangos žodį teigė Teisėjų tarybos (TT) pirmininkė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė, laikinai einanti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas.

Jos pastebėjimu, daugelis dabartinių viešojoje erdvėje girdimų ginčų tikriausiai virs teismų bylomis ir tai, koks teismas ir teisėjas nagrinės tokį ginčą, turėtų būti aktualus klausimas tiek valstybei, tiek kiekvienam visuomenės nariui.

Sigita Rudėnaitė

„Apie teismų nepriklausomumą esame kalbėję įvairiose auditorijose, o šiandien turime išsikėlę tikslą išgirsti, ką apie teismų nepriklausomumą mano mūsų konstituciniai, socialiniai partneriai, kitos valdžios institucijos ir pagaliau visuomenės atstovai, dalyvaujantys teismų savivaldos veikloje. Kaip jie supranta teismų nepriklausomumą ir šios sąvokos turinį?“ – kalbėjo S. Rudėnaitė.

TT pirmininkė kvietė diskutuoti apie valdžių padalijimo esmę, priminė politinės ir teisminės valdžių formavimo skirtumus ir teigė, kad politinei valdžiai būdingas periodinis pasikeitimas negali būti teisminės valdžios požymiu.

„Teisėjo mandato tvarumas, ilgalaikiškumas yra viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų“, – sakė ji.

TT pirmininkė vardijo teisėjo darbe kylančius iššūkius klausyti tik įstatymo nepasiduodant išorės įtakoms, nebijant galingųjų nemalonės, nesiekiant vidinės ramybės ir nepaisant korupcinių bruožų turinčios įtakos. Korupciją S. Rudėnaitė pasiūlė suprasti plačiau nei tik tam tikrų neteisėtų veiksmų atlikimą už materialinį atlygį. Ji teigė, kad korupcija – „tai bet kokia neteisėta įtaka teisėjui“.

Pirmininkė retoriškai klausė, ar kiekvienam teisėjui yra įveikiama nepriklausomumo ir visų jam keliamų reikalavimų našta ir ką už tą naštą jam gali pasiūlyti valstybė.

„Pagarbą? – klausė pirmininkė, primindama kontekstą, kuriame dažniausiai žiniasklaidoje ir visuomenėje minimi teisėjai ir teismai. – Su apgailestavimu drįstu kelti tokią hipotezę, kad, deja, pagarba teismui baigiasi uždarius teismo salės duris. Galbūt taip nėra: šiandien mes susirinkome diskutuoti.“

S. Rudėnaitė kvietė kalbėtis apie teisėjų darbo apmokėjimo ir jiems tenkančių pareigų atitiktį, teismų reikmėms skiriamus finansus, pasisakė apie nerimą keliantį vis dažnesnį savanorišką profesionalų pasitraukimą iš teisėjų korpuso. „Ką mes kviesime į jų vietą? Koks bus teismas po penkerių metų? Po dešimties?“ – klausimus kėlė pirmininkė. Ji pabrėžė, kad dabar pats metas Lietuvoje diskutuoti apie teisingumo nepriklausomumą, kol šaliai netenka susidurti su teisinės valstybės krize, su tokiomis grėsmėmis teismų nepriklausomumui, kokios pastebimos Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje.

Pirmasis pranešimą konferencijoje nuotoliniu būdu skaitęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas prof. dr. Egidijus Kūris pastebėjo, kad „nepriklausomumas kuo toliau, tuo labiau siejamas su pasitikėjimu teismais“.

Pranešėjas kalbėjo apie EŽTT nagrinėtas bylas prieš Vengriją, Ukrainą, Islandiją, kuriose spręsta dėl neteisėto teisėjų atleidimo iš pareigų ar paskyrimo į jas. E. Kūris paminėjo ne vieną sprendimą prieš Lenkiją, kuriuose šios šalies teismų reforma vertinama neigiamai. Pranešėjas išskyrė Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį1, kuris be galo svarbus teismų nepriklausomumo ir žmogaus teisių į teisingumą atžvilgiais, ir su apmaudu pastebėjo, kad tai viena dažniausiai pažeidžiamų Konvencijos nuostatų. Jis teigė, kad EŽTT tenka nuolat tikrinti, ar teisminės Europos Sąjungos (ES) šalių valdžios yra apsaugotos nuo kitų valdžių ir trečiųjų šalių įtakos, ar šių šalių teisėjų tarybos yra nepriklausomos.

Baigdamas savo pranešimą E. Kūris paminėjo neseniai Lenkijai iš Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) pasiųstą žinią, kuria buvo konstatuota, kad „Lenkijoje pavojus teisėjų nepriklausomumui išlieka“. Baigdamas pranešimą profesorius sakė: „Linkiu, kad nebūtų Lietuvai skirtų dokumentų su tokiais vertinimais, kad jų niekada nebūtų.“

Danutė Jočienė
Foto: TEISMAI.LT

Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkė prof. dr. Danutė Jočienė, antrindama kolegoms, teigė, kad „tik nepriklausomi ir nešališki teismai gali vykdyti teisingumą“. Ji pabrėžė, jog nepriklausomumas yra ne privilegija, o iš Konstitucijos išplaukianti esminė teisingumo vykdymo sąlyga. D. Jočienė teigė, kad valdžios Lietuvoje yra nepriklausomos vienos nuo kitų, o teisminė valdžia unikali tuo, jog yra formuojama ne politiniu, o profesiniu pagrindu.

KT pirmininkė džiaugėsi, kad dauguma KT nutarimų yra vykdomi ir gerbiami, tačiau apgailestavo, jog dalis jų vis dėlto liko neįgyvendinti. Ji būgštavo, kad laiku neatliekamos KT ir kitų teismų teisėjų skyrimo procedūros gali pažeisti žmonių teisę į teisingą teismą Lietuvoje.

„Be galo atsakinga ir svarbi teismų konstitucinė funkcija – vykdyti teisingumą – ir pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti pagrįstus ir motyvuotus sprendimus, nuo kurių priklauso žmonių likimai, neišvengiamai suponuoja valstybės valdžios institucijų ir kiekvieno piliečio pareigą gerbti konstitucinį teismų nepriklausomumą ir nesikišti į teisėjų veiklą. Konstitucijos garantuojamas teisėjų ir teismų nepriklausomumas – teisminės valdžios kertinė ašis, kuriai sulūžus nebebūtų pagrindo kalbėti apie teisinės valstybės egzistavimą “, – baigdama savo kalbą tvirtino D. Jočienė.

„Ką kiekvienas iš mūsų padarėme, kad būtų kitaip?“

Antrosios renginio dalies diskusiją TEISMINĖS VALDŽIOS IR KITŲ VALDŽIŲ BENDRADARBIAVIMAS pradėjusi KT teisėja dr. Giedrė Lastauskienė retoriškai klausė kolegų, ką reiškia aukščiausiųjų valdžių sąveikavimas KT pirmininko skyrimo atveju, ką reiškia būti teisininku, kuris patenka į politinius procesus? Ji pastebėjo, kad idealių valdžių pasidalijimo modelių nėra, o teisminės valdžios formavimo procesai priklauso nuo tam tikru metu egzistuojančių politinių sąlygų. G. Lastauskienė svarstė, kaip padaryti, kad procesai tiktų visoms valdžioms, ir paminėjo tinkamo teismų finansavimo paieškų svarbą.

Prezidento vyriausioji patarėja, Teisės grupės vadovė Jūratė Šovienė pabrėžė poreikį nuolat diskutuoti apie teisminės valdžios išskirtinumą – formavimą profesiniu, o ne politiniu pagrindu. Reflektuodama kitų diskusijos dalyvių pastebėjimus apie netinkamai, ne laiku atliktus teisėjų, teismų pirmininkų skyrimus, ji teigė, kad tokios situacijos nėra iš esmės blogos, kvietė iš jų pasimokyti ir klausė, „ką kiekvienas iš mūsų padarėme, kad būtų kitaip?“

Diskusijos moderatorius TT sekretorius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Ramūnas Gadliauskas auditorijai priminė statistiką, kad Lietuvoje esama 50 laisvų teisėjų etatų, 11-oje teismų trūksta pirmininkų, ir kvietė pasvarstyti, kur ir kodėl stringa valdžių bendradarbiavimas šių laisvų vietų užėmimo procesų atžvilgiu.

Seimo pirmininko pavaduotojas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Julius Sabatauskas svarstė apie teisėjų skyrimo laiku trukdžius, neretai nepaaiškinamas Seimo narių balsavimo rezultatų priežastis ir procedūrų laikymosi svarbą. Jis apgailestavo, jog dėl tam tikrų nesklandumų į teisėjų korpusą nepatenka profesionalai, paremdamas tai ir praktiniu pavyzdžiu, kad „vieno tokio kompetentingo teisėjo jau neturime“.

Seimo narys atkreipė dėmesį į įvairių politinių jėgų interesų susikirtimus, trukdančius priimti svarbius sprendimus: „Nereikia perkelti politinių jėgų kovų į balsavimus dėl teisėjų skyrimo: tokius dalykus reikia užkardyti.“ Jis pakartojo diskusijos leitmotyvą apie bendradarbiavimo poreikį ir teigė, kad suvienijus jėgas reikia kuo greičiau spręsti tiek teisėjų paskyrimų, tiek jų atlygio už darbą, tiek viso viešojo sektoriaus atlyginimų klausimus, nes nesprendžiami jie daro neigiamą poveikį visuomenės požiūriui į valstybės institucijas.

Diskusijoje dalyvavusi teisingumo viceministrė Jurga Greičienė teigė, kad vykdomoji valdžia girdi teismų savivaldos institucijų lūkesčius dėl teismų finansavimo ir ilgesnėje perspektyvoje Nacionalinėje pažangos programoje esama numatytų konkrečių šių lūkesčių realizacijos veiksmų.

Ji pabrėžė poreikį valdžioms kalbėtis tarpusavyje ir atkreipė dėmesį į tarptautinių teismų teisėjų skyrimo procedūros gryninimą. J. Greičienei atsakydama D. Jočienė teigė, kad nacionaliniu lygiu sprendžiami teisėjų atrankos į tarptautinius teismus klausimai nėra tiek reikšmingi, nes tikrosios atrankos prasideda kandidatams patekus į tarptautines procedūras.

Jūratė Šovienė

J. Šovienė pastebėjo, kad valdžių susikalbėjimo trukdžiu teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūrose gali būti nevienodai suvokiama profesionalumo ir kompetencijų kartelė. Ji taip pat akcentavo poreikį didinti atrankos proceso efektyvumą, kėlė kandidatų į teismų pirmininkus trūkumo, netolygaus darbo krūvio skirtinguose tos pačios grandies teismuose ir profesionalų pasitraukimo iš teisėjų korpuso problemas.

Prezidento patarėja kvietė pažvelgti į teisėjų ir šalies gyventojų santykį Lietuvoje ir užsienyje, kalbėti ne tik apie bylų skaičius, bet ir apie skirtingus jų sudėtingumo lygius, atkreipti dėmesį į efektyvesnį teismų gaunamo finansavimo paskirstymą. Ji pastebėjo, kad sprendžiant šias problemas „teismai turi eiti lygiagrečiai su kitomis valdžiomis“, nelaukdami kitų institucijų iniciatyvų ar užtarimo.

Koks turi būti teisėjas?

Trečiosios konferencijos dalies PROFESINIAI TEISĖJO ELGESIO STANDARTAI diskusiją pradėjo Lina Mikalonienė, Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos (PTAK) pirmininkė. Ši komisija, anot pirmininkės, pirmąkart buvo formuota pagal naują tvarką: Prezidentas skyrė ne visus septynis kandidatus, o keturis, likusius skyrė TT. Šiai institucijai pagal GRECO rekomendacijas buvo suteikta daugiau įtakos teisėjų atrankos institucijos formavimo atžvilgiu. Pranešėja kalbėjo apie pretendentų į teisėjus atrankos Lietuvoje privalumus ir kaip vieną iš jų įvardijo galimybę pretendentams apskųsti juos svarsčiusios komisijos sprendimus.

Lina Mikalonienė
Foto: TEISMAI.LT

L. Mikalonienė paminėjo teismų dedamas pastangas siekiant teisėjų atrankos procesą daryti skaidresnį, teigė, kad esama nemažai idėjų ir pasiūlymų, kaip šį procesą padaryti efektyvesnį (pvz., komisijos vertinimas galėtų galioti metus, o ne pusę metų, kaip yra dabar). Kaip vienus iš probleminių teisėjų atrankos aspektų L. Mikalonienė nurodė teismų ir teisėjų nuomonių kandidatų atžvilgiu vertinimą ir tokių nuomonių subjektyvumą, asmeninių kandidatų savybių vertinimo problematiką.

PTAK vertinimo objektyvumo ir tinkamiausių pretendentų atrinkimo klausimas sukėlė įvairias konferencijos dalyvių ir žiūrovų reakcijas, pvz., TT pirmininkė svarstė, ar iš viso reikia atskirai balsuoti dėl tinkamiausių kandidatų sąrašo ir šitaip sudaryti prielaidas į tinkamiausiųjų sąrašą nepapuolusiems asmenims abejoti savimi ir komisijos narių objektyvumu. Reflektuodama komentarus, L. Mikalonienė pabrėžė pretendento gebėjimą įvardyti savo motyvacijos teisėjauti svarbą: pasak jos, kad ir kaip pretendentas būtų pasirengęs pokalbiui su komisija, jo tinkamumą išduoda argumentai, kuriais jis geba įvardyti savo viziją, savo veiksmų planą atsidūrus tam tikroje darbo pozicijoje.

J. Šovienė oponavo nuomonei, kad PTAK komisijos narių vertinimai gali būti subjektyvūs ar kelti klausimų. Ji teigė, jog komisija ir yra sudaroma taip, kad būtų užkirstas kelias subjektyvumui. Vis dėlto jai abejonę kėlė teismų kolektyvų ir pirmininkų nuomonių įtraukimas į vertinimą.

„Kiek ta nuomonė daro teisėją priklausomą ar nepriklausomą? Ar teisėjas turi būti patogus teismui, kolegoms, teismo pirmininkui? Ką daryti, kad ta nuomonė būtų kuo objektyvesnė?“ – klausimus vardijo J. Šovienė.

H. Šinkūnas ir Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros docentė dr. Kristina Kovalčikienė savo pranešime pabrėžė Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos darbe kylančius pavojus, su kuriais susiduria teisėjų veiklos vertinimo mechanizmus taikančios valstybės.

„Ką daryti tokiu atveju, kai reikia vertinti teisėjus? Reikia juos vertinti ar ne? Kai kuriose šalyse netikima, kad tas vertinimas gali duoti naudos, ir iš principo atsisakoma vertinti teisėjų veiklą“, – apie Šveicarijos ir Danijos praktiką užsiminė H. Šinkūnas. Jo nuomone, veiklos vertinimas neturėtų daryti kokios nors blogos įtakos teisėjų nepriklausomumui, atvirkščiai – jį sustiprinti, taip pat gerinti teisingumo kokybę ir užtikrinti teisėjų atsakomybę visuomenei. Be to, jis teigė, kad įstatyminė vertinimo procesus reguliuojanti bazė Lietuvoje veikia gana gerai.

Haroldas Šinkūnas
Foto: TEISMAI.LT

Kalbėdamas apie Lietuvoje taikomus teisėjų veiklos vertinimo kriterijus H. Šinkūnas sakė, kad statistinis vidutinis teisėjo darbo krūvis ir išnagrinėtų bylų skaičius laikytinas suabsoliutintu kriterijumi, į kurį vertėtų žvelgti kritiškai, mat teisėjų gautų bylų skaičiai priklauso nuo jas skirstančios sistemos, o ne nuo jų pačių pasirinkimo daugiau ar mažiau bylų nagrinėti.

„Bylų sudėtingumas. Kaip jį vertinti? – klausė pranešėjas. – Kiekviena yra sudėtinga, nes teisėjui reikia priimti kokį nors procesinį sprendimą.“ Jis taip pat kvestionavo bylų nagrinėjimo trukmės ir kitus kriterijus bei teigė manąs, kad jau atėjo laikas peržiūrėti ir pakoreguoti vertinimo kriterijus ir sukurti geresnes prielaidas vertinti teisėjus.

„Visų kriterijų, visų statistikų priekyje yra žmogus, teisėjas pirmiausia yra žmogus “, – teigė kolegos pranešimą svarstymais apie teisėjų asmeninių ir dalykinių savybių vertinimą pratęsusi K. Kovalčikienė.

Ji sakė, kad vertinimai gali būti atliekami siauru diapazonu, kuris neleidžia specifikuoti (pvz., ar teisėjui tik pakanka bendravimo įgūdžių, ar jis tų įgūdžių atžvilgiu galėtų tapti pavyzdžiu kolegoms). Pranešėja džiaugėsi, kad į kriterijų sąrašą įtrauktas asmeninių savybių vertinimas, nes tai leidžia pamatyti išsamesnį teisėjo paveikslą. Vis dėlto ji pastebėjo, kad šios savybės neretai aprašomos šabloniškai.

„Kartais asmeninių savybių vertinimas prieštarauja veiklos rezultatams, rodikliams, pavyzdžiui, teisėjas turi daug užsitęsusių bylų ir negali paaiškinti tokio užsitęsimo priežasčių, o teismo vadovas apie jį atsiliepia teigiamai“, – kalbėjo K. Kovalčikienė apie atvejus, kai teko svarstyti, ar tokie skirtumai atsirado dėl vertinamos asmenybės savybių ir elgesio, ar taip pasireiškė teismo vadovo šališkumas.

Drausmės institucijoje sprendžiami teisėjų tarpusavio santykiai

Tęsdama diskusiją Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorė dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė teigė, kad pagal teismo arba teisėjo reputaciją yra matuojama, kiek realus teismų nepriklausomumo principas valstybėje, – tai pripažįsta ir ES institucijos, pradėjusios stebėti, kaip ES valstybės formuoja teisėjų drausminės atsakomybės modelį.

Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė
Foto: TEISMAI.LT

„Kelią, kur link turėtų eiti teisėjo profesinės atsakomybės modelis, padeda piešti ir jurisprudencija. Štai pirmą kartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime byloje prieš Lenkiją buvo nustatyta, kad teisminės valdžios ir tam tikri savivaldos formavimo elementai gali būti ir yra ES klausimas. Teismas pasakė, kad disciplinarinėje atsakomybėje teisėjo atsakomybė turi išlaikyti balansą su jo kaip teisėjo nepriklausomumo statusu. Tai reiškia, kad institucijos, kurios sprendžia dėl teisėjo profesinės atsakomybės, turi turėti visiškus nešališkumo standartus, o į profesinės etikos mechanizmą patekusiam asmeniui turi būti užtikrintos visos procesinės garantijos: teisė būti išklausytam, teisė teikti savo paaiškinimus, žinoti motyvus, kuriuos jo atžvilgiu priima disciplinarinė institucija, ir kt. Teisėjo etika nebėra vien tik nacionalinis klausimas“, – dėstė J. Paužaitė-Kulvinskienė.

Teisėjo profesinę reputaciją, pranešėjos teigimu, apibūdinti ar įvertinti leidžia du dalykai: Teisėjų etikos kodeksai ir procedūros, pagal kurias teisėjai yra traukiami drausminėn atsakomybėn. Lietuvoje procedūriniai institucijų keliai kartais susikerta, nes procesuose dalyvauja ne tik Teisėjų etikos ir drausmės komisija (TEDK) ir Teisėjų garbės teismas, bet ir prezidentas, ir Teisėjų taryba.

„Yra buvę atvejų, kai prezidentas kreipėsi į TT dėl tam tikro teisėjo traukimo drausminėn atsakomybėn. TT nepatarė to daryti, o po kiek laiko pati kreipėsi į TEDK dėl drausminės bylos tam pačiam asmeniui iškėlimo“, – apie procedūrinius nesklandumus kalbėjo pranešėja.

Ji teigė, kad per metus TEDK gauna apie 300 teikimų, pareiškimų, prašymų, skundų bei kitų dokumentų, tačiau beveik 90 proc. iš jų būna atmetami ir nenagrinėjami, nes jų turinys neatitinka TEDK kompetencijos, juose nėra teisėto ir objektyvaus pagrindimo ar tiesiog prašoma iš naujo peržiūrėti bylas.

Pasak J. Paužaitės-Kulvinskienės, „padaugėjo į Komisiją besikreipiančių teismų pirmininkų prašymų iškelti jų teismo teisėjams drausmės bylas, o tai nerimą keliantis signalas. Tai reiškia, kad teisme yra pažeista psichologinė pusiausvyra, jei teismo pirmininkas imasi tokio būdo.“

Pranešėja pastebėjo, kad atsiranda tarsi kryžminė ugnis: tokio prašymo objektas kreipiasi į TT su savo prašymu patikrinti, ar nebuvo pažeistas jo nepriklausomumas, o tuo pačiu metu teismo pirmininko teikimu sprendžiama dėl jo drausminės atsakomybės TEDK.

J. Paužaitė-Kulvinskienė susirinkusiesiems priminė, kad teisėjo nepriklausomumo ir atskaitomybės balansas, kaip tobuloji pusiausvyra, yra užfiksuota Konstitucijoje, o Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog teisėjų atsakomybės klausimai negali būti sprendžiami pernelyg centralizuotai, t. y. visko negali spręsti TT, tad visų klausimų, kurių dalis nėra procedūriškai apibrėžti, permesti jai nederėtų.

Radijo stoties „FM99“ direktorius, žurnalistas, visuomenės atstovas TEDK Liudas Ramanauskas diskusijoje pasidalijo savo patirtimi dirbant teisėjų vertinimo komisijoje: „500 puslapių teismų pirmininkų ir jų teismų teisėjų tarpusavio bylos: mane nustebino, išgąsdino ir suglumino, kad pasinaudojant komisija bandomi spręsti tam tikri subjektyvūs reikalai. Tai signalas pačiai teismų sistemai.“ Jis palygino teisėjų etiką su kelių eismo taisyklėmis ir teigė, kad „visi jas žinome, bet kartais kažkodėl pažeidžiame.“

Liudas Ramanauskas
Foto: TEISMAI.LT

Skaidrumas ir viešumas, sąžiningumas ir nesavanaudiškumas – šias vertybes L. Ramanauskas išskyrė kaip, jo nuomone, svarbiausius teisėjų veiklos aspektus ir pabrėžė, kad „teisėjo priklausomumas nuo etikos kodekso yra privalomas“.

Anot jo, pasaulio, kasdienio gyvenimo pokyčiai ir iššūkiai labai lėtai ateina į teismų praktiką ir pradeda joje atsispindėti, todėl reikia daugiau kalbėti su žiniasklaida ir visuomene: paprasčiau, aiškiau, konkrečiau, pasitelkiant konkrečių pavyzdžių.

Renginio moderatorė TT pirmininko pavaduotoja, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja dr. Egidija Tamošiūnienė pasiūlė susirinkusiesiems pamąstyti apie psichologinę įtampą teisme tarp teismo pirmininko ir atskirų teisėjų: „Galbūt pirmajame etape mes atrenkame netinkamus lyderius? Ar tie mūsų lyderiai, puikiai gebantys kurti metodikas, komisijas ir atlikti tam tikras procesinių sprendimų ekspertizes, geba būti autoritetais?“

Reaguodama į klausimą J. Paužaitė-Kulvinskienė pastebėjo, kad „krizių laikotarpis neaplenkė ir lyderystės. Viename teisme ne vien teismo pirmininkas yra lyderis, dažniausiai visi teisėjai būna lyderiai. Tai asmenybės su savo nuomonėmis, požiūriais. Kartais pirmininkui yra labai sunku rasti balansą su kiekvienu iš jų.“ Ji pridūrė, kad derėtų plačiau aptarti lyderystę teismuose.

Į diskusiją įsitraukęs H. Šinkūnas prabilo apie nerimą keliančią padėtį teismų sistemoje. „Matau, kad į teismus nebeateina tie, kurie į juos galėtų ateiti. Jei jie ateitų, teismų kokybė būtų visai kita“, – kalbėjo jis. Pasak H. Šinkūno, tik nedaugelis studentų išdrįsta pasakyti, kad norės būti teisėjais. Jo nuomone, į tai derėtų kreipti dėmesį sprendžiant teisėjų korpuso formavimo klausimus.

„Ši profesija tampa nebeatraktyvi, – su apmaudu sake H. Šinkūnas. – Ir tai ne tik atlyginimų klausimas.“ Jis teigė, kad visos valdžios turėtų ieškoti atsakymo, kaip šią profesiją paversti siekiama ir trokštama, kaip išspręsti atlygio klausimą.

Konferencijos pabaigoje kalbėdama apie teisėjams tenkančią nepriklausomumo naštą E. Tamošiūnienė pasitelkė 33 metus mininčios Lietuvos trispalvės metaforą ir citavo J. Marcinkevičių: „Vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip ją per kasdienybę nešti.“ TT pirmininko pavaduotoja palinkėjo kolegoms teisėjams nepriklausomumo vėliavą nešti kasdienybę papildant savo gerais darbais bei visur ir visada įprasminant teisingumo idėją.