– Prieš 2016 m. pradėdamas dirbti teisėju dirbote prokuroru. Kaip teisėjo darbe praverčia prokuroro patirtis?

– Kaip jau pastebėjote, 2016 m. man teko prisijungti prie garbingos teisėjų gildijos. Prieš tai dirbau apylinkės prokuratūroje, vėliau apygardos prokuratūroje, o savo prokuroro karjerą pradėjau Prienų rajono apylinkės prokuratūroje. Prieš pat pradėdamas dirbti teisėju dirbau Vilniaus apygardos prokuratūroje, kontroliavau ir valstybinius kaltinimus palaikiau finansinėse bylose. Yra vienas ir esminis skirtumas tarp teisėjo ir prokuroro darbo. Prokuroras tik padeda teisėjui įgyvendinti teisingumą. Teisėjo misija daug sudėtingesnė – tą teisingumą vykdyti. Mano giliu įsitikinimu, patirtis dirbant prokuroru yra neįkainojama, ypač kai reikia nagrinėti didelės apimties ir sudėtingas bylas. Dirbant prokuroru įgyta organizacinė patirtis su šiais iššūkiais leidžia paprasčiau susidoroti. Tokiai savo patirčiai esu dėkingas kiekvieną dieną ir tada, kai reikia dirbti administracinį darbą, atliekant teismo pirmininko pavaduotojo pareigas.

– Esate sakęs, kad kaip teisininkas užaugote teismų sistemoje. Šešerius metus dirbote teisėjo padėjėju tuometiniame Druskininkų miesto apylinkės teisme. Ar tai ir paskatino pasirinkti teisėjo profesiją?

– Iš esmės sprendimas tapti teisėju ir buvo priimtas tuo metu, kai dirbau tuometiniame Druskininkų miesto apylinkės teisme. Ir tada, ir dabar manau, kad prieš priimdamas iššūkį dirbti patį sudėtingiausią ir daugiausia atsakomybės reikalaujantį teisėjo darbą turėtum pažvelgti į teismą ir iš šalies. Prieš pradėdamas dirbti teisėju teismą, jo organizacinį darbą, vidinę virtuvę mačiau ir iš vidaus. Dirbdamas prokuroru susipažinau su teismu ir iš išorės. Ir ne tik vienos grandies – apylinkės – teisme. Man teko garbė ir didelė atsakomybė kaltinimus palaikyti apylinkės ir apygardos teismuose, taip pat Apeliaciniame ir Aukščiausiajame teismuose. Ši patirtis yra neįkainojama ir šiandien. Vesti procesus mokiausi iš pačių geriausių teisėjų, kurie turi didelį autoritetą teismų sistemoje. Juos stebėdamas modeliavau, kaip tą patirtį perimti ir savo darbe. Neminėsiu pavardžių, bet esu iki šiol jiems dėkingas, kad jų darbas, išskirtinė erudicija buvo ta medžiaga, iš kurios sėmiausi žinių ir įkvėpimo.

– Galima sakyti, kad dabar teismams sudėtingas laikotarpis. Kokia yra dabartis teismuose?

– Turėdamas omeny paskutinius įvykius, manau, kad ne tik teismams, bet ir visai mūsų šaliai šiuo metu yra ypač sudėtingas laikotarpis. O jeigu kalbėtume atskirai apie teismus, tai, matyt, reikėtų paminėti ir iki šiol besitęsiantį teisėjų korupcijos bylos šleifą. Tad teismams dabar tikrai ne pačios džiugiausios dienos. Kad ir kokia sudėtinga būtų situacija, stengiuosi į viską žvelgti kuo pozityviau, tą patį daryti kviečiu ir kitus. Tai, kad teismų sistemoje išryškėja kažkokie skauduliai ar blogos mintys (aišku, dėl tų veiksmų dar nepriimti kaltinamieji procesiniai sprendimai), kartu yra ir ženklas mums, jog turime atsispirti, dėti pastangas, kad tokie dalykai daugiau nepasikartotų. Reikia ne slėpti blogybes, o stengtis, kad jų nebūtų ir nustačius išgyvendinti iš sistemos. Tik tada būtų galima pasiekti skaidrumo ir pasitikėjimo rezultatų. Taigi to, kad paaiškėjo blogybė teisme, aš nevertinu kaip išimtinai blogo dalyko. Į šią problemą reikėtų pažvelgti, kaip ir minėjau, pozityviau ir dėti pastangas, diegti mechanizmus, kad tokių ar panašių dalykų nebūtų. Kalbėdamas plačiau apie visą šią sudėtingą situaciją, su kuria susiduria dabar visa Lietuva ir visos valdžios (tiek vykdomoji, tiek įstatymų leidžiamoji), norėčiau pasakyti, kad tautos susitelkimas ir visų atskirų valdžių bendras darbas pavyks, ir mes išspręsime šiandienines šalį kamuojančias krizes.

– Viena iš dažniausiai šiandien visur girdimų temų vis dar išlieka nelegalios migracijos krizė Lietuvoje. Norisi pagaliau išsiaiškinti, kas vyksta nelegaliam migrantui sėkmingai perėjus sieną? Kokie teisiniai mechanizmai prasideda?

– Kadangi jau ne kartą minėta, kad nelegalios migracijos procesai yra sudėtinga problema, aš pamėginsiu kuo paprastesniais žodžiais nupasakoti visą tą teisinį mechanizmą užsieniečiui per valstybės sieną įžengus į Lietuvos Respubliką. Pirmiausia reikia pasakyti, kad jeigu migrantas sėkmingai pereina sieną, tai jis jau kur nors Paryžiuje valgo kruasaną, o ne kovoja su Lietuvos teisės peripetijomis ( juokiasi).

Migrantui perėjus valstybės sienos apsaugos kontrolės punktą jis yra sulaikomas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnų. Tada pareigūnai Užsieniečių teisinės padėties įstatyme nustatyta tvarka tokį asmenį sulaiko ir paprastai pagal susiklosčiusią praktiką perkelia į valstybės sienos apsaugos užkardas arba kitas tam skirtas teritorijas. Dabar steigiamos laikinos stovyklos (Alytaus r. Verebiejų k., Šalčininkų r., Rūdninkuose). Toliau taip apgyvendinto asmens likimas priklauso nuo jo paties elgesio.

Jeigu jis, sutikęs VSAT pareigūną, paprašo prieglobsčio – paprastai tariant, ištaria burtažodį asylum, – gauna prieglobsčio prašytojo statusą. Ir priklausomai nuo jo elgesio VSAT specialistai priima sprendimus jį apgyvendinti laikinojo apgyvendinimo vietose. Jeigu pareigūnai identifikuoja, kad tas asmuo su jais nebendradarbiauja, slepia tapatybę, gali būti pavojingas Lietuvoje gyvenantiems asmenims arba pačiai šaliai, tada VSAT darbuotojai kreipiasi į teismą prašydami laikinai sulaikyti tokį asmenį arba paskirti jam alternatyvias sulaikymo priemones. Tai reiškia, kad tas asmuo sprendimo dėl savo pateikto prašymo lauks jau Užsieniečių registracijos centre, kur taikomas jau kitoks jo buvimo Lietuvos Respublikoje režimas.

Jeigu asmuo perėjęs sieną nepaprašo prieglobsčio, jis įgyja kitą statusą ir, kaip apibrėžia Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, jis tampa užsieniečiu, neturinčiu teisės būti Lietuvos Respublikoje. Tada visais atvejais VSAT pareigūnai kreipiasi į teismą ir prašo asmenis sulaikyti arba paskirti alternatyvias sulaikymo priemones.

Mindaugas Povilanskas
Noriu pastebėti, kad pagal galiojantį reguliavimą prieglobsčio prašytojams taikoma didesnė apsauga negu tiems asmenims, kurie atėję į Lietuvą nepaprašo prieglobsčio.

Prašymas suteikti prieglobstį keliauja į Migracijos departamentą, kurio darbuotojai nustatytais terminais jį išnagrinėja. Migracijos departamento sprendimai gali būti skundžiami administraciniams teismams, kurie priima sprendimą dėl tokio asmens skundo jo prieglobsčio prašymo byloje.

Kai įsigalioja Migracijos departamento sprendimas nesuteikti prieglobsčio, tada įsijungia asmens grąžinimo į kilmės šalį mechanizmas, rūpinamasi logistiniais diplomatiniais klausimais ir asmuo grąžinamas į kilmės valstybę (lėktuvu ar kitu transportu).

Tą laikotarpį, kol asmuo laukia sprendimo dėl savo pateikto prašymo suteikti prieglobstį, jis būna apgyvendintas, kaip ir minėjau, pagal teismo sprendimus arba Užsieniečių registracijos centre, arba gali laukti tokio prašymo net ir nesuvaržius jo judėjimo teisės, paskiriant sulaikymui alternatyvias įstatyme apibrėžtas priemones.

Reikia pastebėti, kad ne tik pagal Lietuvoje galiojantį reguliavimą, bet ir pagal tarptautinius teisės aktus pažeidžiamiems asmenims – vaikams, negalią turintiems asmenims, moterims – laikinas sulaikymas skiriamas tik labai išimtiniais atvejais. Tokiems pažeidžiamiems asmenims galioja didesnė apsauga ir paprastai sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo jie laukia nesuvaržant jų judėjimo laisvės.

– Kuo skiriasi sąvokos „nelegalus migrantas“ ir „pabėgėlis“?

– Pateikėte labai gerą klausimą, nes viešojoje erdvėje šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai, o iš tikrųjų tai yra du skirtingi teisiniai režimai.

Asmuo arba užsienietis nelegaliu migrantu bus tik tada, kai Migracijos departamentas priims sprendimą nesuteikti piliečiui pabėgėlio statuso. Kol tas jo prašymas yra nagrinėjamas, asmuo vadinamas prieglobsčio prašytoju. Prieglobsčio prašytojas turi tam tikras teises: teisę būti Lietuvos Respublikoje, kol bus išnagrinėtas jo prašymas, jam parenkamas tam tikras režimas (ar su judėjimo apribojimais, ar be jų). Kol Migracijos departamente neišnagrinėtas jo prašymas, tokio prieglobsčio prašytojo negalima išsiųsti iš Lietuvos. Kai prieglobsčio prašytojo prašymas atmetamas, sprendimas įsiteisėja (kitaip tariant, dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti prieglobsčio yra priimami sprendimai palikti jį nepakeistu teismuose), tada prieglobsčio prašytojas tampa nelegaliu migrantu ir pradeda veikti tokio asmens grąžinimo į kilmės valstybę mechanizmas, tai yra tokiu atveju nelegalus migrantas be jo sutikimo gali būti išsiunčiamas iš Lietuvos. O pabėgėlis yra asmuo, kuriam atsakingos institucijos (konkrečiai – Migracijos departamentas) suteikia pabėgėlio statusą. Nuo to momento tas asmuo įgyja visas teises, kokias turime ir mes visi, Lietuvos Respublikos piliečiai, įskaitant teisę dirbti, mokytis, keliauti po Šengeno erdvę. Kitaip tariant, pabėgėlis tampa visateisiu mūsų visuomenės nariu.

– Kokias migracijos priežastis dažniausiai nurodo į teismą patekę asmenys?

– Nors apylinkės teismai, įskaitant ir tą, kuriame aš dirbu, nesprendžia prieglobsčio suteikimo klausimų, bet nagrinėjant sulaikymo klausimus žmonės neišvengiamai papasakoja, kokios negandos juos atvijo į Lietuvą. Pagrindinė priežastis, kurią jie nurodo, – persekiojimas jų kilmės valstybėse. Sako, kad juos persekioja dėl politinių įsitikinimų, religijos išpažinimo. Tik vienas kitas atvirai pasako, kad vis dėlto keliauja į Vakarus ieškodamas gražesnio, geresnio, labiau materialiai aprūpinto gyvenimo ir kad Lietuva tikrai nėra jų tikrasis tikslas, o jų svajonė yra pusryčius valgyti Eifelio bokšto papėdėje. Tad iš esmės šie asmenys bando įtikinti teismą, kad jie bėga nuo persekiojimo.
Pavyzdžiui, vienas iš Irako Respublikos į Lietuvą patekęs asmuo nurodė, kad bėga nuo savo merginos šeimos persekiojimo. Jis pamilo merginą, o jos broliai neleido su ja būti. Jis brolių valiai nepakluso, nes labai smarkiai mylėjo. Dėl to merginos broliai grasino jį nužudyti. Tad jis nusprendė atvykti į Lietuvą ir pasiprašyti prieglobsčio. Istorijos būna labai įvairios. Kartais juokingos, kartais įtikinamos, o kartais nelabai.

– Kodėl šio tipo bylose kartais taikoma kardomoji priemonė suėmimas ir kodėl vėliau, pasibaigus terminui, ji pakeičiama kita?

– Visų pirma, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, gali būti paskirtas tik padarius nusikaltimą ir dėl to nusikaltimo pradėjus ikiteisminį tyrimą. Dėl asmenų, paskutiniu metu patenkančių į Lietuvos Respubliką, ikiteisminiai tyrimai dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų pradedami tik išimtiniais atvejais, nustatant galimus nusikalstamos veikos požymius. Pradėjus ikiteisminį tyrimą sprendžiama dėl kardomosios priemonės ir neretai tai būna pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Asmenys, kertantys Lietuvos valstybės sieną, įstatymui nusižengia nebūtinai tik ją pereidami. Kartais jie paraleliai padaro ir kitus Baudžiamajame kodekse (BK) numatytus nusikaltimus, pavyzdžiui, turi suklastotus dokumentus, draudžiamų, galimai narkotinių psichotropinių medžiagų. Siekiant ištirti tokias veikas ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. Jeigu prokuroras kreipiasi į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo, teismas ją, esant pagrindui, ir paskiria.

Jeigu kardomoji priemonė – suėmimas nepaskiriama arba nepratęsiama, tai pagal ikiteisminiame tyrime nustatytas aplinkybes asmeniui gali būti paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės. Kartu reikia pažymėti, kad toliau teisinė to užsieniečio padėtis Lietuvos Respublikoje, nepaisant to, jog jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, sprendžiama ir pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą. Apie tas teisines procedūras jau šiek tiek papasakojau.

– Kodėl vienais atvejais dėl neteisėto sienos kirtimo yra pradedami ikiteisminiai tyrimai, o kitais – ne?

– BK 291 str. 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą valstybės sienos perėjimą. Formaliai žvelgiant, kiekvienas iš tų užsieniečių (visi tie tūkstančiai žmonių) padarė nusikaltimą. To paties straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse įtvirtinta, kad asmeniui, kuris neteisėtai kirto valstybės sieną, pasiprašius prieglobsčio, tai yra jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Kadangi didžioji dauguma užsieniečių, kurie neteisėtai kerta sieną, pasiprašo prieglobsčio, o tai eliminuoja galimybę jų atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę, ikiteisminiai tyrimai jų atžvilgiu nepradedami ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai priima nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus. Tad ikiteisminiai tyrimai pradedami, kaip ir minėjau, dėl suklastotų dokumentų, draudžiamų daiktų gabenimo. Na, taip pat ikiteisminiai tyrimai pradedami ir tų asmenų atžvilgiu, kurie neteisėtai kirtę valstybės sieną neprašo prieglobsčio, nenurodo aplinkybių, kuriomis jie tą padarė. Tada jų atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir tokiam užsieniečiui gali būti paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

– Kaip šiandien mūsų šalies teismuose užtikrinama Lietuvos žmonių ir užsieniečių interesų apsaugos pusiausvyra?

– Pirmiausia reikia pažymėti, kad teismas yra ta institucija, kurioje kiekvieno žmogaus, nepaisant to, ar jis Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, teisės yra ginamos ir saugomos. Nesvarbu, ar asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, ar užsienietis, kokį jis tikėjimą išpažįsta, kokia jo seksualinė orientacija, koks darbas ar išsilavinimas, visi prieš įstatymą yra lygūs. Tad teismai, spręsdami bylas, asmenų tikrai neskirsto į piliečius ar ne piliečius ir vadovaujasi bendruoju principu – prieš įstatymą visi lygūs.

– Ir pabaigai... Ko palinkėtumėte teismų bendruomenei?

– Teismų bendruomenei labai noriu palinkėti kuo didesnio susitelkimo ir empatijos. Ir kad visi mes, eidami į darbą, stengtumėmės sukurti kuo mielesnę ir jaukesnę aplinką sau pačiam. Jeigu pavyks draugiškesnę, jaukesnę aplinką sukurti sau pačiam, tai neišvengiamai reikš, kad mes tokią pačią aplinką sukursime ne tik savo komandos nariams, bet ir visiems kitiems teismo darbuotojams. Tad paprastai – kurkite teismuose kuo jaukesnę ir šiltesnę darbo aplinką sau!