Visgi, vertinimą geras šis BK pakeitimas ar ne, reiktų pradėti nuo to, kad šios naujos normos poreikis kilo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva. Jos akcentavo persekiojimo, kaip žalą asmeniui keliančios, tačiau pasak jų neužkardomos, veikos problemą.
Naujos normos sukūrimą rengėjai susiejo ir su 2011 m. Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (t.y. pastaruoju metu vis aptarinėjama Stambulo konvencija).
Tačiau panašu, kad nuo pradinių tikslų buvo gerokai nutolta. Tai, kas 2011 m. buvo įtvirtinta Stambulo konvencijos 34 straipsnyje (kad persekiojimas yra tyčinis pasikartojantis kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus) mūsų galiojančioje Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje yra aprašyta dar nuo 2003 m.: žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba žmogaus sistemingas bauginimas naudojant psichinę prievartą. Taigi šį Stambulo konvencijos punktą Lietuva yra įgyvendinusi anksčiau laiko ir šiuo aspektu poreikio pokyčiams, regis, neturėjo likti.
Nevalia pamiršti, kad mūsų baudžiamojoje teisėje dar yra numatyta atsakomybė ir už pasikėsinimą ar rengimąsi padaryti nusikalimą (kurią, priklausomai nuo situacijos, būtų galima taikyti atvejams, nepatenkantiems į 145 straipsnio 2 dalyje aprašytas veikas).
Paanalizavus tuos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų pateikiamus pavyzdžius, kuomet nepavyksta sutramdyti persekiotojų – neapleidžia jausmas, kad tai labiau yra atskiri netinkamo Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo atvejai (ar aukoms negalint surinkti įrodymų, ar teisėsaugos pareigūnams netinkamai atliekant pareigas). Bet jei iš tiesų taip, tai tokiu atveju naujos normos sukūrimas su nuleistu įrodinėjimo standartu padarys „meškos paslaugą“ ir pagilins praktines problemas, nes keliais sudėtingais atvejais palengvinus įrodinėjimą – kartu bus atveriama „Pandoros skrynia“ perdėtam kriminalizavimui ar net piktnaudžiavimui daugeliu kitų atvejų.
Po nemenkų pradinio projekto korekcijų, pagal spalio 14 d. Seimo priimtą Baudžiamąjį kodeksą papildantį 148-1 straipsnį, dabar turėtų atsakyti tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią neturėdamas teisėto pagrindo sistemingai persekiojo šį žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai.
Stebint iš gynybos perspektyvos – ypač pavojingai atrodo Baudžiamojo kodekso normos su subjektyvaus suvokimo kriterijais, kaip antai „aiškiai išreikšta žmogaus valia“, „kitoks neigiamas poveikis socialiniam gyvenimui“ ar „neigiamas poveikis emocinei būsenai“, kurie gali būti suprantami kardinaliai priešingai priklausomai ir nuo asmens, kuris pasakos apie savo išgyvenimus, ir, žinoma, nuo asmens, kuris konkrečiu atveju atliks vertinimą. Įstatymo teksto rengėjai, matyt, nepabandė įsivaizduoti, su kokiomis praktinėmis tokių kriterijų įrodinėjimo problemomis susidurtų tiek pati auka, tiek ir iš tiesų nepagrįstai persekiojimu apkaltintas asmuo.
Viešojoje erdvėje tenka sutikti nuomonių, kad šis naujas straipsnis dar padėtų kovoti ir su valstybės institucijų atstovus dėl pandemijos valdymo sprendimų persekiojančiais asmenimis. Tačiau baudžiamąją atsakomybę nustatantis įstatymas juk galioja tik po jo priėmimo padarytoms veikoms (bet ne prieš). Tad norėtųsi tikėti, kad tokio tikslo valdžios koridoriuose nebuvo.
