Seimo priimtame Baudžiamąjį kodeksą papildančiame 148-1 straipsnyje nurodoma, kad tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią neturėdamas teisėto pagrindo sistemingai persekiojo šį žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar neigiamas poveikis jo emocinei būsenai, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir bus baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
„Įsivaizduokime, jei žmogus yra priverstas pakeisti gyvenamąją vietą arba darbą, ar mokymo įstaigą, ar jo sveikatai žala yra padaryta, greičiausiai tai yra skambučiai, žinutės dieną naktį, sekimas prie namų, stebėjimas, – Seimo pranešime buvo cituojamas Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras. – Daug yra tokios informacijos, net kai kurių ministrų atžvilgiu, kurie yra aktyvūs pandemijos metu, arba, sakykim, po rugpjūčio 10 d. įvykių, dėl teisėtvarkos pareigūnų buvo bandoma rinkti medžiagą, kas tokie iš policijos pareigūnų dalyvavo ir buvo kalbama apie juos, jų šeimų narius, vaikus. Būna, kad šeimose, kilus konfliktams arba ištuokos metu, sutuoktiniai vienas kitam rašinėja, skambinėja, neduoda ramybės. Tai štai, jei žmogus patyrė tam tikras neigiamas pasekmes ir tai įrodys teisėsauga, į kurią jis kreipsis, tokiu atveju gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės fakulteto (TF) Baudžiamosios teisės katedros profesorius Olegas Fedosiukas neslepia, kad jį nustebino parlamentarų priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos.
„Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą persekiojimą – ar įstatymų leidėjas suprato už ką balsuoja?“ – feisbuke klausė teisėjas.
„Sutiktina ir su tuo, kad persekiojimo išskyrimas į atskirą normą turi prasmės, nes suteikia kovai su šiuo blogiu kryptingumo, padaro jį lengviau atpažįstamu, siunčia teigiamą prevencinę žinią visuomenei, – nurodė O. Fedosiukas. – Tačiau ar naujai priimta norma iš tiesų stiprina teisinę žmogaus apsaugą nuo persekiojimo? Deja, realiai naujas įstatymas gerokai šią apsaugą sumažino.“
Baudžiamąsias bylas kasacine tvarka galutinės instancijos teisme nagrinėjantis teisėjas teigia, kad iki šiol tais atvejais, kai kažkas sistemingai piktybiškai neduoda ramybės kitam žmogui (dažniausiai persekiojamos moterys), kaltinimai buvo reiškiami pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį (tas, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą).
„Tai apysunkis nusikaltimas su pakankamai rimta sankcija – iki 4 metų laisvės atėmimo, – feisbuke rašė teisėjas. – Gal įstatymo rengėjai to nežinojo, bet teismų praktikoje yra suformuota solidi persekiojimo kvalifikavimo pagal BK 145 str. 2 d. koncepcija. Pvz., kasacinis teismas žmogaus terorizavimo bylose ne kartą yra pasisakęs taip: „Sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą“.
Iš štai įstatymo leidėjas tokį sistemingą žmogaus persekiojimą išskiria į specialią normą, tačiau smarkiai sušvelnina už tai atsakomybę – nuo apysunkio nusikaltimo iki baudžiamojo nusižengimo.“
Pasak O. Fedosiuko, visi, dirbantys baudžiamojoje justicijoje, supranta, ką tai reiškia: „Persekiotojui nebegresia laisvės atėmimo bausmė, daug trumpesnis senaties terminas (3 metai), be to, smarkiai sušvelnėja tokio įtariamojo (kaltinamojo) procesinė padėtis. Toks asmuo mažiau rizikuoja neateidamas į apklausas, vilkindamas procesą, pažeisdamas jam paskirtus įpareigojimus. Net ir pakartotinai teisiamas už persekiojimą toks asmuo vis vien nerizikuos prarasti laisvę.“
Aukščiausiojo Teismo teisėjas įsitikinęs, kad jeigu Seimo priimtos baudžiamojo įstatymo pataisos įsiteisės, teismai bus priversti perkvalifikuoti kaltinimus šiuo metu nagrinėjamose bylose.
„Nes kiekvienas toks teisiamasis dabar įgauna teisę į naujo švelnesnio įstatymo taikymą (speciali norma), – pažymėjo O. Fedosiukas. – Vargu ar persekiojimo aukos apsidžiaugs dėl tokio jų teisių apsaugos „sustiprinimo“. Taigi šalutinis naujo baudžiamojo įstatymo poveikis ir vėl nebuvo tinkamai įvertintas. Man asmeniškai apmaudu.“
Įstatyme numatyta, kad už persekiojimą asmuo atsakys tuo atveju, jei būtų pateiktas nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių.
Svarstant Baudžiamojo kodekso pataisas parlamentarai buvo sulaukę daugybės teisininkų nuomonių, dauguma jų taip pat nepalaikė persekiojimo išskyrimo į atskirą baudžiamojo įstatymo straipsnį.
„Manau, kad siūlomu Baudžiamojo kodekso atveriama galimybė kriminalizuoti atvejus ir taikyti baudžiamąją atsakomybę už iš esmės nepavojingas veikas, o tai prieštarauja ultima ratio principo reikalavimui, neatitinka BK 12 straipsnio, nustatančio, kad baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga veika, nuostatų, – savo poziciją nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius. – Kartu sudaromos prielaidos atskirais atvejais piktnaudžiauti asmenims, siekiantiems nepagrįstai tapti nukentėjusiaisiais, kerštauti ir t. t. Be to, manau, kad dabar galiojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų iš esmės pakanka asmens apsaugai nuo smurto artimoje aplinkoje, be to, iš esmės galima spręsti, kad dabar galiojantis teisinis reglamentavimas (pvz. BK 145 straipsnis) apima ir realiai pavojingus persekiojimo atvejus.“
Teisėjas pažymėjo, kad tokios veikos kriminalizavimas yra perteklinis, daugumoje tikrai pavojingų persekiojimo atvejų, tokius veiksmus galima kvalifikuoti kaip sistemingą bauginimą, už kurį jau yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Įstatymo pataisoms iš dalies nepritarė ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Justas Namavičius, įsitikinęs, kad nauja Baudžiamojo kodekso norma bus galima piktnaudžiauti: „Pavyzdžiui, nepagrįstais kaltinimais siekiant palankesnės pozicijos civiliniame ginče ir pan. Esama tikimybės, kad siūlomas įstatymas taps simboliškai išraiškinga, bet praktikoje „mirusia“ norma; persekiojimas vykdomas daugiau pavieniais, selektyviais atvejais, kas realių problemų nespręs.“
Generalinės prokurorės pavaduotojas Darius Karčinskas taip pat nurodė manantis, kad įstatyme numatytas atskiras straipsnis už neteisėtą persekiojimą yra perteklinis.
Pasak jo, baudžiamojoje teisėje galiojantis ultima ratio principas numato, kad baudžiamoji atsakomybė yra taikoma tik kaip paskutinė teisinių gėrių apsaugos priemonė, o įstatyme apibrėžti veiksmai, nors ir persekiojamam asmeniui neabejotinai yra nemalonūs ir kelia neigiamas emocijas, tačiau jie neturėtų būti pripažinti tokiais pavojingais, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
„Intensyvus persekiojimas, pasižymintis grasinimais ir bauginimais, t. y. pavojingiausios jo formos, Baudžiamajame kodekse jau yra kriminalizuotos – 145 str. 2 d. nustato baudžiamąją atsakomybę už žmogaus terorizavimą, 145 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, 167 straipsnyje – atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų gyvenimą rinkimą, todėl žmogaus persekiojimo kriminalizavimas, įtvirtinant Baudžiamajame kodekse atskirą tam skirtą normą, būtų perteklinis“, – nurodė D. Karčinskas.
Be to, generalinės prokurorės pavaduotojo teigimu, naujos įstatymo nuostatos įtvirtinimas neatitiks proceso ekonomiškumo principo: „Atsižvelgiant į tai, kad ši veika nėra itin pavojinga, sąnaudos baudžiamajam procesui nepateisinamai viršytų gautą rezultatą, be to, veiką padariusiam asmeniui užtrauktų teistumą ir kitas su tuo susijusias pasekmes. Manome, kad atsakomybė už žmogaus persekiojimą, atsižvelgiant į šios veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, turėtų būti įtvirtinta ne Baudžiamajame kodekse, o Administracinių nusižengimų kodekse. Tokiu būdu būtų užtikrinta ne tik nukentėjusio asmens apsauga, tačiau ir veiką padariusiam asmeniui pritaikyta atsakomybė, proporcinga, veikos pavojingumui.“
Panašią poziciją Seimui išsakė ir Policijos departamentas: „Manome, kad esamas baudžiamasis teisinis reguliavimas yra pakankamos aprėpties užtikrinant asmenų apsaugą nuo persekiojimo. Siūlomas naujas teisinis reguliavimas yra kazuistinio pobūdžio, keliantis pagrįstų abejonių dėl galimo neproporcingumo taikant siūlomas nuostatas ir nėra tikslingas ultima ratio kaip kraštutinės priemonės požiūriu.“
Pasak Policijos departamento vadovybės, baudžiamojo įstatymo pakeitimai turės didelę naštą teisėsaugos (policijos) pareigūnams, siekiant tinkamai kvalifikuoti naują nusikaltimą, tačiau kriminalizavimo finansinės sąnaudos nėra įvertintos.
„Manytina, kad šiai dienai esamas teisinis reglamentavimas yra pakankamas ir jau dabar užtraukia baudžiamąją atsakomybę (145 str. 2 d.), todėl atskiras baudžiamojo įstatymo priėmimas dėl asmens persekiojimo laikytinas pertekliniu“, – nurodė Policijos departamentas.
