– Ar tiesa, kad prieš tapdama psichologe pati savanoriavote teisme?
– Taip, maždaug pusę metų buvau teismo savanore – pradėjusios teisės psichologijos magistro studijas su drauge nusprendėme iš arti susipažinti su teismų sistema. Tokį kelią rinkomės žinodamos, kad ateityje mūsų darbas bus susijęs su teismais ar teisine sistema.
– Įdomu, kaip savanoriai įsilieja į teismų darbą. Kokia buvo pirmoji Jūsų diena teisme? Ką dažniausiai veikdavote savanoriavimo valandomis?
– Pirmą dieną teisme buvo gana baisu: patekome į didžiulį pastatą, kuriame buvo sunku orientuotis. Tačiau vėliau baimės nebeliko, nes išklausėme savanorių mokymus, o kuratorė mums viską paaiškino apie teismo darbą. Savanoriaudamos teismo lankytojams teikdavome įvairiausią pagalbą: padėdavome surasti teismo posėdžių sales, parodydavome, kur yra tualetas ar vanduo, ar net paaiškindavome, kaip vyksta teismo posėdžiai, kada galima kalbėti, kad reikia atsistoti atėjus teisėjui. Taip pat palaikydavome, padrąsindavome, būdavome kartu su nerimaujančiu žmogumi ir padėdavome jaustis saugiai. Neretai žmonės tiesiog norėdavo palaikymo, pabuvimo kartu, kad turėtų pažįstamą veidą nepažįstamoje aplinkoje.
– Pagrindinė teismų savanorių misija – ištiesti pagalbos ranką nukentėjusiesiems ir liudytojams. Ši veikla neatsiejama nuo įvairiausių emocijų, skirtingų žmonių reakcijų į teismus. Su kokiais iššūkiais tekdavo susidurti stengiantis padėti teismų lankytojams?
– Buvo įvairių situacijų. Nemažai žmonių manydavo, kad mes teikiame teisinę pagalbą: tada tekdavo paaiškinti, kad taip nėra, ir papasakoti apie nemokamą teisinę pagalbą. Labai įsiminė vienas atvejis, kai atėjo labai nepatenkinta moteris, kuri jautėsi nesuprasta: ji manė, kad teismo procesas per ilgai užsitęsė, kad jos neišklauso. Žinote, jai pakako paaiškinimo, kad teismo posėdyje visi kalba tam tikra tvarka ir negalima tiesiog bet kada įsiterpti. Taip pat ji turėjo galimybę būti išklausyta – išeidama iš savanorių kambario buvo kur kas ramesnė ir dėkojo, kad pagaliau buvo išgirsta.
Visi atvykusieji į teismą liudyti jaudinasi. Vieni tik šiek tiek, o kiti taip stipriai, kad pradeda virpėti rankos ir balsas. Dauguma išgyvena nežinomybę: nežino, kiek laiko teks laukti, ko bus klausiami, jaudinasi, kad pamirš pasakyti ką nors svarbaus, suklys ar neteisingai supras, taip pat bijo susitikimo su kaltinamuoju. Tokiomis akimirkomis svarbu nelikti vienam ir kreiptis savanorio pagalbos, kalbėtis, užduoti visus rūpimus klausimus.
– Ką duoda? Galimybę padėti kitam, jaustis reikalingu ir naudingu žmogumi, o savanoriai teisme tikrai gali padėti. Teisme savanoriai sutinka pačius įvairiausius žmones – skirtingo amžiaus, požiūrio, išsilavinimo, skirtingų patirčių turinčius liudytojus ir nukentėjusiuosius.
– Daug kas gali pagalvoti, kad teismo savanoriais tampa tik teisinį ar psichologijos krypties išsilavinimą turintys žmonės. Kaip yra iš tiesų? Kas ir kaip gali tapti teismo savanoriais?
– Teismų savanoriai – patys įvairiausi žmonės. Tarp jų tikrai yra ir teisininkų, ir psichologų, ir šių krypčių studentų, kurie vėliau tampa teismo psichologais, teisėjų padėjėjais ar papildo teismo sekretorių gretas. Kita dalis savanorių yra jau įgiję išsilavinimą, turintys daug gyvenimiškos patirties ir tiesiog norintys ja pasidalinti su kitais žmonėmis. Savanoriauti gali bet kokio išsilavinimo ir patirties žmonės, tiek jauni, tiek ir vyresni. Svarbu tikrai norėti padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, ir tam skirti bent kelias valandas per savaitę.
– Atrodo, kad pandemija palietė visas veiklas ir kiekvieną žmogų asmeniškai. Kaip Covid-19 pakeitė savanorystę teismuose? Ar dažnai tekdavo kviesti savanorius į sudėtingas bylas?
– Prieš karantiną savanoriai teisme būdavo sutinkami praktiškai kasdien, vaikščiodavo koridoriais, stebėdavo, ar yra kokių pasimetusių žmonių, kuriems reikėtų pagalbos, dalyvaudavo posėdžiuose. Karantino ir ekstremalios situacijos metu patekimas į teismą buvo apribotas, todėl savanoriai pradėti kviesti asmeniškai esant ypatingai situacijai, kai, pvz., byloje reikia pabūti su liudytoju ar nukentėjusiuoju, kuris labai jaudinasi. Tokiais atvejais teisėjai kreipiasi į savanorių kuratorius, o jie pasirūpina, kad vienas iš savanorių atvyktų pagelbėti konkrečiame teismo posėdyje.