Apie šiuos Mediacijos įstatymo pakeitimus, taip pat ir apie pačios mediacijos šeimos bylose tendencijas, kalbėjomės su teisininkais – Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju, teisėju, nagrinėjančiu šeimos bylas, Janu Maciejevskiu, advokate, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesore dr. Inga Kudinavičiūte-Michailoviene, advokatu, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentu dr. Rimantu Simaičiu.

– Jau daugiau nei metus ir šeimos bylose privalu inicijuoti mediaciją. Kaip vertinate šias Mediacijos įstatymo nuostatas? Ar jos veikia ir pasiekia tikslą?

J. Maciejevskis: – Nors ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka – privalomoji mediacija šeimos bylose faktiškai taikoma jau pusantrų metų, vis dėlto šiuo metu vertinti realų šio proceso poveikį, mažinant ginčų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, skaičių, gali būti gana sudėtinga. Pirmiausia tam daug įtakos turėjo epidemiologinė situacija dėl COVID-19 viruso plitimo Lietuvoje, nes buvo sudėtinga praktikoje taikyti šį ginčo sprendimo būdą. Be abejo, antrojo karantino metu dauguma mediatorių ir ginčų dalyvių prisitaikė prie naujos tikrovės ir išmoko plačiau naudotis informacinėmis technologijomis, bendrauti per nuotolį.

Negalima nepaminėti to fakto, kad vienas svarbiausių privalomosios mediacijos taikymo šeimos bylose tikslų buvo siekis skatinti ginčo šalis, kurias sieja šeimos, emociniai ir panašaus pobūdžio socialiniai santykiai, prieš kreipiantis į teismą padedant tarpininkui susėsti ir pasikalbėti apie ateities planus, galimybę išsaugoti šeimą ir ginčą išspręsti taikiai, kartu išsaugoti saugų ir atsakingą socialinį ryšį, o ypač tais atvejais, kai ginčas kyla dėl vaiko. Todėl vertinant pagal šį tikslą manytina, kad kiekviena realiai įvykstanti privalomoji mediacija, tegul šalys ir nepasiekia taikaus susitarimo, daugeliu atvejų turės teigiamą poveikį šalių bendradarbiavimui teismo procese. Taip pat privalomosios mediacijos teigiamas poveikis dar ir tas, kad mažėja teismuose nagrinėjamų ginčų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, skaičius ir kartu daugėja atvejų, kai šalys į teismą kreipiasi su bendru prašymu patvirtinti tarp jų sudarytą taikos sutartį.

Jan Maciejevski
Foto: Organizatorių nuotr.

Taigi, nors privalomoji mediacija ir ne visada pasiekia jai iškeltus tikslus, galima teigti, kad šis mediacijos institutas iš esmės veikia ir turi teigiamą poveikį, nes po truputį mūsų šalyje kinta šeimos ginčų sprendimo kultūra.

I. Kudinavičiūtė-Michailovienė: – Vertinimas nėra vienareikšmis ir kategoriško atsakymo nepateiksiu. Viena vertus, siekis išspręsti ginčą taikiai, kaip įmanoma mažesnėmis laiko, emocijų bei materialinėmis sąnaudomis, o svarbiausia – išlaikant elementarų padorumą vienas kito atžvilgiu, yra pozityvus aspektas. Kita vertus, yra tokių atvejų, kai mediacija pasitelkiama kaip priemonė piktnaudžiauti savo teisėmis, manipuliuoti kito pastangomis siekiant susitarimo.
Viešojoje erdvėje teigiama, kad pirmųjų metų rezultatai parodė, jog daugiau nei trečdalis ginčų, kuriuose buvo paskirti mediatoriai, baigti taikos sutartimis. Atsižvelgiant į tokius duomenis manytina, kad privalomoji mediacija nėra savitikslė.

Kita vertus, nėra duomenų, kiek taikių sprendimų yra pasiekta, pvz., advokatų derybose, kai šalys dar nėra pradėjusios teisminio proceso, o tik keičiasi tarpusavio pasiūlymais, pasitelkdamos atstovus.

Visgi visapusiškam tikslui pasiekti būtina tinkamai sureguliuota paslaugos teikimo sistema, t. y. optimalus mediatoriaus paskyrimo būdas, paties mediatoriaus kompetencija, mediacijos valdymo institucijų tarpusavio bendradarbiavimas, informacijos apie mediacijos procesą sklaida ir pan. Tokie aspektai taip pat turi įtakos ir gali būti vienas iš mediacijos proceso sėkmės garantų.

R. Simaitis: – Manau, privalomoji mediacija šeimos bylose turėjo labai teigiamą poveikį. Mediacijos sistema Lietuvoje sparčiai subrendo. Atsirado gerokai daugiau mediatorių, pagerėjo paslaugų kokybė. Padidėjo mediacijos žinomumas ir realiai vykstančių mediacijų skaičius. Daugelio Europos šalių patirtis, su kuria tenka dažnai susidurti tarptautinio mediacijos eksperto misijose, rodo, kad tokie pokyčiai vyksta dešimtmečiais.

Privalomosios mediacijos taikymas gerokai paspartina mediacijos vystymąsi. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuva išdrįso žengti šį drąsų žingsnį. Vykdant tarptautines mediacijos veiklas ne kartą teko susidurti, kad esame nurodomi kaip sektinas pavyzdys.

– Kokie teigiami ir neigiami privalomosios mediacijos inicijavimo aspektai išryškėjo per šį laikotarpį? Kas trukdo ir padeda sėkmingai mediacijai?

J. Maciejevskis: – Prie neigiamų privalomosios mediacijos inicijavimo aspektų galima priskirti tą aplinkybę, jog dar gana dažnai tiek privalomosios mediacijos iniciatorius, tiek ir kita šalis ar kitos šalys į privalomąją mediaciją žvelgia labai formaliai ir paviršutiniškai, kaip į procedūrą, kurią būtina atlikti prieš kreipiantis į teismą. Tokiais atvejais egzistuoja labai nedidelė tikimybė, kad privalomoji mediacija pasiseks, o dažniausiai, kai kita pusė neatsiliepia į siūlymą taikyti privalomąją mediaciją, realus šalių susitikimas gyvai ar nuotoliniu būdu taip ir neįvyksta. Vis dėlto ir tokiais atvejais teismai visada stengiasi paskatinti šalis teismo procese pasinaudoti teisminės mediacijos taikymo galimybe. Visais atvejais privalomosios mediacijos sėkmė pirmiausia priklauso nuo pačių ginčo šalių požiūrio į ginčą, į vienas kitą ir galimybes ginčą išspręsti taikiu būdu, tačiau tam gana didelę įtaką turi ir paties mediatoriaus asmenybė, jo patirtis ir kompetencijos.

I. Kudinavičiūtė-Michailovienė: – Šeimos bylos labai specifiškos, t. y. valstybės intervencija į šiuos privataus pobūdžio santykius yra gana minimali. Kitaip tariant, nesiekiama sureguliuoti ir kontroliuoti visų santykių, kurie yra tarp atskirų šeimos narių, todėl daugelis gyvenimiškų aplinkybių, elgesio, komunikavimo formų yra pačių asmenų individualus požiūris ir tik jų tarpusavio santykio interpretacija. Be to, susiklostę asmenų santykiai dažnai vienaip ar kitaip tęsiasi (ar bent jau turėtų tam tikrą tęstinumą) net ir pradėjus gyventi skyrium, nes išlieka pareiga rūpintis vaikais. Todėl kokybiškas ginčo išsprendimas ir jo pasekmių suvokimas ateityje yra vienas pagrindinių vertybinių elementų, turinčių nekvestionuojamą įtaką šalių vaikų vystymuisi ir jų interesų užtikrinimui.

Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė
Foto: TEISMAI.LT

Taigi mediacijos inicijavimas šalims sudaro prielaidas kitaip pažvelgti tiek į patį ginčą, tiek ir į savo elgesį.

Kadangi šeimos bylose dažnai dominuoja emocijos, daugeliu atvejų žmonės nėra linkę į kompromisus, nes jaučiasi įskaudinti, pažeminti, norintys atkeršyti / pamokyti, įrodyti savo pranašumą arba tiesiog greičiau viską užbaigti net ir visiškai nepalankiu pasekmių išsprendimo būdu. Taigi lankstumo stoka ieškant abipusiškai priimtino sprendimo, kuris sudarytų sąlygas realiam jo vykdymui, yra gana populiarus atvejis.

Atsižvelgiant į tai, mediacijos inicijavimas neretai būna tik formalus dalykas, t. y. net nededant pastangų rezultatui pasiekti. Todėl tokiu atveju labai svarbus ne tik mediatoriaus vaidmuo, bet ir šalių atstovų (advokatų, advokatų padėjėjų) tarpusavio bendradarbiavimas.

Ne kartą pasitaikė, kai asmuo tiesiog atsisako mediacijos, nes, pasak jo advokato, tai tik laiko gaišatis. Arba, priešingai, sutinka medijuoti vien tam, kad vilkintų procesą. Yra atvejų, kai mediacija tampa vos ne teisminiu procesu, savo intelektą bei kompetenciją rodo šalių atstovai, o mediatorius pasyviai stebi, šalys apskritai tarsi eliminuojamos nuo žodžio teisės. Taip neturėtų būti, nes mediacija, visų pirma, skirta šalims, ir mediatorius turėtų valdyti procesą, parinkdamas tinkamus medijavimo įrankius, o atstovai – pagalbininkai, tarpininkai, kurių tikslas – kliento valios, interesų atstovavimas.

Kita vertus, yra atvejų, kai dėl mediatoriaus (dažniausiai privataus) ir šalių advokatų tinkamo bendradarbiavimo buvo pasiektas susitarimas, o šalių santykiai išliko nesutrypti, t. y. toleruotini vienas kito atžvilgiu neperžengiant elementaraus padorumo ribos.

Drįsčiau teigti, kad mediacijos inicijavimui svarbūs ir techninio pobūdžio aspektai, pvz., visiškai netoleruotina, kai mediatoriaus paskyrimo tenka laukti 1,5 mėn., paskui dar keletą savaičių derinamas sesijos laikas. Laiko faktorius būna labai svarbus: vienu atveju šalių emocijos aprimsta, o kitu – tik dar labiau suintensyvėja, ir šalis tiesiog pasitraukia iš mediacijos net jai neprasidėjus (neįvykus nė vienai sesijai). Neretai viena iš šalių atlieka paruošiamuosius darbus planuojamam bylinėjimuisi, pvz., specialiai blogina turtinę padėtį, slepia bendrą turtą, daro poveikį vaikams ir pan. Gavus tokią informaciją, belieka kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių tik inicijavus mediaciją, o tai jau savaime reiškia pradėtą teisminį procesą.

Neretas atvejis, kai šalis, gavusi pranešimą dėl ginčo medijavimo, kreipiasi dėl neva įvykusio smurto artimoje aplinkoje, tokiu būdu net savotiškai eliminuodama šalį nuo pat proceso pradžios, sukurdama gynybinę poziciją ir atribodama kitą ir nuo vaikų.

Dar sudėtingesnis atvejis, kai pora yra tarptautinė, t. y. skirtingų valstybių piliečiai. Šiuo atveju Mediacijos įstatymo nuostatos visgi ne itin koreliuoja su Briuselis IIbis įtvirtintu tarptautinės jurisdikcijos principu, t. y., pavyzdžiui, santuokos nutraukimo byla yra nagrinėjama tos valstybės teisme, kurioje ji iškelta pirmiausia. Todėl kol Lietuvos pilietis kreipiasi dėl privalomosios mediacijos proceso, kita pusė inicijuoja ištuoką savo valstybėje. Tai suponuoja prielaidas ginčą nagrinėti kitoje valstybėje, ir savaime nėra paranku mūsų piliečiui.

R. Simaitis: – Bendrąja prasme labai teigiama tai, kad atsirado institucionalizuota sistema ir tobulinama metodika nukreipti į šeimos ginčų situacijas patekusius asmenis pas mediatorius, vykdyti stebėseną, centralizuotai administruoti šiuos procesus ir užtikrinti mediatorių paslaugų kokybę. Atsiranda ir didesnis susidomėjimas mediacijos paslaugų teikimu. Mediatoriai gauna daugiau praktinio darbo, šitaip įgyja daugiau patirties, geba veiksmingiau sutaikyti šalis. Statistiniai rodikliai rodo, kad privalomosios mediacijos būdu susitarti pavyksta apie 50 proc. atvejų. Lyginamuoju požiūriu tai geras rezultatas. Netikėtai paaiškėjo, kad net apie 10 proc. atvejų pavyksta susitarti taikiai iki apsilankymo pas mediatorių.

Vis dėlto išryškėjo ir neigiamų aspektų.

Rimantas Simaitis
Foto: TEISMAI.LT

Esamas įstatyminis reguliavimas galėtų būti tobulinamas, numatant veiksmingesnes priemones, kaip paskatinti šalis bent pirmajam susitikimui su mediatoriais. Šiuo metu daugelyje šeimos ginčų apsiribojama tuo, kad kitai ginčo šaliai išsiųsti kvietimai į privalomąją mediaciją paprasčiausiai ignoruojami.

Be to, manyčiau, turėtų būti peržiūrimi ir keliami apmokėjimo mediatoriams už privalomosios mediacijos paslaugas įkainiai. Šiuo metu jie yra itin maži, turint omeny tokią sudėtingą profesinę veiklą. Tai galėtų būti daroma numatant ir pačių šalių prisidėjimą prie mediacijos paslaugų apmokėjimo, kaip buvo planuojama 2015 m. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijoje. Visiškai nemokamas šalims mediacijos paslaugų teikimas iškreipia rinką ir devalvuoja šių paslaugų vertę šalių akyse.

Gerosios tarptautinės praktikos šalyse, kurios turi daugiau privalomosios mediacijos taikymo patirties (Italija, Turkija ir kt.), rodo, kad optimalesnis ir palankesnis darniam mediacijos sistemos vystymuisi yra bendras privalomosios mediacijos finansavimo modelis, kai už privalomosios mediacijos paslaugas moka ne tik valstybė, bet ir pačios šalys. Tai kartu skatina šalis rimčiau žvelgti į mediaciją, labiau jas motyvuoja siekti rezultatyvių mediacijų – taikiai sureguliuoti ginčus.

– Vos metams praėjus nuo minėtų Mediacijos įstatymo nuostatų įsigaliojimo, Seimas priėmė Mediacijos įstatymo pataisas, kuriomis apribota galimybė taikyti privalomąją mediaciją sprendžiant šeimos ginčus, kai į teismą nori kreiptis smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas. Kaip manote, kodėl buvo priimtas toks pakeitimas? Ar tam įtakos galėjo turėti jau praktikoje išryškėję tokios mediacijos sunkumai, ar dar ankstesni nuogąstavimai dėl to, kad prie vieno stalo neturėtų būti sodinami smurto artimoje aplinkoje auka ir smurtautojas?

J. Maciejevskis: – Diskusijos apie privalomosios mediacijos, teisminės mediacijos ar neteisminės mediacijos taikymą tais atvejais, kai viena iš šalių yra galimas (-a) smurtautojas (-a), o kita šalis yra galima auka, t. y. kai iš esmės pažeista šalių pozicijų pusiausvyra, vyksta nuolatos. Žvelgiant iš nukentėjusios šalies pozicijos, sutiktina, kad tais atvejais, kai viena šalis yra smurtautojas, o kita – nukentėjusioji šalis (auka), o ypač, kai nukentėjusioji šalis yra ekonomiškai, emociškai ar kitaip priklausoma nuo smurtautojo, t. y. kai šalių pradinės pozicijos nėra lygiavertės, vertimas nukentėjusįjį asmenį prieš kreipiantis į teismą būtinai bandyti taikytis su žmogumi, nuo kurio jis (ji) yra nukentėjęs (-usi), gali pažeisti tokio asmens orumą bei sutrikdyti emociškai. Vis dėlto šeimos santykių specifika susijusi ir su tuo, kad sutuoktiniai, sugyventiniai ar tėvai tarpusavio ginčus dažnai sprendžia ne tik konfliktuodami tarpusavyje, įtraukdami į tai vaikus, bet ir pasitelkdami tam tikras tarnybas, pavyzdžiui, policiją, medikus ar pan. Vėliau, nagrinėjant bylą iš esmės, paaiškėja, kad ne visais atvejais pasitvirtina galimo smurto artimoje aplinkoje panaudojimo atvejai. Atsižvelgiant į tai, Mediacijos įstatymo pakeitimai, susiję su smurto artimoje aplinkoje atvejais, gali turėti neigiamos įtakos privalomosios mediacijos efektyvumui. Vis dėlto manytina, kad šiuo metu dar yra pernelyg anksti spręsti, ar tokie reguliavimo pakeitimai turės daugiau teigiamo ar neigiamo poveikio privalomosios mediacijos efektyvumui.

I. Kudinavičiūtė-Michailovienė: – Toks pokytis, tikėtina, atsirado dėl to, kad, matyt, nesuvokiama pati mediacijos proceso esmė, t. y. mediacijos tikslas. Mediacijos metu sprendžiamas tarp šalių kilęs teisinis ginčas ir nesiekiama sutaikyti smurtautojo su smurtą patyrusiu asmeniu. Be to, įstatymas nenumato, kad smurtą patyręs asmuo privalo sėsti prie vieno stalo su skriaudiku. Yra įvairių mediacijos formų (pvz., šaudyklinė), o pandemijos metu itin dažnai pradėta taikyti nuotolinė mediacija.

Paminėtina ir tai, kad mediacijos savanoriškumo principas sudaro galimybę bet kuriuo metu pasitraukti iš šio proceso tiek vienai, tiek kitai šaliai. Mediacijos metu nebūtinai turi būti sėkmingai išspręsti visi ginčo klausimai, gali būti tam tikras dalinis sprendimas, pvz., dėl vaikų poreikių. Manyčiau, kad atsisakymas pasinaudoti mediacija vien tik remiantis vienos šalies pažeidžiamumu negali būti interpretuotinas kaip pakankamas, nes mediacija – kompleksinis, gana lankstus procesas.

R. Simaitis: – Šį pakeitimą vertinu kaip ydingą. Mediatoriai yra mokomi, kaip nustatyti smurto požymius ir saugiai bei veiksmingai suteikti pagalbą šalims net tokiose situacijose. Vieni iš kertinių mediacijos principų – saugumas, savanoriškumas, pagalba ir nepakenkimas nė vienai iš šalių. Mediacijos taikymas tokiais atvejais būtent ir gali padėti išvengti konfliktų gilinimo, padėti suteikti veiksmingesnę pagalbą šalims. Tam taikoma speciali metodika, kuri įtraukta į bazinį mediatorių mokymą. Viena šios metodikos apraiškų – šaudyklinė mediacija, t. y. rengiami individualūs susitikimai atskirai su kiekviena iš šalių. Kai yra kokia nors rizika, ypač kai mediatorius pastebi smurto artimoje aplinkoje požymių, paprastai pradedama nuo individualių susitikimų ir neskubama pereiti prie bendrų sesijų, prie vieno stalo sodinti šalių. Sudėtingesniais atvejais mediacija nuo pradžių iki pabaigos gali būti vykdoma vien kaip šaudyklinė.

– Kaip Jūs manote, ar mediacija reikalinga ir ar gali būti efektyvi tais atvejais, kai yra nustatytas smurtas artimoje aplinkoje?

J. Maciejevskis: – Mano giliu įsitikinimu, mediacija tikrai gali būti efektyvi ir tais atvejais, kai viena iš šalių yra galimai patyrusi smurtą artimoje aplinkoje. Tačiau tokia mediacija gali būti efektyvi tik tada, kai galimai aukai sukuriama saugi aplinka ir užtikrinama šalių pozicijų pusiausvyra, pavyzdžiui, kai galima auka mediacijos procese dalyvauja kartu su savo advokatu ar pan. Be to, tokios mediacijos efektyvumas labai priklauso ir nuo mediatoriaus patirties, kompetencijų ir įgūdžių, medijuojant šio pobūdžio ginčus.

Asociatyvi nuotrauka
Foto: Shutterstock

I. Kudinavičiūtė-Michailovienė: – Šiuo atveju drįsčiau tikslinti, ką reiškia „nustatytas smurtas“, nes ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal vieną pareiškimą, o paskui gali būti nutraukiamas, nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, tol įtariamojo teisės būna gana apribotos tiek kaip nuosavybės teisių turėtojo (pvz., buvimo savo gyvenamojoje vietoje negalimumas), tiek ir komunikavimo su mažamečiais vaikais atžvilgiu (nors tokio ribojimo dažniausiai net nebūna policijos priimtuose nutarimuose). Kartais pritaikoma net juokingų kardomųjų priemonių, pvz., asmuo įpareigojamas „nesilankyti šalių bendro būsto miegamajame, nes ten yra kito faktinė gyvenamoji vieta“.

Visgi manau, jog net ir tokiais atvejais mediacija gali būti efektyvi, nes yra skirtingų jos formų (nekviečiant šalių akivaizdiniu būdu susitikti vienoje vietoje).

Būsiu nepopuliari ir, tikėtina, pasmerkta moterų teisių atstovių, tačiau yra ne vienas atvejis, kai tiesiog piktnaudžiaujama smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatų taikymo galimybe, t. y. sukuriant situacijas, kurių net nebuvo. Tokiu būdu, kol vyksta tyrimas, asmeniui pritaikomos kardomosios priemonės įpareigojant jį gyventi skyrium, nesiartinti prie „nukentėjusios“, nesilankyti konkrečiose vietose, neieškoti kontakto ir pan. Per tą laiką, kol vyksta tyrimas, asmuo gali patirti ne tik materialinių išlaidų (pvz., iš savo praktikos galiu pateikti pavyzdžių, kai asmeniui teko gyventi viešbutyje arba pas draugus, ar tiesiog nuomotis būstą), bet ir jo santykiai su vaikais, ypač mažamečiais, būna apriboti, nes bendravimą kontroliuoja kartu gyvenantis kitas iš tėvų, kuris neretai pats įtraukia vaikus į šalių konfliktą, formuoja jų neigiamą nuomonę apie kitą tėvą ir t. t.

Galop ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, nepasitvirtinus pareiškėjo pateiktoms aplinkybėms, tačiau asmens reputacija, santykiai su vaikais būna iš esmės pakitę, vaikai psichologiškai paveikti ir t. t.

O būna ir taip, kad pareiškėja, prieš visą Lietuvą apsiskelbusi, jog ji patyrė smurtą, vėliau tiesiog ramiai tęsia santuokinį gyvenimą ir moko kitus, kaip išsaugoti šeimą ir santykius.

R. Simaitis: – Manau, kad mediacija reikalinga ir gali būti efektyvi net ir tais atvejais, kai nustatytas smurtas artimoje aplinkoje. Gerai parengti mediatoriai tokiose situacijose šalims veikiau gali pagelbėti, o ne pakenkti. Šiuo požiūriu, manyčiau, įstatymų leidėjui vertėtų eiti ne draudimų ir baudimo suabsoliutinimo, o švietimo ir pagalbos keliu. Draudimai ir baudimas turėtų būti taikomi adekvačiai ir proporcingai kraštutiniais atvejais kaip ultima ratio.

– Kaip manote, ar tokios įstatymų pataisos nepaskatins netikrų pranešimų apie smurtą šeimoje skaičiaus augimo siekiant išvengti privalomojo mediacijos inicijavimo?

J. Maciejevskis: – Manau, kad aptariamos Mediacijos įstatymo pataisos neturėtų daryti didelį poveikį netikrų pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje skaičiaus padidėjimui, kadangi netikro pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje tikslas yra įgyti pranašumą būtent teismo procese, pavyzdžiui, kai sprendžiamas klausimas dėl kaltės nutraukiant santuoką, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, turto padalijimo ir pan. Privalomoji mediacija yra privaloma ikiteisminė alternatyvaus ginčo sprendimo būdo taikymo procedūra, kurios išvengimas savaime nė vienai iš šalių jokio pranašumo procese nesuteikia.

I. Kudinavičiūtė-Michailovienė: – Neneigčiau, nes tokio pobūdžio manipuliacijų, kaip minėjau, jau yra buvę ir iki įstatymo pataisų. Tik pastebėtina, jog stereotipiškai smurtautojais laikytini išimtinai vyrai, nors šeimos bylose analizuojant aplinkybes neretai galima identifikuoti ir moterų smurtą (ypač psichologinį) kartu gyvenančių asmenų atžvilgiu, pavyzdžiui, nuolat kritikuojama išvaizda, socialiniuose tinkluose viešinamos tam tikros elgesio detalės, girdint vaikams vartojami epitetai, iš esmės menkinantys tėvo vaidmenį, artimųjų (giminių), draugų susibūrimuose išsakoma kritika dėl gaunamų pajamų dydžio ir šeimos poreikių tenkinimo, kt. Paminėtina, kad daug psichologinio smurto atvejų išryškėjo būtent pandeminiu laikotarpiu, tačiau tai neviešinama ir „nusėda“ šeimos bylose.

Manyčiau, kad smurtas (visos jo rūšys) kaip reiškinys yra ydingas ir jo taikymas netoleruotinas bei nesietinas su lyties kriterijumi, tačiau jo identifikacija nėra itin lengva, o šeimos bylose – ypač sudėtinga dėl santykių specifikos.

R. Simaitis: – Yra tokia rizika. Būtų prasminga akyliau šiais aspektais stebėti statistiką. Nustačius negatyvias tendencijas, dabartinis teisinis reguliavimas galėtų būti peržiūrimas.