– Milda, kodėl pasirinkote tarnybą būtent bausmių vykdymo sistemoje?

– Save galėčiau apibūdinti, kaip žmogų, kuris domisi sunkiai prieinamomis, nepažintomis ir sunkiai paaiškinomomis sritimis. Galbūt žingeidumas ir noras pažinti tai, kas didžiajai visuomenės daliai yra nesuprantama, baugu ir svetima, mane paskatino ir pasirinkti darbą bausmių vykdymo sistemoje.

Mano pažintis su šia sistema prasidėjo daug anksčiau nei pradėjau tarnauti. Puikiai pamenu, kai dar studijų laikais, maždaug 2008-2009 aš, studijuodama universitete, turėjau galimybę rinktis penitencinės teisės pakraipą. Tikriausiai buvau viena iš viso kurso, kuri susižavėjo šia kryptimi ir, prikalbinusi keletą kursiokų, išsiruošėme į praktiką Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Ši praktika ir pirmasis gyvas susidūrimas su bausmių vykdymo sistema padėjo man priimti sprendimą tolesnėje tiek studijų, tiek ir profesinėje kryžkelėje. Jau nuo pirmųjų praktikos minučių supratau savo pašaukimą. O tai paskatino kitų praktikų rinkimosi vietą, baigiamųjų darbų rengimą bausmių vykdymo sistemos tematika, tolesnes studijas bei apie metus laiko trukusią savanorystę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

– Kas Jus šioje neeilinėje profesijoje sužavėjo? Koks Jūsų tarnybos stažas?

– Dar ir dabar susimąstau, kas mane taip sužavėjo šioje sistemoje. Nėra taip paprasta perteikti žodžiais savo pasirinkimo būti pataisos pareigūnu, tačiau, manau, kad labiausiai iki dabar žavi disciplina, galimybė tarnauti valstybei, būti pareigūnu, prisidėti prie visuomenės saugumo kūrimo. Taip pat, žavi galimybė bandyti suprasti nusikaltusius asmenis, kas jų gyvenimuose buvo ne taip, kokie veiksniai paskatino juos įvykdyti nusikaltimus ir kartu padėti jiems įsisąmoninti nusikaltimų priežastis, pažiūrėti į savo gyvenimo situaciją kitomis – objektyvesnėmis akimis ir padėti ieškoti galimybių kurti kitokį – socialiai priimtinesnį gyvenimo būdą.

Taigi, vis dar vedina tų pačių sau keliamų iššūkių ir motyvacijos, matydama prasmę savo darbe, aš jau dešimtus metus tarnauju bausmių vykdymo sistemoje.

– O kokia Jūsų profesija pagal išsilavinimą? Ar realizuojate studijų metu gautas žinias praktikoje?

– Pagal išsilavinimą esu socialinė darbuotoja ir teisės psichologė. Esu itin dėkinga, kad mano tarnyba bausmių vykdymo sistemoje lygiagrečiai vyko kartu su studijomis. Įgijusi pirmąjį bakalauro laipsnį, įsidarbinau sistemoje ir tęsiau savo studijas. Taigi, tarnaudama įgijau socialinio darbo magistro ir teisės psichologijos magistro laipsnius. Kadangi turėjau galimybę studijuoti ir dirbti vienu metu, galėjau lengvai teorinius dalykus susieti praktikoje ir taip lengviau įsisavinti studijuojamus dalykus. Ir šiuo metu kasdien pritaikau studijų metu įgytas žinias dirbdama su nuteistaisiais, ypač teisės psichologo kompetencijas, kurios yra neatsiejamos nuo mano atliekamų funkcijų.

– Kalbant apie resocializacijos pareigūno darbą, kuo jis yra įdomus ar patrauklus?

– Mano manymu, resocializacijos pareigūno darbas bausmių vykdymo sistemoje, tai – buvimas „universaliu kariu“. Resocializacijos skyriaus specialistas yra labiausiai funkcionalus darbuotojas, kuris yra arčiausiai suimtųjų ir nuteistųjų esantis asmuo, daugiausiai bendraujantis ir pažįstantis savo kuruojamus asmenis, prisidedantis prie jų pozityvių pokyčių kūrimo ir atitinkamai reaguojantis į suimtųjų bei nuteistųjų elgesį – tiek teigiamą, tiek ir neigiamą.
Mano supratimu, resocializacijos procesas yra neatsiejamas nuo darbo su asmenimis griežtų ribų nustatymo, išaiškinimo, koks nuteistojo elgesys yra tinkamas ir gali būti skatinamas, ir kokie asmens veiksmai yra netoleruojami ir gali sukelti jam negatyvių pasekmių. Taigi, būtent ribų nustatymas, pagalba suimtiesiems ir nuteistiesiems suprasti savo elgesio pasekmes, galimybės pažinti nusikaltusius asmenis ir pagalba jiems patiems pažinti save, skatinti jų pokytį, tai ir yra svarbiausios Resocializacijos skyriaus pareigūno veiklos kryptys, kurios mane žavi ir skatina dirbti šiame skyriuje.

Milda Šimkutė-Skrebienė
Foto: Kalėjimų departamento nuotr.

– Papasakokite trumpai, kaip prasideda Jūsų diena tarnyboje? Kokias užduotis vykdote?

– Kiekvieną dieną tarnyboje griežtai sustyguoju ir susiplanuoju aiškius ir konkrečius veiksmus, kuriuos turiu atlikti. Džiaugiuosi tuo, kad turiu galimybę pati planuoti savo darbus ir būti atsakinga už jų įgyvendinimą laiku.

Pastaraisiais metais mano darbo diena dažniausiai prasideda nuo elementarių veiksmų: atsakymų į elektroninius laiškus, dokumentų valdymo sistemos pasitikrinimo ir darbų Nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo komandoje pasiskirstymo. Dažniausiai jau iš vakaro būnu susiplanavusi darbus, kuriuos atliksiu kitą dieną. Taigi, po darbų pasiskirstymo dažniausiai imuosi atlikti nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimą, o tai reiškia, kad gilinsiuosi į nuteistojo asmens bylą, studijuosiu apkaltinamuosius nuosprendžius ir ruošiuosi interviu su nuteistuoju. Vėliau aprašysiu gautus rezultatus ir supažindinsiu asmenį su galutiniais įvertinimo rezultatais.

Taip pat pastaruoju metu neatsiejama mano darbo dalimi tapo pagalbos kolegoms teikimas rengiant atsakymus į nuteistųjų prašymus bei skundus, raštų bei atsakymų rengimas, bendravimas su įstaigoje besilankančiais savanoriais, nuteistųjų priėmimas asmeniniais klausimais, susijusiais su nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo bei valdymo sritimi, dalyvavimas Patariamosios komisijos suimtųjų ir nuteistųjų teisinės padėties klausimais veikloje ir kitos neplanuotos su skyriaus funkcijų atlikimu susijusios veiklos.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate darbe?

– Visgi, nors ir stengiuosi susiplanuoti savo darbus, kiekviena diena tarnyboje dažniausiai yra dinamiška ir nenuspėjama. Dažnai iškyla naujų iššūkių, neplanuotų darbų ar kreipimųsi, kurie koreguoja tarnybos eigą bei griežtai sudėliotus planus. Taigi, didžiausiu iššūkiu tampa laiku suspėti atlikti savo darbus, nepasimesti, kryptingai vykdyti savo funkcijas ir nuolat persiskirstyti prioritetus, ką pirmiausia reikia atlikti pačiai ir kaip pasiskirstyti darbais su kolegomis.

– Kokie dalykai Jūsų darbe patinka, daro jį patraukliu?

– Labiausiai mane savo darbe žavi tai, kad tarnyboje nėra monotonijos ir kiekviena diena pasižymi savitumu, nenuspėjamumu. Kaskart atliekant nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimus turiu galimybę pažinti individualias asmenybes, kurios yra unikalios tiek savo gyvenimiškomis patirtimis, asmenybės ypatumais, ieškoti vis skirtingų būdų „prieiti prie žmogaus“, jį paskatinti atsiverti ir vėliau suteikti jam konstruktyvų grįžtamąjį ryšį taip, kad jis pamatytų kuo objektyvesnį savęs vaizdą, paskatinti jį susimąstyti ir pamatyti tiek savo problemines sritis, tiek ir stipriąsias puses.

– Kiek laiko užtrunka kokybiškai ir išsamiai įvertinti nuteistojo asmenybę?

– Vienareikšmiškai atsakyti, kiek užtrunka įvertinimo atlikimas, būtų labai sunku, nes kiekvieno nuteistojo situacija yra unikali. Pasitaiko atvejų, kai žmogus neturi ankstesnės kriminalinės patirties, laisvės atėmimo bausmę atlieka pirmą kartą, tai jo nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo atlikimas gali užtrukti maždaug dvi dienas – skaičiuojant laiką, skirtą išanalizuoti nuosprendžius, asmens bylos duomenis, atlikti interviu, apdoroti ir susisteminti gautus duomenis, apibendrinti rezultatus ir supažindinti asmenį su nustatytu rizikos lygiu, kriminogeniniais poreikiais, apsauginiais veiksniais bei rekomenduojamomis priemonėmis.

Tačiau kartais pasitaiko atvejų, kai vieno nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas gali trukti ir iki savaitės laiko. Tai dažniausiai priklauso nuo asmens teistumų skaičiaus bei apkaltinamųjų nuosprendžių gausos, su kuriais mes susipažįstame ir juos analizuojame. Kartais tarpusavyje juokaujame, kad nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas bei išsamus kiekvienos vertinamos srities aprašymas, tai tarsi mažas kursinis darbas, kuris turi būti aiškus, išbaigtas, besiremiantis patikimais informacijos šaltiniais, turintis apibendrinimus bei galutines išvadas.

– Kadangi turite didelę patirtį šioje srityje, ar galite įvardyti, kas vis dėl to labiausiai užkerta kelią nuteistajam anksčiau išeiti į laisvę ar pasigerinti savo bausmės atlikimo sąlygas?

– Nuolat stebiu nuteistųjų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, perkėlimo į pusiaukelės namus bei kitas bausmės atlikimo sąlygų gerinimo situacijas. Remdamasi savo pastebėjimais, manau, kad tiek komisijos, tiek teismų instancijos pirmiausia atkreipia dėmesį į asmens įvykdyto nusikaltimo sunkumą, veikų pavojingumo laipsnį, pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos lygį. Tai vaidina svarbų vaidmenį.

Manau, kad svarbiu kriterijumi tampa ir nuteistojo kaltės pripažinimo faktas. Pastebiu, kad jei asmuo yra linkęs neigti įvykdytas nusikalstamas veikas, minimizuoja savo vaidmenį ar atsakomybės laipsnį, tuomet asmuo dažnai neįsisąmonina bausmės paskirties, jo resocializacijos procesas gali tapti apsunkintu, kadangi jis gynybiškai gali reaguoti į jam rekomenduojamas socialinės reabilitacijos priemones.

Taip pat svarbiu kriterijumi, kuris gali nulemti asmens sunkumus siekti lengvesnių sąlygų, yra jo elgesys pataisos įstaigoje. Esant nedisciplinuoto elgesio raiškai, negebėjimui laikytis nustatytų taisyklių ir režimo reikalavimų, toleruojant kriminalinės subkultūros nuostatos ir pan., tikriausiai sunku būtų kalbėti apie nuteistojo daromą pažangą nusikalstamo elgesio rizikos valdymo procese bei galimų lengvatų suteikimą.

– Ar tiesa, kad nuteistieji pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimą dažnai vadina antru teismo nuosprendžiu? Su kokiais iššūkiais susiduriate atlikdama tokį atsakingą darbą?

– Nuo vertinimo metu gautų rezultatų priklauso tolesnė nuteistojo bausmės atlikimo eiga, atsiveria galimybės atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę mažiau struktūruotoje aplinkoje – pusiaukelės namuose, lygtinio paleidimo instituto taikymas, teisės išvykti be sargybos ar palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, nuteistųjų įdarbinimas pataisos įstaigoje, perkėlimas į lengvąją grupę ir kiti dalykai, o tai iš esmės pagerina nuteistųjų bausmės atlikimo sąlygas.

Didžiausi iššūkiai mūsų, vertintojų, darbe, manau, ir yra susiję su tuo, kad šis darbas reikalauja begalinio kruopštumo, sąžiningumo, atsakomybės prisiėmimo pirmiausia prieš save, nuteistąjį ir visuomenę, sugebėjimo atsiriboti nuo asmeninių išgyvenimų bei išlikti maksimaliai objektyviu.

Beveik kaskart mes iš nuteistųjų susilaukiame negatyvaus grįžtamojo ryšio dėl jiems nepalankių rezultatų, kaltinimo, kad keliame į paviršių jų gyvenimo klaidas ir panašių dalykų. Jie kartais tai vertina kaip pakartotinį teisimą. Su kai kuriais nuteistaisiais pavyksta užmegzti bent minimaliai pozityvų profesinį bendravimą ir jiems išaiškinti, koks yra mūsų pagrindinis darbo tikslas ir kad įvertinimas nėra pakartotinė bausmė jiems, bet tai lyg jų gyvenimo ir asmenybės ypatumų susisteminimas, kuriuo jie gali pasinaudoti kaip žemėlapiu, leidžiančiu pamatyti, kurios sritys reikalauja jų asmeninių pokyčių, siekiant pakartotinai nenusikalsti.

– Ar tokiame darbe pasitaiko smagių akimirkų?

– Smagios akimirkos mūsų darbe pasitaiko pakankamai retai. Dažniausiai jos būna bendradarbiaujant su kolegomis, atliekant bendras užduotis ir veiklas. Pamenu vieną iš seniau atliktų nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo atvejų, kai atlikau įvertinimą vienam nuteistajam, kuris labai gynybiškai reagavo į atliekamą procedūrą. Interviu su juo buvo itin sunkus, nes jis vengė atskleisti reikiamą informaciją ir tik po pakartotinio susitikimo pavyko bent kažkiek pralaužti ledus ir nuteistasis tapo mažiau priešiškas. Pamenu, kai tas nuteistasis turėjo būti paleidžiamas į laisvę lygtinai, jis užėjo atsisveikinti ir pasakė, kad daugiau niekada negrįš į pataisos įstaigas ir nedarys nusikaltimų, nes dar kartą iškęsti įvertinimo situacijos, kai yra „kapstomasi“ po visą jo praeitį, jis nebenori. Įvertinimo procedūra, pasak jo, buvo „baisiau už tardymą“. Praėjo gal penkeri metai. To žmogaus kol kas nemačiau grįžusio. Tikėkimės, kad jis ir toliau laikysis savo pažado.

– Ar sudėtinga išlikti nešališkai vertinant asmenį, tiriant jo socialinę aplinką? Juk atliekant vertinimą peržengiama asmens asmeninė erdvė, kai kurie jo gyvenimo faktai, kuriuos jis turi pateikti vertintojui yra labai intymūs. Nuteistieji noriai bendradarbiauja atliekant vertinimą?

– Man asmeniškai nėra sunku atsiriboti nuo savo asmeninių vertybių, ideologijos ir vertinimo metu priimti asmenį tokį, koks jis yra, ir siekti gilesnio jo pažinimo ir būtinos įvertinimui informacijos surinkimo. Asmeniniai išgyvenimai, jo socialinė aplinka ir panašūs dalykai tampa tavo darbo objektu. Tačiau sudėtingiau kartais yra analizuoti nusikalstamas veikas, jų įvykdymo aplinkybes. Pasitaiko itin žiaurių atvejų, kurie sukrečia asmeniškai ir nuolat skatina apie juos galvoti net ne darbo metu, arba įsirėžia giliai atmintyje ilgus metus. Komandoje mes turime nerašytą taisyklę, kad kai tu pradedi susipažinti su atveju ir jauti, kad konkretaus nuteistojo situacija, kriminalinė patirtis gali sukelti tau asmeninių išgyvenimų, sutrukdyti būti objektyviu ir nešališku, mes perduodame vertinimo atvejį kolegai. Visuomet pati vadovaujuosi šia taisykle ir skatinu tą daryti kitus. Kiekvienam specialistui, manau, yra svarbu žinoti savo profesines ribas, galimus trikdžius ir siekti jų išvengti. Tame ir slypi žmogaus profesionalumas.

O kalbant apie nuteistųjų bendradarbiavimą įvertinimo metu, tai dažniausiai susiduriame su jų vengimu atsiskleisti, siekimu nutylėti jį neigiamai charakterizuojančius faktus, gynybiškumu, kartais priešiškumu ar noru sudaryti palankesnį savęs vaizdą. Tai yra didelis darbo iššūkis. Taigi, kaskart pradedant profesinį bendravimą, atidžiai stebiu savo pašnekovą, jo kūno kalbą, verbalines išraiškas ir siekiu sukurti kuo saugesnę aplinką, kuri skatintų atsiskleisti. Tai padaryti nebūna lengva, tačiau stengiuosi nuteistajam padėti suprasti, kad kuo jis bus labiau linkęs bendradarbiauti, tai rodys jo didesnį įsitraukimą į resocializacijos procesą, savo trūkumų įsisąmoninimą, o ne bėgimą nuo jų.

– Esate atsakinga už Resocializacijos skyriaus vertintojų komandą. Kaip galite apibūdinti savo komandą?

– Mūsų vertintojų komandą galėčiau apibūdinti kaip specialistus, dirbančius iš pašaukimo, kurie ramiai ir nuosekliai atlieka labai atsakingą, nors ir nelabai matomą darbą. Kiekvienas komandos narys yra psichologiškai stiprus žmogus, turintis gilią vertybių sistemą, jaučiantis ir prisiimantis atsakomybę už savo atliekamą darbą tiek prieš save, tiek prieš vertinamą nuteistąjį, tiek ir prieš visuomenę. Manau, mūsų stiprybė yra ir tai, kad mes palaikome vienas kitą, nuolat vykdome supervizijas, atvejų aptarimus ir būname drauge tiek esant džiugioms, tiek ir sunkioms akimirkoms, stengiamės nepasiduoti įtampai ir išlikti stipriais. Kaip dažnai mėgstu sakyti „ąžuolai šiltnamiuose neauga“, taigi, mes esame atviri iššūkiams, nes jie skatina tobulėti.

– Ar keliami ypatingi reikalavimai asmeniui, kuris norėtų prisijungti prie Jūsų kolegiškos ir stiprios vertintojų komandos?

– Tapti mūsų komandos nariu nėra labai sudėtinga. Pirmiausia reikia turėti ne žemesnį nei aukštąjį neuniversitetinį socialinių mokslų studijų krypties išsilavinimą, tuomet baigti tikslinius metodikų taikymo mokymus. Tai formalieji kriterijai. Tačiau svarbiausia, manau, kad asmuo turėtų vidinę motyvaciją analizuoti ir gilintis į unikalias nuteistųjų situacijas, būtų komunikabilus, lankstus ir ištikimas savo vertybėms bei visuomenės saugumo interesams. Gebėtų būti kruopštus, atsakingas, atviras savo trūkumams, siekiantis tobulėti, sąžiningas ir gebantis dirbti komandoje. Visi kiti įgūdžiai gali būti lavinami tarnybos eigoje.