Apie savo įžvalgas žurnalui TEISMAI.LT pasakojo Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis, Lietuvos teismų psichologų kuratorė, Vilniaus universiteto doc. dr. Neringa Grigutytė ir Baltijos jūros valstybių tarybos Vaikų rizikos grupės vadovė Olivia Lind Haldorsson iš Švedijos.
Svarbiausia – vaiko interesai
Smurtą patyrę ar jo liudininkais tape nepilnamečiai Lietuvoje teisiniuose procesuose turi dalyvauti lydimi atstovų. Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis būtent tinkamą vaiko interesų atstovavimą įvardijo kaip vieną svarbiausių temų kalbant apie vaiko interesus. Teisėjas paaiškino, kad Lietuvoje vaikai – nukentėjusieji, kaip ir įtariamieji ar kaltinamieji, – turi dvejopo pobūdžio teisę į atstovavimą.
„Jiems atstovauja atstovas pagal įstatymą, kuris paprastai tik padeda nepilnamečiui kaip asmeniui, preziumuojamai negebančiam tinkamai atstovauti savo interesams, pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis, bei įgaliotasis atstovas, kuris yra arba advokatas ar jo pavedimu advokato padėjėjas, arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu – ir kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti savo interesams“, – teigė A. Purvainis.
Teisėjas pažymėjo, kad visais atvejais visų institucijų atstovams turi rūpėti vaiko interesai, į kuriuos atsižvelgdami atsakingi asmenys privalo kruopščiai atrinkti ir paruošti vaiko atstovus teisiniuose procesuose. „Nukentėjusiojo vaiko atstovavimas baudžiamajame procese ypač svarbus ir reikšmingas teisinis mechanizmas, užtikrinantis jo teisių ir laisvių apsaugą, jam pačiam dėl amžiaus negalint tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pareigų bei apginti savo teisėtų interesų“, – temos aktualumą grindė teisėjas.
Kodėl nukenčia vaiko atstovavimo kokybė?
A. Purvainis svarbiausiomis nekokybiško vaiko atstovavimo priežastimis įvardijo atvejus, kai:
• parenkamas netinkamas atstovas ir (ar) jis parenkamas netinkamai;
• atstovaujama nekokybiškai ir (ar) netinkamai vertinama atstovavimo kokybė.
Teisėjo nuomone, kiekvienas ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, priimantis nutarimą dėl vaiko atstovo dalyvavimo procese, tą turėtų daryti itin atidžiai, patikrindamas visus faktus. Kitaip, jo teigimu, galima padaryti nepataisomų arba sunkiai pataisomų klaidų, kurios baigiasi ne tik pakartotinėmis vaikus traumuojančiomis apklausomis, bet ir jautriose bylose sprendimus priimančių teisėjų klaidinimu.
„Taip, tąkart pavyko sustabdyti neteisėtą procesą, tačiau vaikui teko dar kartą vykti į apklausą, dar kartą išgyventi nemalonius įvykius“, – pasekmes vardijo jis.
Savo darbą privalu atlikti iš esmės
A. Purvainis pabrėžė, kad atstovu paskirtas asmuo turi suvokti savo vaidmenį, jam turi būti paaiškinta, kaip šį vaidmenį atlikti tinkamai. Teisėjo nuomone, „vien tik netinkamas atstovavimas vaiko interesams gali kelti rimtą grėsmę teisingumui, nes tai turi reikšmės vertinant įrodymų, kuriais grindžiamas teismo sprendimas, teisėtumą“. Atstovo pareiga padėti vaikui pasinaudoti visomis savo teisėmis, pvz., neliudyti prieš savo artimąjį.
„Tai ne vien formalus pasėdėjimas teisme šalia vaiko, tai – kur kas daugiau“, – kalbėjo teisėjas.
A. Purvainis pastebėjo, kad kiekvieno baudžiamojo proceso atveju turėtų būti vertinama, ar tikrai reikia apklausti vaiką, o gautas jo liudijimas „turėtų būti patikrinamas visomis prasmėmis ir labai skrupulingai vertinamas“, mat vaiko parodymai neretai būna fragmentiški, formuluojami kitaip nei suaugusiųjų liudytojų atvejais. Jo nuomone, visos institucijos ir kiekvienas su smurto artimoje aplinkoje aukos – vaiko – klausimais susiduriantis specialistas (atstovas, prokuroras, teisėjas ir kt.) turėtų labai gerai pasiruošti vaiko apklausai, kad joje gauti atsakymai būtų kokybiški, padėtų tinkamai įvykdyti teisingumą ir nebereikėtų pakartotinių apklausų, kurios neretai iškreipia parodymų tikslumą ir pakartotinai traumuoja nepilnamečius liudytojus.
„Teisinių instrumentų Lietuvoje pakanka, tereikia juos tinkamai taikyti: kiekvienam su itin jautriais vaiko interesų gynybos klausimais dirbančiam specialistui savo darbą dera atlikti ne formaliai, o iš esmės ir detaliai įvertinant visus aspektus“, – teigė teisėjas.
Baudžiamajame procese vaikams padeda profesionalai
2015 m. pradėjusią veiklą teismų psichologų komandą sudaro 16 psichologų ir 2 jų kuratorės mokslininkės, kurių interesų sritis – būtent darbas su vaikais teisinėje sistemoje. Visi 16 vaikus apklausti padedančių psichologų turi psichologijos bakalauro ir įvairių sričių psichologijos (klinikinės, organizacinės, teisės) magistro laipsnius, nuolat kelia savo kvalifikaciją darbo su vaikais teisinėje sistemoje ir vaikų apklausų srityse. Jų misija – sudaryti atitinkamas apklausos sąlygas ir padėti teisėjams bei teisėsaugos pareigūnams apklausti nepilnamečius. Teismų psichologai stengiasi, kad net ir skaudžiausių atvejų aukos ir sunkiausių bylų liudytojai vaikai ne tik jaustųsi saugūs, bet ir duotų patikimus bei tikslius parodymus, kurie padėtų nustatyti faktus ir atkurti sugriautą teisingumą, kad visa tai būtų atliekama vienos apklausos metu, sumažinant pakartotinių traumų tikimybę.
Iš viso 2020 m. teismų psichologai teisėjams ir kitiems pareigūnams padėjo atlikti 867 apklausas ikiteisminiame tyrime (2019 m. – 1 320), 201 – baudžiamajame procese (2019 m. – 234), 311 – civiliniame procese (2019 m. – 343) ir 4 – administracinių nusižengimų bylose (2019 m. – 4). Tai buvo nepilnamečių apklausos įvairiose – ne tik smurto artimoje aplinkoje – bylose.
Didžiausios aukos – mažiausieji
Lietuvos teismų psichologų kuratorė doc. dr. Neringa Grigutytė teigė, kad smurtas prieš moteris plačiai aprašytas, tyrinėtas, tačiau „mažiau kalbama apie smurto poveikį vaikams, kai jie patys nėra tiesiogiai mušami, tik stebi, kaip vienas iš jų tėvų ar globėjų yra skriaudžiamas. Tokie vaikai vadinami pamirštomis buitinio smurto ar smurto šeimose aukomis.“
N. Grigutytė pastebėjo, kad net ir negimęs kūdikis motinos pilve jaučia smurto prieš motiną poveikį.
Pašnekovė pastebėjo, kad net ir kūdikystėje patirtas ar matytas smurtas nelieka be pasekmių žmogaus gyvenime.
„Vaiko saugumo jausmas priklauso nuo prisirišimo prie savo globėjų (tėvų) ir santykių tarp jų kokybė tarnauja kaip modelis tolesniems santykiams su kitais žmonėmis gyvenime palaikyti“, – sakė ji. N. Grigutytės teigimu, kuo didesnį ir dažnesnį smurtą patiria kūdikio mama, tuo prasčiau ji atliepia kūdikio poreikius, o pats kūdikis patiria stresą, kuris gali pažeisti jo smegenų raidą, daryti įtaką santykiams su bendraamžiais ar akademiniams pasiekimams, padidėja narkotinių medžiagų vartojimo, delinkventinio elgesio ir ankstyvų lytinių santykių rizika.
„Vaikystėje vaikas nesusiformuoja saugumo jausmo, kad jis yra mylimas, žmonės geri, o pasaulis – saugi vieta gyventi, – liūdnus faktus dėstė docentė. – Pačios didžiausios aukos, kurios nukenčia nuo smurto šeimoje, yra patys mažiausieji.“
Galima padėti vaikams ir išvengti smurto pasekmių
Mokslų daktarė teigė, kad neigiamos smurto pasekmės pasireiškia ne visada: asmeninės savybės, aukšti kognityviniai gebėjimai, bendraamžių palaikymas (ypač paauglystėje) ir kiti aspektai padeda smurto liudininkams tokių pasekmių išvengti. N. Grigutytės nuomone, smurtą stebėjusiems vaikams, kaip ir jį patyrusiems, reikia pagalbos formuojant tinkamus socialinius įgūdžius ir saugant jų psichikos sveikatą.
„Tokiems vaikams reikia suaugusiojo asmens, kuriuo jie pasitikėtų ir kuris galėtų užtikrinti jiems saugumą bei suteikti nusiraminimą ir jaukumą. Taip pat reikia tarnybų, kurios padėtų vaikui susitvarkyti su savo neigiama patirtimi“, – teigė pašnekovė.
N. Grigutytė priminė, kad vaikų negalima laikyti mažais suaugusiaisiais, nes jie pasaulį suvokia ir perteikia kitaip nei suaugę asmenys. Teismų psichologai padeda atskleisti vaikų pasaulėvoką ir apsaugoti jų psichiką nuo antrinių traumų.
„Antrinė trauma arba antrinė žala patiriama tada, kai yra abejingumas, nejautrumas asmens išgyvenimams, emociniams poreikiams ir prioritetu tampa ne asmens, o, pvz., institucijos poreikiai ir tikslai, – atkreipė dėmesį docentė. – Smurtą patyręs ar jį stebėjęs vaikas tokią žalą gali patirti dėl neigiamų artimiausios socialinės aplinkos reakcijų, įvykio išviešinimo žiniasklaidoje, netinkamų, nekoordinuotų ir nesavalaikių įvairių žinybų veiksmų, dalyvavimo daugkartinėse apklausose ir kt.“
N. Grigutytė, antrindama A. Purvainiui, pabrėžė, kad kiekvienas specialistas ar pareigūnas, dirbantis dėl vaiko interesų baudžiamajame procese, savo darbui turėtų ruoštis skrupulingai ir jį atlikti atsakingai. Ji akcentavo, kad tinkamai paruošti liudytoją teisinėms procedūroms (supažindinti su jų eiga, tikslais, dalyviais) yra ne mažiau svarbu, nes šitaip sumažinama psichologinių traumų tikimybė, gerėja teisinių procedūrų eiga, didėja parodymų patikimumas.
„Atsakymo vertė priklauso nuo klausimo kokybės“, – pridūrė pašnekovė.
Vaiką apginti pavyks tik bendradarbiaujant ir kokybiškai atliekant savo pareigas
Baltijos jūros valstybių tarybos Vaikų rizikos grupės vadovė O. L. Haldorsson iš Švedijos pristatė daugelyje Europos šalių taikomą tarpinstitucinio bendradarbiavimo modelį Barnahus, kuriuo siekiama draugiško vaikui teisingumo ir globos.
Smurto auka ar liudininku tapes nepilnametis pagal Barnahus modelį patenka į „vaiko namą“, kuriame suteikus reikiamą pagalbą gaunami jo parodymai, daromas jų vaizdo įrašas. Jis vėliau naudojamas kaip įrodymas bylose, šitaip išvengiant papildomų vaiko apklausų ar akistatos su kaltinamuoju. Pasak Vaikų rizikos grupės vadovės, nors panašių rezultatų galima gauti ir šio modelio netaikančiose teisinėse sistemose, tačiau veikiant „vaiko namo“ principu rezultatus galima pasiekti greičiau ir užtikrinčiau.
„Deja, vis dar pasitaiko atvejų, kai vaikų apklausas vykdo tinkamai tam nepasirengę žmonės, – apgailestavo O. L. Haldorsson. – Vis dar tenka iš vaikų išgirsti, kad jie gailisi iš viso pranešę apie nusikaltimą, mat vėliau jiems reikia dar kelis kartus per ilgą laiką įvairiose vietose kalbėti apie nemalonius išgyvenimus pakartotinėse ikiteisminio tyrimo ar teisminio proceso apklausose.“
Pašnekovės teigimu, esama daug bendradarbiavimo modelių, tačiau vienas pagrindinių – būtent Barnahus. Šis modelis turi savo veikimo principus, kurie gali būti lengvai adaptuojami įvairiose teisinėse sistemose siekiant apsaugoti vaikus, rūpintis jų fizine ir psichikos sveikata, užtikrinti vaiko interesus ir apginti jo teises.
„Vienur vaiko apklausas atlieka policijos pareigūnai, kitur – psichologai, – pasakojo O. L. Haldorsson. – Svarbiausia, kad tai būtų specialiai apmokyti ir labai gerai pasirengę profesionalai, kurie bendradarbiautų su kitų atsakingų institucijų atstovais.“
Taip pat ji pabrėžė, kad Barnahus yra griežtai standartizuotas modelis, pagal kurį apklausos gali būti vykdomos tik tada, kai atitinka visus standartus: laikomasi protokolo, procedūra yra pritaikyta pagal vaiko amžių, specialiuosius poreikius, procese dalyvauja visi numatyti specialistai, vaiką apklausia tik vienas žmogus, yra galimybė apklausą įrašyti ir t. t.
Pašnekovai bendrai sutaria, kad vaiko interesai turi būti visų procesų centre. Ypač svarbu tinkamai pasiruošti nepilnamečių apklausoms ir savo pareigas – nesvarbu, socialinio darbuotojo, policininko, teisėjo, psichologo ar kitas, – atlikti preciziškai dėl geros vaiko savijautos ir teisingumo.
KOMENTARAI
Eglė Maziliauskienė, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos viršininkė
Smurtas prieš vaikus neabejotinai yra pati jautriausia tema visame nusikalstamumo kontekste. Tokio smurto pasekmės būna pačios skaudžiausios ne tik su juo susidūrusiems asmenims, bet ir mums, plačiajai visuomenei.
Pastaraisiais metais stebimas proveržis smurto prieš vaikus prevencijos srityje: policija glaudžiai bendradarbiauja su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, šių dviejų tarnybų veiklavykdoma 24 val. per parą trumpiausiu įmanomu reagavimo į pranešimą apie galimą smurtą prieš vaikus laiku, su vaikais policijoje ir prokuratūroje apklausoms pritaikytose patalpose dirba specializuoti pareigūnai. Be to, peržvelgę pastarojo penkmečio statistiką matome tiek smurto apskritai, tiek smurto prieš vaikus mažėjimo tendenciją.
Vis dėlto reaguodami į fiksuojamus atvejus, susidurdami su matomiausiomis smurto formomis ir jų pasekmėmis negalime užsimerkti prieš šešėlines smurto artimoje aplinkoje grėsmes, t. y. netiesiogines dėl smurto prieš vaikus kylančias rizikas, tokias kaip jaunuolių savižudybės, rizika tapti nusikaltimų aukomis ar būti įtrauktiems į neteisėtą veiklą, patiems tapti smurtautojais ir pan. Nors iš pirmo žvilgsnio tai – ne policijos veiklos sritis ir kompetentingai komentuoti negalime, bet mūsų atlikta penkerių metų savižudybių ikiteisminių tyrimų analizė parodė, kad net 50 proc. nusižudžiusių vaikų ir jaunų žmonių iki 25 m. amžiaus yra augę nedarniose šeimose, matę smurtą, ginčus artimoje aplinkoje, o 20 proc. tokių žmonių savižudybės link, tikėtina, pastūmėjo nedarnūs santykiai šeimoje. Skaudžiausią įspūdį palikęs faktas, į kurį dėmesį turėtume atkreipti visi: artimiausios aplinkos žmonės nė neįtarė, nieko nežinojo apie visai šalia vykstančią tragediją, to nenujautė net ir mokyklose su kai kuriais iš savo gyvenimus nutraukusių vaikų dirbę psichologai.
Netinkamas tėvų elgesys su savo atžalomis taip pat nulemia vaikų polinkį į nusikalstamą elgesį, o smurtaujančioje šeimoje užaugusiam žmogui yra didesnė tikimybė pačiam tapti smurtautoju. Telieka apgailestauti, kad paprastai per metus apie 1 000 vaikų yra nustatoma laikinoji arba nuolatinė globa, o tokių sprendimų priežastimis net 60 proc. atvejų tampa netinkamas tėvų elgesys – smurtavimas ar nepriežiūra. Tyrimai atskleidžia ir liūdną statistiką: globos namų auklėtiniai nuolat bėga iš šių įstaigų, o būdami nežinia kur patenka į pavojų būti įtraukti į nusikalstamas veikas, jų paieškoms išeikvojama nemažai piniginių ir žmogiškųjų išteklių.
Telieka tikėtis, jog visi mes, atsakingi už vaiko interesų užtikrinimą, neliksime abejingi ir kiekvienas iš mūsų dėsime visas pastangas, kad čia aprašyta padėtis pasikeistų į gera.
Silvestra Markuckienė, VO „Gelbėkit vaikus“ psichologė
Ką reiškia užaugti smurtinėje aplinkoje? Mums tik atrodo, kad vaikai viską pamiršta, juk jų emocijos taip greitai keičiasi, jie tai juokiasi, tai verkia. Gali atrodyti, jog sudavę, aprėkę, pažeminę mes susitaikėme ir vaikas viską pamiršo. Ne. Vaikai tikrai mena viską. Tik ne visai viską sąmoningai. Pasaulį suvokdami savaip, dar neturėdami suaugusiajam būdingų refleksijos gebėjimų, jie gali save kaltinti dėl to, kas vyksta jų aplinkoje. Vaikai vartoja tas pačias sąvokas, kaip mes, sako dalykus, kuriuos mes norime girdėti, bet mąsto absoliučiai kitaip. Jie gali suprasti: arba tu valdai, arba tave valdo. Kartais vaikas gali tapti visiškai nejautrus kitų skausmui iš keršto: „ Jeigu man skauda ir niekas nekreipia dėmesio, kodėl aš turėčiau rūpintis kitais?“ O kartais jis tiesiog pabėga nuo to, ką patiria. Bėgti gali ne tik iš namų, bet ir į save, savo fantazijų pasaulį, į virtualųjį pasaulį. Ten, kur gali pasijusti geriau.
Ką tai reiškia tolesniame suaugusiojo gyvenime? Smurtavimas šeimoje perduodamas iš kartos į kartą ir tampa užburtu ratu, kurį reikia nutraukti padedant netinkamo elgesio aukoms keisti mąstymą ir elgseną. Viena mama pasakojo: „Kai aš augau ir mane tėvas seksualiai išnaudojo, niekam tas nerūpėjo, net mano mamai. Todėl aš anksti sukūriau šeimą, kad kuo greičiau pabėgčiau iš savosios. Kai kartais mušu savo vaiką, visiems vis tiek blogai, nors pati gaudavau kasdien.“ Taip, tai pokytis, tačiau per mažas, kad šios moters vaikai augtų visavertiškai. Žmogus, prieš kurį buvo smurtauta vaikystėje, prisimena, kokį siaubą patyrė, bet pats smurtauja prieš savo vaikus. Kodėl? Nes jis taip išmoko. Jis tiesiog nemoka kitaip. Jis turi išmokti spręsti nesutarimus nenaudodamas jėgos. Mes turime į šį užburtą ratą įsiterpti, jį nutraukti ir parodyti, kad galima elgtis kitaip.
Siekiant padėti smurto aukoms, nepakanka tik atskirti jas nuo smurtautojų. Reikia joms padėti, parodyti, kad jas girdime, kad jų problemos rūpi atsakingoms institucijoms ir asmenims, kurie padės tas problemas išspręsti. Reikėtų stiprinti socialinės pagalbos šeimoms sistemą, kad problemos būtų sprendžiamos ne tik teisiniu, bet ir socialiniu lygmeniu, o smurto aukos sulauktų visokeriopos pagalbos.
Mūsų valstybėje draudžiamos visos smurto prieš vaikus formos: tiek fizinis, tiek psichologinis, tiek seksualinis smurtas, taip pat nepriežiūra. Vis dėlto skaičiai rodo, kad smurtą kasmet patiria ne vienas šimtas vaikų. Vaikai tiesiog nėra pajėgūs apsiginti patys. Jie turi daug mažiau jėgos, gyvenimiškos patirties, jų supratimas apie tai, kas vyksta jų pasaulyje – šeimoje, yra kitoks nei suaugusiųjų. Todėl vaikus reikia apsaugoti ir apginti.
Vaikas, prieš patekdamas į teisinius procesus, namuose patiria labai daug įtampos. Saugia užuovėja turintys būti namai nesibaigiančių tėvų konfliktų akivaizdoje tampa pavojaus zona (net jei vaikas nuo smurto nenukenčia tiesiogiai), kuri trukdo vaikui tinkamai augti, vystytis, įsilieti į visuomenę. Štai vieno daug metų trukusio išsiskyrusių tėvų bendravimo tvarkos nustatymo proceso metu vaikas spėjo ir užaugti. Daug kartų su įvairiomis institucijomis susidurti turėjęs paauglys sakė: „Nekenčiu policininkų, socialinių darbuotojų, psichologų ir vaiko teisių specialistų.“ Ką tai reiškia? Suaugęs šis žmogus esant reikalui tiesiog nebeturės, kur kreiptis, nes jau dabar nebepasitiki tais, kurie turi ir gali padėti. Ištikus bėdai jis liks pats sau vienas. Ir niekas nežino, kokį teisingumą ir kokiais būdais jis nuspręs įgyvendinti.
Patekus į teisinį mechanizmą, duodant parodymus vaikui svarbu jaustis saugiam, turėti žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti, būti aplinkoje, kuri jam nekeltų streso. O iki to svarbu laiku ir tinkamai sureaguoti į vaikų siunčiamus signalus, pastebėti pasikeitusį jų elgesį, reaguoti į tai, ką jie sako, ir greičiau pradėti bei vykdyti teisinius procesus. Apie smurtą artimoje aplinkoje byloja ne tik žymės ant kūno. Kartais apie smurtą gali byloti suprastėjęs mokymasis, prarastas domėjimasis pasauliu ar veikla, kuri anksčiau buvo įdomi, padidėjęs uždarumas, izoliacija nuo kitų, tapimas tarsi nematomu, o kartais – sustiprėjusi agresija, pyktis ir panašūs elgesio pasikeitimai.
Nedidelėje gyvenvietėje pradinukai vaikai mokykloje prasitarė, jog tėvas juos rišo prie kėdės, kad šie būtų tylūs ir ruoštų pamokas. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau po kiek laiko jis nutrauktas. Vaikams tėvai uždraudė lankyti vaikų dienos centrą ir popamokinius užsiėmimus, apribojo kontaktus su bendraamžiais. Kokią žinią iš viso to gavo vaikai? „ Jei tau blogai šeimoje – niekam nesakyk, nes bus dar blogiau.“ Ką tai sako apie mūsų vaiko apsaugos bei socialinės pagalbos sistemą? Dar per silpna individualizuota pagalba šeimoms ir jose augantiems vaikams. Ypač šalies regionuose. Dar iki teisinių procesų šeimoms turėtų būti prieinamos įvairios tinkamai parinktos pagalbos formos: pozityvios tėvystės mokymai, individualus psichologinis konsultavimas vaikams ir suaugusiesiems (emocijų valdymo, streso įveikos, psichologinio atsparumo, savivertės ugdymo, konfliktų sprendimo ir kt. srityse), socialinė parama, pagalba vaikų dienos centruose. Be to, reikėtų labiau rūpintis šeimoms padedančiais specialistais, nuolat kelti jų kompetencijas. Tik taip sustabdysime užburtą ratą ir galėsime padėti problem patiriančioms šeimoms.