Teisėją kalbiname ne tik apie jo nagrinėtas bylas ir kasdienybę, bet ir apie šios profesijos patrauklumą, kintančius artimųjų santykius po pandemijos ir sukauptą patirtį nagrinėjant šeimos bylas.

– Nuo to meto, kai tarėte teisėjo priesaikos žodžius, praėjo dešimtmetis. Gal galėtumėte papasakoti, kodėl pasirinkote būtent šią profesiją?

– Atsakysiu klausimu į klausimą: „Galbūt ne aš pasirinkau šią profesiją, o profesija pasirinko mane?“ Vaikystėje ar studijų metu tikrai neturėjau aiškiai apibrėžto tikslo tapti teisėju. Vėliau, pradėjęs dirbti, tiesiog bandžiau kabintis į gyvenimą, tobulėti, siekti profesinių žinių. Supratau, kad tik ilgas ir nuoseklus darbas lemia rezultatus. 2005 m. pabaigoje laimėjau konkursą ir pradėjau dirbti teisėjo padėjėju. Per daugiau nei 5 metus šio darbo, matydamas teismo ir teisėjų „virtuvę“, susivokiau, kad teisingumo vykdymas labai artimas mano pasaulėžiūrai, nekyla vidinių konfliktų tarp objektyvios tiesos ieškojimo ir mano įsitikinimų. Todėl nusprendžiau siekti teisėjo karjeros.

Mėnesį vakarais ir savaitgaliais pasimokęs išlaikiau teisėjo egzaminą, mano žinios buvo įvertintos 8 balais. Dalyvaudamas atrankose nežinojau, kaip būsiu vertinamas, todėl nurodžiau visus teismus 100 km atstumu aplink Kauną. Pirma atranka buvo į Marijampolės rajono apylinkės teismą. Dalyvavo, regis, 16 pretendentų. Buvau reitinguotas pirmu ir netrukus mane paskyrė Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėju.

– Kuo teisėjo profesija Jums buvo patraukli tuo laiku ir ar tai išliko iki šiol?

– Teisėjo pareigoms atlikti reikia kūrybiškumo, plataus visuomeninių santykių, jų vystymosi suvokimo. Teismo posėdžiuose privalu būti atspariam stresui, greitai orientuotis, atpažinti žmonių emocijas, o sprendimui priimti reikia kruopštumo, objektyvumo, gilios faktinių aplinkybių analizės. Taigi teisėjo darbas nėra nuobodus. Be to, šios pareigos visuomet verčia pasitempti, savo elgesiu rodyti pavyzdį kitiems žmonėms. Tai sudaro prielaidas tapti geresniam.
Vis dėlto kalbant apie teisėjo profesijos prestižą, socialines garantijas, deja, tenka konstatuoti, kad kasmet tolstama nuo oraus gyvenimo standarto. Tai matyti ir iš teisėjais siekiančių tapti asmenų skaičiaus. Per pirmą šių metų pusmetį dėl įvairių priežasčių teisėjų atleista turbūt dvigubai daugiau nei yra išlaikiusiųjų teisėjo egzaminą. Esant tokiai situacijai po kelerių metų reikės arba mažinti teisėjų skaičių, arba reikalavimus asmenims, siekiantiems tapti teisėjais.

– Ar Jūs prisimenate savo pirmąją išnagrinėtą bylą? Kokia ji buvo?

– Pirmoji byla, regis, buvo santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Trumpas posėdis, į kurį atvyko tik abiejų pareiškėjų advokatai. Nieko įsimintino. Vėliau buvo visokių bylų ir visokių jose dalyvaujančių žmonių. Kai kurios iš šių bylų pasimiršta vos jas išnagrinėjus, kai kurias atsiminsiu visą gyvenimą.

– Nagrinėjate daugiausia šeimos bylas, kurios neretai įvardijamos kaip vienos emociškai sunkiausių bylų. Kodėl Jūs pasirinkote būtent tokią specializaciją?

– Kaip specializuotas teisėjas, šeimos bylas nagrinėju nuo 2015 m. pradžios. Kaip tik tuo metu buvau perkeltas į Kauno apylinkės teismą, o viena šio teismo teisėjų perkelta į Marijampolės rajono apylinkės teismą. Gavome vienas kito bylas. Kadangi teisėja buvo specializuota šeimos bylų teisėja, man teko 60 šeimos bylų. Todėl galiu vėlgi pasakyti, kad ne aš pasirinkau tokią specializaciją, tiesiog šitaip susiklostė aplinkybės. Šeimos bylos nebuvo kažkokia naujiena, nes šias bylas nagrinėjau ir dirbdamas Marijampolėje.

Vis dėlto nagrinėdamas tik šeimos bylas galėjau gilintis į tam tikrą sritį. Visuomet buvau griežtas teisėjų specializacijos šalininkas. Manau, kad teisėjas turi dirbti kuo siauresnėje srityje, taip turėdamas galimybę tapti tos srities profesionalu. Kadangi visuomet siekiau savo pareigas atlikti maksimaliai gerai, pradėjau gilintis į šeimos teisę. Tik šeimos bylas nagrinėjau kiek daugiau nei dvejus metus. Vėliau kartu su šeimos bylomis teko nagrinėti ir kitas civilines bylas. Pastaruosius ketverius metus esu specializuotas apeliacinis instancijos šeimos bylų teisėjas. Per tą laiką teko išklausyti daug ir tarptautinių šeimos teisės seminarų. Išnagrinėjau daugiau nei 1 000 šeimos bylų, mačiau įvairių situacijų ir šeimos modelių, atsirado patirtis.

Tomas Romeika
Foto: TEISMAI.LT

Taip, tai vienos iš emociškai sunkiausių bylų. Ypač kai sprendžiami klausimai, susiję su vaikų teisėmis. Atsiradus privalomajai mediacijai, pastebimai sumažėjo smulkių ginčų, pvz., dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo. Teismą pasiekia tik tokie ginčai, kuriuose šalys savarankiškai neberanda kompromiso, laikosi principų neatsižvelgdamos į vaikų interesus. Pats nesu mediatorius, tačiau daug bylų perdaviau mediatoriams. Jie atlieka milžinišką darbą, todėl esu jiems dėkingas. Ne kartą posėdžio metu esu ilgai įkalbinėjęs šalis pasirinkti mediaciją. Galbūt per tiek laiko ir bylą būčiau išnagrinėjęs. Vis dėlto tuo atveju, jei besiginčijantys žmonės randa kompromisą, susitaria, visuomet yra geresnis rezultatas. Kita vertus, vieno posėdžio metu yra pasakę: „Mes jau buvome sudarę taikos sutartį, bet jos sąlygų nesilaikėme. Mes negerbiame savo sprendimo, todėl prašome teismo sprendimo, kurį gerbsime.“

– Neretai pasigirsta nuomonių, kad šeimos bylas nagrinėjanti teisėja geriau supranta besibylinėjančias puses. Kokia būtų Jūsų nuomonė?

– Statistiškai šeimos bylas dažniau nagrinėja teisėjos moterys (kaip ir visas bylas, nes teisėjų moterų tiesiog yra daugiau). Vis dėlto yra ir ne vienas vyras, besispecializuojantis nagrinėti šios srities bylas. Nemanau, kad tai, ar šeimos bylą nagrinėja teisėjas vyras ar teisėja moteris, turi kokios nors įtakos teismo sprendimui. Juk teisėjas klauso tik įstatymo. Be abejo, kiekvienas remiasi ir savo asmenine patirtimi. Dar dirbdamas Marijampolėje po paskelbto sprendimo dėl turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje esu girdėjęs repliką: „Labai vyriškas sprendimas.“ Manau, kad tokios replikos paremtos emocijomis ir nepagrįstu kaltų ieškojimu, todėl nekreipiu į jas dėmesio.

– Prieš porą metų žurnale „Teismai.lt“ esate trumpai pristatęs XXI a. besiskiriančių šeimų portretą. O dabar beveik pusantrų metų visas pasaulis gyvena sąlygomis, kurios keičia bendravimą ir santykius tiek šeimose, tiek tarp artimųjų. Ar pandemija ir taikomi su ja susiję ribojimai keičia ir Jūsų nagrinėjamas bylas?

– Sakyčiau, jog šeimos bylas pandemija ir gyvenimas karantino sąlygomis veikia tik tiek, kad tiems, kuriems nerūpi vaikų interesai, atsirado dar viena priežastis piktnaudžiauti ribojant vaikų bendravimą su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų, siekiant gyvenamosios vietos nustatymo, argumentuojant tuo, kad vaikas dėl karantino negali judėti, ir pan.

Kalbant apie piktnaudžiavimo vaikų interesais atvejus, deja, tenka konstatuoti, kad su šiuo reiškiniu susiduriu dažnai. Vaikų interesų sąskaita sprendžiamos buvusių sutuoktinių ar partnerių tarpusavio nuoskaudos (pvz., mama, su kuria liko gyventi vaikas / vaikai, neleidžia tėvui su jais bendrauti ar stengiasi tą bendravimą paversti minimaliu. Tėvas kreipiasi į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Tada tuojau pat teismui pateikiamas priešieškinis dėl išlaikymo padidinimo), net turto padalijimo klausimai (susitariama dėl mažesnio išlaikymo vaikams siekiant geresnio turto pasidalijimo balanso, tada praėjus nedideliam laiko tarpui pateikiamas ieškinys teismui dėl išlaikymo padidinimo.

Mano manymu, tokiais atvejais, net ir tvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kai faktiškai nėra ginčo, labai svarbus teismo vaidmuo ginant tiek vaiko, tiek kiekvieno iš tėvų interesus, išaiškinant šalims sprendimo teisines pasekmes. Pvz., minėtu atveju sprendimas dalyje dėl turto padalijimo įgis res judicata galią ir jo pakeisti jau nebus galima, o sprendimas dalyje dėl išlaikymo dydžio gali būti keičiamas. Todėl tas sutuoktinis, kuris susitardamas nusileido dalyje dėl turto padalijimo, sutikdamas su mažesne jam liekančia turto dalimi po santuokos nutraukimo dėl mažesnio iš jo priteisiamo išlaikymo, gali neįvertinti, kad vėliau tas išlaikymas gali būti padidintas).

Dažnai tenka susidurti ir su akivaizdžiu vaiko poreikių (tiek materialinių, tiek saugumo, tiek socialinių) nesupratimu. Liūdna, kai posėdžio metu buvę sutuoktiniai, besidalijantys turtą už kelis šimtus tūkstančių eurų, ginčo dalyje dėl išlaikymo priteisimo aiškinasi, kiek kilogramų vištienos vaikas suvalgo per mėnesį.

– Nagrinėjant šeimos bylas tikriausiai nepakanka vien teisinių žinių, nes reikia išmanyti suaugusiųjų ir vaikų psichologiją, jų tarpusavio santykius. Koks yra Jūsų žinių šaltinis?

Šiuo metu suprasti šeimos santykių psichologiją bylose turbūt labiausiai padeda sukaupta patirtis. Be abejo, žinių semiuosi ir dalyvaudamas seminaruose, skaitydamas specializuotą literatūrą, diskutuodamas su didelę patirtį šioje srityje turinčiais kolegomis. Ne paskutinėje vietoje asmeninė patirtis. Auginu du mažus vaikus, todėl suprantu vaikų poreikius. Kartais teismo posėdžio metu juokingai skamba šalių įtikinėjimai dėl vienokių ar kitokių vaiko poreikių, prekių vaikams kainų, kai žinau, kad dar vakar aš tokią prekę pirkau. Be abejo, šalims to neparodau, tačiau priimti teismo sprendimą tai tikrai padeda.

Asociatyvi nuotrauka
Foto: Shutterstock

Neseniai teko nagrinėti bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas grąžinti vaiką jo tėvams iš laikinų globėjų. Vaikas dėl nesaugių gyvenimo sąlygų ir nepriežiūros buvo paimtas, kai jam buvo 6 mėnesiai. Praėjo treji metai. Vaikas gyvena toje pačioje globėjų šeimoje. O jo biologiniai tėvai per tą laiką susilaukė dar trijų vaikų, apsitvarkė buitį, vaikus prižiūri. Lyg ir nėra pagrindo negrąžinti jiems to globojamo vaiko. Vis dėlto buvo įvertinta ir tai, kad ryšio tarp vaiko ir jo biologinių tėvų beveik nėra, nes per visą globos laikotarpį tėvai tik kelis kartus buvo susitikę su vaiku. Vaikas savo šeima laiko globėjų šeimą. Teismo posėdžio metu paklausus biologinį tėvą, kaip jis įsivaizduoja vaiko paėmimą į savo šeimą, atsakymas buvo toks: „Nuvažiuosim, pakalbėsim, vaikas apsipras ir pasiimsim.“ Akivaizdu, kad jis nesuvokia, jog vaikas bus atskirtas nuo visos jo socialinės aplinkos, turės išvažiuoti su jam faktiškai nepažįstamais asmenimis, kurie kažkodėl sako, kad yra jo tėtis ir mama. Tokiose bylose teismas turi ypač kruopščiai įvertinti visus psichologinius aspektus.

Kalbant apie tėvų požiūrį į savo pareigas, reikia pasakyti, kad tenka matyti visokių žmonių. Yra tekę spręsti dėl tėvo valdžios ribojimo, nes jis tiesiog nenorėjo atlikti savo pareigų. Turintis būstą, dirbantis, įgijęs pakankamai socialinių įgūdžių, neturintis priklausomybių. Supranta, kad vaikas bus paimtas į globos namus, ir tam visiškai abejingas. Yra tekę spręsti dėl tėvo valdžios ribojimo, nes jis buvo pusę savo gyvenimo laisvės atėmimo vietose praleidęs recidyvistas. Teismo posėdžio metu šis vyras atsisuko į vaiko globėjus ir nuoširdžiai jiems padėkojo, kad augina jo vaiką. „Aš pasirinkau kitokį gyvenimo būdą ir negaliu auginti vaiko, todėl labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie rūpinasi, augina mano vaiką, ir galbūt jis užaugs kitoks nei aš“, – sakė jis. Tokios bylos ir tokie žmonės lieka atmintyje.

– Jau kelerius metus Lietuvoje veikia mažųjų interesus apsaugosianti vaiko teisių apsaugos sistema. Kokius ir teismų veiklos pasikeitimus per tą nors ir neilgą laiką galėtumėte įvardyti?

Ši sistemos pertvarka labiau palietė kitas vaiko teisių apsaugos institucijas. Be abejo, pokyčių įvyko ir teismuose. Atsirado leidimo paimti vaiką iš jo teisėto atstovo institutas, kuris iš karto po reformos sukėlė didelį šurmulį, nes buvo sprendžiamas leidimo paimti vaiką klausimas keliose rezonansinėse bylose. Vėliau susiformavo teismų praktika, kasacinis teismas sudėliojo pagrindinius aspektus, į kuriuos turi atsižvelgti tokį klausimą nagrinėjantis teismas, ir šiuo metu didesnių problemų nagrinėjant tokio pobūdžio bylas nekyla. Be abejo, kiekviena situacija yra labai individuali. Teismas turi įvertinti visas aplinkybes. Todėl, mano vertinimu, tokios bylos turi būti nagrinėjamos teismo posėdyje, išklausant tiek vaiko teisių apsaugos institucijos, tiek vaiko tėvų, taip pat ir paties vaiko ( jei tik jis geba išreikšti) nuomonę. Be to, labai svarbu įvertinti, ar nesaugi aplinka, iš kurios paimtas vaikas, buvo momentinis atvejis, ir tokios aplinkybės nėra išnykusios, ar nėra pagrindo vaiką jau grąžinti jo teisėtiems atstovams. Deja, kartais tenka įžvelgti ir vaiko teisių apsaugos institucijos siekį ginti ne vaiko interesus, o savo sprendimą dėl vaiko paėmimo. Visos tokios grėsmės teismo turi būti pašalintos atsižvelgiant tik į tai, kas geriausia vaikui.

– Kokią norėtumėte matyti teismų sistemą po dešimties metų? Tai būtų Jūsų simbolinis palinkėjimas ir sau, ir kolegoms.

– Stabilią, orią, gerbiančią visuomenę ir jos gerbiamą, vertinančią pačioje teismų sistemoje dirbantį žmogų, lygiavertę partnerę, įgyvendinant konstitucinį valdžių padalijimo principą, atliekančią tik jai būdingas funkcijas.