Teisininko komentaras. Vaikų skiepijimas be tėvų sutikimo

Pasirodžius informacijai, jog Lietuvoje nuo koronaviruso pradedami skiepyti vaikai nuo 12 iki 15 metų, kartu buvo pateikta ir kontraversiška idėja, kad vaikai gali būti paskiepyti ir be tėvų ar globėjų sutikimo. Tačiau detali teisės aktų analizė atskleidžia, kad Lietuvos įstatymai tokios galimybės nenumato.

Kilus neaiškumams dėl vaikų vakcinavimo tvarkos, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) išplatino viešą paaiškinimą, kad vaikų savarankiško apsisprendimo skiepytis teisinis pagrindas yra LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis, kuri skirta aprašyti atvejį, kai tarp vaiko ir jo tėvų ar globėjų yra nesutarimas dėl gydymo. Šioje teisinėje normoje sakoma, kad „Jeigu yra nesutarimų tarp paciento iki 16 metų ir jo atstovų, diagnostikos ir gydymo metodus parenka gydytojų konsiliumas, atsižvelgdamas į nepilnamečio interesus.“

Tačiau pateiktas juridinis pagrindimas nėra teisingas. Viena vertus ta pati įstatymo nuostata numato ir tai, kad „Nepilnamečiam pacientui iki 16 metų sveikatos priežiūra teikiama tik su jo atstovų sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus.“ Iš to seka, kad tėvų sutikimas gali būti eliminuojamas tik vieninteliu atveju – tik dėl būtinosios medicininės pagalbos vaikui.

Kita vertus, vaikų vakcinacija nepatenka į LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, kadangi skiepijimas nėra nei ligos diagnostika, nei gydymo metodas. Gydytojų konsiliumas gali spręsti tik dėl įstatyme aiškiai nurodytų atvejų – ligos diagnostikos ir gydymo metodų. Tačiau planuojama skiepyti sveikus ir jokių ligos simptomų neturinčius vaikus, todėl tokiu atveju nėra būtinybės diagnozuoti ligą ar ją gydyti.

Skiepijimas – tai imunoprofilaktika, kaip ją apibrėžia LR Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, t .y. „biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas siekiant padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosioms ligoms.“ Minėta sąvoka neapima nei diagnostikos, nei gydymo metodų.

To paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, kad „Imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jų sutikimu, išskyrus kituose teisės aktuose numatytus atvejus, o kai jie neveiksnūs tam tikroje srityje, – gavus atstovų pagal įstatymą sutikimą.“

Vaikai, nuo 12 iki 15 metų būtent ir yra neveiksnūs asmenys. Tą apibrėžia LR Civilinio kodekso 2.5 straipsnis, kuris aiškiai įvardija, kad visiškas veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t. y. 18 metų.

Galima išskirti vaikų nuo 14 iki 18 metų veiksnumą, kuris teisėje vadinamas daliniu veiksnumu. Tačiau LR Civilinio kodekso 2.8 straipsnis labai aiškiai nurodo, kad ir šiuo atveju visi vaiko sandoriai sudaromi su tėvų ar globėjų sutikimu, o vaiko savarankiško veikimo ribos, gana aiškiai nustatytos minėtoje teisės normoje ir jokiais būdais neapima jo savarankiškos teisės apsispręsti dėl skiepijimosi.

Todėl tai, ką visuomenei pateikia SAM, nėra teisiškai pagrįsta nuomonė, o veikiau, netinkamas įstatymų aiškinimas.