Skandalu virtusi istorija prasidėjo po 2018 metais spalį vykusio Vyriausybės pasitarimo. Jame buvo svarstyta dėl Registrų centro duomenų atvėrimo žurnalistams. Pasklido gandai, kad per pasitarimą tuometinis premjeras S. Skvernelis spalvingai pasisakė apie žodžio laisvę ir prieštaravo duomenų atvėrimui. Žiniasklaidos priemonės ėmė prašyti pasitarimo garso įrašo, norėdamos išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo kalbama jo metu, tačiau Vyriausybės kanceliarija atsisakė jį pateikti, o galiausiai pranešė, kad jis buvo automatiškai sunaikintas.
Dėl to kilus ažiotažui grupė žurnalistų kreipėsi į teismą reikalaudami šio įrašo. Pernai liepą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad šioje situacijoje buvo pažeista teisė gauti informaciją, tačiau atkurti įrašo nėra jokių galimybių.
Gresia bauda
Po šio sprendimo dvi žurnalistės, Vilma Danauskienė ir Rita Miliūtė, nenuleido rankų ir toliau ieško teisybės. Dabar jos siekia, kad būtų nustatyti ir nubausti kaltieji dėl to, kad pažeidžiant įstatymus atsisakyti pateikti garso įrašą.
Jos kreipėsi į teismą prašydamos iškelti administracinio nusižengimo bylą pagal 547 str. Čia numatyta atsakomybė už atsisakymą teikti informaciją visuomenės informavimo priemonių atstovams ar trukdymą žurnalistams atlikti profesines pareigas. Už tai gresia bauda nuo 20 iki 140 eurų.
Iš pradžių du teismai atsisakė nagrinėti tokią bylą, tačiau galiausiai Aukščiausiasis Teismas įpareigojo tą padaryti ir trečiadienį įvyko pirmasis posėdis.
Pareiškimą pateikusios R. Miliūtė ir V. Danauskienė byloje pripažintos nukentėjusiomis. Jos nurodė ir galbūt už pažeidimą atsakingus asmenis, tai S. Skvernelis, A. Stončaitis ir T. Beržinskas, kurie prie posėdžio prisijungė nuotoliniu būdu.
Posėdis prasidėjo nuo ekspremjero advokato Dominyko Vanharos prašymo net nesigilinant į aplinkybes nutraukti teiseną, nes pagal įstatymą, jei nuo galbūt padaryto administracinio pažeidimo praeina daugiau nei du metai, baudos skirti nebegalima. Įrašas, dėl kurio kilo ginčas, sunaikintas 2018 metų spalio 5-ąją. Tam paprieštaravo nukentėjusiąsias atstovaujantis teisininkas Algimantas Šindeikis, kurio įsitikinimu, prašomą informaciją buvo galima pateikti ir po įrašo sunaikinimo, todėl pažeidimas laikomas tęstiniu.
„Pažeidimo padarymo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Vyriausybės kadencijos pabaigos. Be to, teismas tą problemą dėl senaties termino gali nuspręsti savo galutine nutartimi. Turėtume išsiaiškinti, kas tas asmuo, padaręs minimą nusižengimą“, – savo poziciją išsakė advokatas.
Su A. Šindeikio požiūriu sutikęs teisėjas Rolandas Bužinskas nusprendė tęsti bylos nagrinėjimą.
Premjeras laiko tokiems klausimams neturi
Visi trys atsakomybėn patraukti asmenys, duodami teismui savo paaiškinimus, kategoriškai nesutiko padarę nusižengimą.
„Nemačiau jokių duomenų, dėl ko turėčiau būti traukiamas atsakomybėn“, – tvirtino S. Skvernelis.
Anot ekspremjero, dėl įrašo pateikimo į jį niekas išvis nesikreipė. O jei Vyriausybės vadovą ir būtų pasiekęs toks klausimas, spręsti dėl to nėra jo kompetencija.
Jis aiškino, kad sprendimus dėl panašių klausimų priiminėdavo Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, o jis pats į tai niekaip nesikišdavo ir dėl to net nesukdavo galvos, nes tai - ne jo kompetencija.
„Jeigu klausinėtų tokiais klausimais, tai ministras pirmininkas neturėtų galimybės dirbti kitų darbų. Kas liesdavo mano asmenybę, kai buvo klausiama mano asmeninės nuomonės, taip, tada pasisakydavau“, – teisme kalbėjo S. Skvernelis.
Teisėjui pasiteiravus, ar kilus įrašo skandalui kas nors klausė premjero jo asmeninės nuomonės, S. Skvernelis atsakė: „Mano nuomonė visais klausimais ta pati, viskas buvo vykdoma pagal galiojančius įstatymus ir nustatytas tvarkas. Premjeras negali duoti nurodymų, kad būtų daroma vienaip ar kitaip. Premjeras neturi galimybės atsakinėti į kiekvieną paklausimą.“
Paaiškino, kaip Vyriausybėje keliauja klausimai
Nieko bendro su ištrintu įrašu tikina neturėjęs ir buvęs Vyriausybės kanceliarijos vadovas A. Stončaitis. Jis sako apie situaciją sužinojęs tik tada, kai ši tema nuskambėjo žiniasklaidoje.
„Mano atmintyje nėra išlikę, kad kažkas į mane dėl to kreipėsi. Tikrai nesikreipė tuo laikotarpiu, kol įrašas nebuvo automatiškai pašalintas. Paskui atsirašinėjom, atsakymus teikėme ir politikams, ir kiti buvo paklausimai“, – pasakojo jis.
A. Stončaitis aiškino, kad panašių paklausimų judėjimas kanceliarijoje aiškiai reglamentuotas, jis patenka į dokumentų valdymo skyrių, o tada nukreipiamas į padalinį, kuris už tai atsakingas.
„Informacijos teikimo, jei tai nelietė manęs asmeniškai kaip kanclerio, su manimi, kaip taisyklė, 99 proc. tikrai niekas nederindavo. Tai buvo padalinio kompetencija“, – aiškino jis.
Anot jo, aptariamu atveju į prašymą dėl informacijos pateikimo buvo žiūrimą kaip į eilinį klausimą, kurių kasdien gaunama daugybė, todėl jis nukeliavo į ryšių su visuomenę skyrių.
„Kai ta istorija įgavo pagreitį ir tapo istorija, gali žiūrėti vienaip. Bet tuo momentu, jei buvo iš žurnalistų gauti paklausimai, jis buvo vertinami kaip eilinis paklausimas. Jei tai būtų kažkas tokio ypatingo, gal būtų kita tėkmė. Bet šiuo atveju tikrai nebuvo“, – paaiškino A. Stončaitis.
Paklaustas, kas buvo laikoma ypatingu pranešimu, jis kaip pavyzdį pateikė gaunamą informaciją apie planuojamą Lenkijos kanclerio vizitą.
„Tokio paklausimo nėra kokiam padaliniui persiųsti, tokiu atveju ateitų ir pasakytų, kad atvyksta kancleris. O visa kita kasdienybė. Tai yra kasdienybė“, – tvirtino jis.
Skandalo epicentre atsidūrusio patarėjo klaida
Pasiaiškinti turėjo ir T. Beržinskas, kuris buvo atsidūręs šio skandalo epicentre. V. Danauskienė tuomet tiesiogiai jam išsiuntė prašymą dėl įrašo pateikimo ir sulaukė patarėjo atsakymo: „Koordinuota akcija. Prašo visi be išimtis – neduosim“.
„Tai viena iš mano klaidų ar, vadinkime, nevykusiu pokštu, – teisme apie šį atsakymą kalbėjo T. Beržinskas. – Kadangi tuo metu man atrodė, kad santykiai su šia žurnaliste buvo pakankamai artimi, bendravimas vyko ir elektroniniais laiškais, ir mesendžeryje, po darbo, ir vakarais, ir privačiomis temomis, žurnalistę traktavau kaip pažįstamą, todėl mano atsakymas buvo nevykęs pajuokavimas. Nesitikėjau, kad tai bus nufotografuota, įdėta į feisbuką, – aiškino jis ir vėliau pridūrė. – Tai nebuvo mano sprendimo priėmimas, tai mano nevykęs pajuokavimas. Nepriiminėjau jokio sprendimo dėl garso įrašo pateikimo ar nepateikimo, ar sunaikinimo.“
Už šį pokštą po to patarėjas visą dieną atsiprašinėjo viešumoje, tačiau tvirtino, kad tai tikrai nereiškia, jog jis kažkaip prisidėjo prie sprendimo neduoti įrašo.
„Pagal kanceliarijoje nusistovėjusią tvarką, aš atsakinėdavau į tuos klausimus, kurie buvo susiję konkrečiai su premjero veikla. Tai buvo prašymai pateikti ministro pirmininko poziciją, prašymai pateikti jo komentarą, prašymai dėl interviu. Tai suderindavau su ministru pirmininkui“, – aiškino buvęs premjero patarėjas.
Tačiau šiuo atveju, anot jo, klausimas niekaip nelietė jo interesų srities, todėl jis buvo persiųstas ryšių su visuomene skyriui ir tolesne įvykių eiga jis nesidomėjo.
„Tai žmonės, kurių kompetencija aš pasitikiu, man nebuvo reikalo domėtis. Mačiau, koks ažiotažas kilo, bet nemanau, kad dėl šito klausimo specialiai ėjau pas premjerą ar kanclerį. Tai nebuvo ir labai paprasta, tu negali bet kada ateiti pas ministrą pirmininką, nes jo darbotvarkė pakankamai užimta, nebent tai visiškai degantis atvejis, kas susiję tiesiogiai su juo. O tą klausimą aš traktavau kaip kanceliarijos veiklą, todėl nemačiau reikalo pas jį bėgti ir tartis“, – sakė jis.
Tiesa, premjero patarėjas paminėjo, kad galbūt ir buvo išreiškęs nuomonę, ar verta duoti žurnalistams prašomą informaciją.
„Ko gero, kažkada buvau išreiškęs kažkokiame formate, kad tą įrašą būtų galima ar reikėtų duoti, nes tame įraše nebuvo nieko slapto ar neteiktino, bet situacija pakrypo taip, kaip pakrypo“, – paaiškino jis ir patikino, kad net nežinojo, jog įrašas automatiškai susinaikins.
Procesas užsitęs
Išklausius šių paaiškinimų, advokatas A. Šindeikis išreiškė prašymą, kad į teismo posėdį liudyti būtų pakviesta tuometinė Vyriausybės kanceliarijos ryšių su visuomenę ir dokumentų valdymo skyriaus vadovės.
Tokiu prašymu pasipiktino ekspremjeras: „Jei pareiškėjos kaltins asmenis be jokių įrodymų, be nieko, tai užtruksim ir iki sausio.“
Visgi teisėjas sutiko su prašymu dar pasiaiškinti, kas gi atsakingas dėl pažeistų žurnalistų teisių gauti informaciją.
Tiesa, procesas tikrai užsitęs, nes dėl politikų planuojamų vasaros atostogos kitas posėdis įvyks tik rugpjūtį.
