– Sausį buvote paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju. Nors mums kalbantis praėjo dar tik pirmosios šimtas dienų, be abejo, pasikeitimai atnešė naujų įspūdžių. Kaip jaučiatės naujoje pozicijoje?

– Panašiai taip, kaip po studijų atėjęs į pirmą darbą. Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų pradėjau dirbti pagal profesiją, reikėjo įsisavinti šio darbo reikalavimus, taisykles. Ir dabar, pradėjus dirbti Konstituciniame Teisme, daug kas keičiasi vien dėl to, kad darbo specifika kitokia – teisiniai klausimai dar labiau apibendrinti, nagrinėjamos įstatymų, teisėkūros problemos, nesutapimai. Kai pradedi darbą, kuris skiriasi nuo to, kurį darei ilgą laiką, susiduri su naujovėmis. Nuo to laiko tiesiog eini į priekį, gyveni tuo, nes gyvenimas yra tai, kas priekyje. Nėra nei laiko, nei reikalo dairytis atgal.

– Teisėjo darbas yra...

– Teisėjo darbas yra spręsti. Kaip sakydavau kolegoms, mes esame profesionalūs sprendimų priėmėjai. Neturime teisės atsisakyti priimti sprendimo. Politikai gali sakyti, kad nėra politinės valios priimti sprendimą. Kartais jos neatsiranda dėl to, kad įstatymo projektas nukišamas į stalčių. Ekspertas gali pasakyti, kad jam nepakanka medžiagos išvadai parengti. O teisėjas visada priima sprendimą. Jie priimami labai įvairiose situacijose: vieni pagal tai, kas aiškiai nustatyta įstatymuose, kiti – kai įstatymuose nėra aiškumo ar net kai iš viso nėra įstatymo ar kokių aiškesnių taisyklių. Tai ir taisyklių taikytojo, ir išeičių ieškotojo darbas. Esu skaitęs, kad didžioji teisėjavimo etika, viena vertus, yra pagarba įstatymui, kita vertus, tai atidumas detalėms.

Teisėjas turi išmanyti įstatymus ir jų paisyti, kartu atidžiai ir kruopščiai įvertinti kiekvieno atvejo aplinkybes. Kai kuriose bylose pakanka faktus ar aplinkybes sulyginti su įstatymo reikalavimais, ir mes gauname teisės normoje pasakytą sprendimą. O kartais ieškodami atsakymo identifikuojame, kad faktinė situacija neatitinka jokio įstatymo. Kiekvienu atveju labai svarbu rasti konkretų sprendimą, nes baudžiamojoje byloje sprendžiamas laisvės klausimas, finansinėje – didesnių ar mažesnių sumų dydžiai, suvaržymai ir kiti žmonėms labai svarbūs dalykai. Šio darbo patirtis rodo, kad gyvenimo situacijos neretai daugiau ar mažiau nukrypsta nuo tų įstatyme numatytų atvejų, tada, manau, ir prasideda tikrasis teisėjavimas. Tai pati įdomiausia teisėjo darbo dalis.

– Teisėju dirbate beveik nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metų. Ar per šį suverenios valstybės gyvavimo laikotarpį susiformavo teismų kultūra? Kokių esminių pokyčių pastebite?

– Teismų kultūra yra daugialypis reiškinys, nes tai ir procesiniai, ir neprocesiniai dalykai. Paprastas Lietuvos pilietis, atėjęs į teismą, iš karto susiduria su šios organizacijos kultūra. Tenka susitaikyti su tuo, kad teismai nėra labai pageidaujama aplankyti įstaiga. Čionai žmonės ateina dėl dviejų priežasčių: arba juos atveda prokuroras, arba tokia bėda, kaip nesugyvenamas kaimynas ir pan. Visuomenės požiūrį į teismą iš dalies formuoja nusiteikimas, o dar labiau – visų teismo darbuotojų veiksmai ir sprendimai. Dalis mūsų darbų yra reglamentuota: kas turi būti daroma, kokie dokumentai turi būti surašomi, bet ne mažiau aktualūs ir įstatymuose ar taisyklėse nesurašyti dalykai.

Mūsų, teismų bendruomenės, darbo kultūra prasideda nuo to, kaip atrodo teismo pastatas, kaip jame sutinkami ateinantys žmonės, kaip atliepiami jų lūkesčiai ir baimės, ar jie čia atėję bijo už kažko užkliūti, ar tikisi, kad kiekvienas sutiktas asmuo jiems bus paslaugus ir padės.

Algis Norkūnas

Pamenu, pačioje savo darbo pradžioje kartu su kitais naujai paskirtais teisėjais perėmiau bylas, kurios buvo vertinamos kaip nesudėtingos, pvz., skyrybų bylos. Tuo metu šios bylos galėjo apsiriboti vien tik santuokos nutraukimo klausimu. Posėdžiai toms byloms nagrinėti buvo paskiriami kas penkias minutes, juk bylos neva nesudėtingos. Bet net ir nesudėtingoje byloje privaloma visa procesinė procedūra – pranešimas apie nagrinėjamą bylą, teisėjo ir sekretorės pristatymas. Beje, tuo metu buvo tarėjai, todėl ir juos reikėjo pristatyti, tada išaiškinti teises, o kur dar kiti klausimai... Tai buvo tam tikras kultūrinis šokas, nes penkias minutes vykstantis posėdis negali būti normalus. Vėliau, atlikus tikrai daug procedūrinio teisingumo tyrimų, vienoje iš mokslininkų išvadų nurodyta, kad teismuose nepakankamai laiko skiriama išaiškinti asmenims jų procesines teises taip, kad jie suprastų, ką reiškia konkreti teisė, pavyzdžiui, nesuteikiama pakankamai laiko nei pagalvoti, nei atsakyti dėl nušalinimo teisėjui.

Svarbu paminėti ir tai, kad tuo metu, kai pradėjau dirbti, Lietuvoje buvo šimtas trisdešimt teisėjų. Teisėjų skaičius per labai trumpą laikotarpį smarkiai išaugo ir šiuo metu Lietuvos teismų sistemoje dirba apie septynis šimtus penkiasdešimt teisėjų. Anksčiau šie žmonės buvo nedirbę teisėjo darbo, kiekvienas atėjo savaip suprasdamas tai, ką ir kaip reikės dirbti. Kai kurie buvo dalyvavę teismo procesuose kaip prokurorai, įmonių ar organizacijų atstovai, todėl tam tikrą supratimą iš studijų ir dalyvavimo procesuose turėjo. Bet tik apie procesą.

Pradėję teisėjauti teisėjai vieni kitų klausdavo net ir elementarių, bet niekur neparašytų dalykų, pavyzdžiui, ar teisėjas turi sveikintis atėjęs į posėdžių salę. Tokių teisėjų mokymų, kaip turime dabar, nebuvo. Tuo metu dėmesys į procesą atėjusiam asmeniui priklausė nuo teisėjo supratimo ir asmenybės. Teisėjai tarpusavyje aptardavo nerašytas etikos taisykles. Nei jų sistemos, nei tų taisyklių sklaidos nebuvo. Šiuo metu turime suformuluotus principus, taisykles, etikos institucijas, mokymus ir konsultacijas teisėjams. Per šiuos metus mes ne laiptais, o piramidėmis lipome aukštyn ir nuėjome labai ilgą kelią persilaužimo link.

Kalbant apie teisingumo vykdymą svarbu paminėti tai, kad per šį laiką šalyje išsivystė mediacijos sistema. Anksčiau taikos sutarties siekimas buvo vienas iš procesinio įstatymo reikalavimų, bet jo taikymas priklausė nuo asmeninio teisėjo požiūrio. Vieni teisėjai aktyviau siekė taikiai spręsti ginčus, kiti tik formaliai vykdė reikalavimus, tik paminėdavo, kad tokia teisė yra. Dabar turime, sakyčiau, institucionalizuotą taikos siekimą. 1995 m., kai mane skyrė Vilniaus apygardos teismo teisėju, teismų taryboje paklausė, ar daug esu patvirtinęs taikos sutarčių. Teisėjai jau tuo metu suprato, kad socialinės taikos siekimas yra svarbi teismų darbo ir procesinės kultūros dalis.

Teisėjaudamas turi pagalvoti, kas svarbiau, ar žūtbūt išspręsti ginčą, ar tai, kaip tie žmonės gyvens priėmus sprendimą. Taigi šis teismo požiūris yra ir tam tikra teisėjavimo filosofija, ir teismo darbo kultūros dalis. Juk svarbu, kaip vertiname teisėjo pastangas pasiekti taikų susitarimą, ar galimybė sudaryti taikos sutartį vis dar priklauso tik nuo individualaus teisėjo požiūrio. Pastaraisiais metais teismuose įdiegtas sisteminis taikos galimybių ieškojimas, plėtojama taikinimo filosofija. Viešajame diskurse įvairiais klausimais, ne tik civiliniuose ginčuose, mediacijos terminas vartojamas kartu su teismų vardu. Tai didelis teismų pasiekimas ir nuopelnas visuomenei. Manau, kad tikrai turime labai daug galimybių toliau plėtoti mediaciją, ir tai labai sveikintina.

– Eidamas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko pareigas nagrinėjote daug teisėjų elgesio kultūros klausimų. Kokios teisėjų elgesio spragos dažniausiai išryškėdavo?

– Viena dažniausių problemų buvo ta, kad teisėjai nesugebėdavo išlikti dalykiški. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos posėdžių metu ar susitikimuose su teisėjais į tai kreipdavau išskirtinį dėmesį. Kolegoms primindavau elementarią tiesą, kad tai, jog kažkas su tavimi blogai elgiasi, dar nesuteikia teisės tau elgtis blogai. Visada turime išlikti ramūs. Yra pavyzdžių, kaip teisėjai nesusivaldydavo, leisdavosi į emocijas, prarasdavo dalykiškumą. Skundai ir teismo posėdžių įrašai neretai parodydavo, kad teisėjai į proceso vyksmus reaguodavo pernelyg emocingai, neišvengdavo asmeniškumų.

Teisėjas privalo vadovauti procesui, bet ne visi vadovavimo klausimai yra detaliai reglamentuoti. Akivaizdu, kad į įstatymą visko ir nesurašysi. Iš procesinių įstatymų aišku tik tai, jog pirmininkaujantis teisėjas vadovauja procesui ir palaiko, užtikrina jo tvarką. Iš esmės tuo siekiama, kad procesas vyktų ramioje aplinkoje, būtų kryptingai, dalykiškai nagrinėjami bylos klausimai. Deja, nepasakyta, bet procesiniuose įstatymuose ir neturi būti pasakyta, kaip mes to pasieksim. Atrodytų, kad tik nuo teisėjo priklauso, ar norėdamas palaikyti tvarką salėje jis ramiai, bet kartu ir įsakmiai paprašys laikytis tvarkos, ar visus aprėks. Ir tai visiškai kultūrinis reikalas. Kad šie ir kiti klausimai nebūtų palikti tik teisėjų išmonei ir saviveiklai, jie reglamentuojami teisėjo etikos reikalavimuose.

Suformuoti ir tam tikri kultūriniai reikalavimai. Iš jų galime spręsti, kaip turi atrodyti teisėjo gerai vedamas posėdis, taip pat galime tikėtis, kad teisėjas nepažemins nė vieno proceso dalyvio. Sutikite, jeigu teisėjas sako: „O tai jūs galit protingai paaiškint?“, tai toks pasakymas reiškia, kad ką tik tą žmogų kvailiu pavadino. Tad visada kalbėdamas su teisėjais pabrėžiu, kad reikia vengti tokių pasakymų, kurie gali būti asmeniški. Jeigu leidžiamės į asmeniškumus, tai kartu mes stokojame dalykiškumo, o tai jau neprofesionalu. Teisėjas visada privalo išlikti orus, nes procesas neskirtas pasidemonstruoti, koks štai esu protingas, įtakingas ar galingas. Teisėjo galia yra teisingas sprendimas, grįstas aiškiais argumentais.

Algis Norkūnas

Žmonių pasitenkinimas procesu ir teisėjo darbu didele dalimi priklauso nuo to, kiek dėmesio teisėjas skiria ir ar geba klausytis. Bendriausia prasme, manau, tai reiškia, ar mes suteikiame žmonėms pakankamai dėmesio. Procese dalyvavę gyventojai ar jų advokatai neretai Etikos ir drausmės komisijai skųsdavosi, kad teisėjai proceso metu jų nesiklausė. Skunduose tai buvo įvairiai aprašyta: „teisėjas visą laiką žiūrėjo pro langą, kas dedasi miesto turguje“, „vien pranešėjas klausėsi, kitas vartė savo bylą, o dar kitas visą laiką kažką rašė“. Iš tiesų, gal jie ir labai įdėmiai klausėsi, bet apie teisingumo vykdymą yra sakoma: teisingumas turi būti ne tik įvykdytas, bet ir turi matytis, kad jis yra įvykdytas. Tad jeigu teisėjui reikia išklausyti šalis, tai ir turi būti matoma, kad jis klausosi. Sukelti žmogaus nepasitenkinimą gali vien tai, kad jam neleido pasisakyti.

Mokslininkų pateikiamose procedūrinio teisingumo vertinimo išvadose jau seniai nurodoma, kad žmonės į teismą ateina nusiteikę pozityviai. Virsmas į teismui neigiamą pusę įvyksta ne tik tada, kai priimamas žmogui netinkamas sprendimas, bet ir tuomet, kai jis junta nepasitenkinimą proceso eiga. Gal dėl nesiklausymo, gal dėl neleidimo pasisakyti, gal dėl prašymų atmetimo. O gal vien dėl to, kad teisėjas proceso metu žaidė telefonu, kaip kad buvo rašoma viename skunde Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Jeigu mūsų procesai reikalauja visą bylos medžiagą pateikti raštu ir dėl to susidaro daug lapų, gal reikėtų limituoti posėdžio dalyvių pasisakymų laiką. Gal jį skirti tik koncentruotam prašymo ar klausimo pristatymui. Ne paslaptis, kad pasaulyje tokia laiko limito praktika teismų posėdžiuose jau taikoma, taigi ir mums būtų galima pagalvoti apie tokį reglamentavimą. Pavyzdžiui, kad ir procesas Aukščiausiajame Teisme, kai byla nagrinėjama jau trečioje instancijoje. Juk jau anksčiau vykusiuose žodiniuose posėdžiuose daug kas išsakyta, o rašytiniuose posėdžiuose prirašyti kalnai popierių, visi proceso dalyviai juos jau yra skaitę, tad ar tikrai reikia trims, septyniems ar daugiau teisėjų valandų valandas klausyti tai, kas seniausiai ir kelis kartus yra pasakyta, parašyta ir suskaityta. Manyčiau, reikėtų tobulinti įstatymus, padaryti teismo procesą efektyvesnį, dalykiškesnį, koncentruotesnį, o kartu ir teisėjo dalią palengvinti. Aišku, nepakenkiant esminiam proceso siekiui.

– Būti etišku teisėju nėra paprasta. Norint išlikti dalykiškam, reikia be galo daug kantrybės ir pakantumo proceso šalims. Ar Jums kada nors teko skaičiuoti paskutinius kantrybės lašus?

Algis Norkūnas
Foto: TEISMAI.LT

– Mano kantrybė tikrai nėra geležinė. Dirbant teisėju tiesiog nėra laiko užsiimti savianalizėmis ir svarstyti, ar turi kantrybės, ar ne, – privalu jos rasti. Jeigu kitus mokau būti dalykiškus ir nepasiduoti emocijoms, tai, be abejo, aš ir pats tą turiu padaryti. Aš nesu kantrus žmogus, esu impulsyvus, pagal savo būdą choleriškas, bet darbe man visada užtenka kantrybės. Kodėl? Todėl, kad dirbdamas savo darbą žinau, ko labiausiai reikia geram rezultatui, o visa kita yra tik priemonės tam tikslui pasiekti. Ypač svarbu, kad tas darbas patiktų ir tiktų. Visada dirbu šitaip nusiteikęs.

– Ar galima teigti, kad pasitikėjimas teisėju – tai pasitikėjimas teismo sprendimu?

– Dalis to, gal ir didelė, bet tik dalis. Žmogus gali neturėti jokių priekaištų teisėjui, bet turėti labai rimtų argumentų ginčyti teismo sprendimą. Jeigu procesas bus vedamas netinkamai, tai dėl sprendimo prisidės ir abejonės proceso teisingumu. O tada skundas gali būti teikiamas ne tik dėl dalykinių, teisinių klausimų. Gali būti, kad tame skunde atsiras vietos ir pastaboms dėl netinkamo teisėjo elgesio. Proceso metu toks netinkamas teisėjo elgesys kultūrine ar teisine prasme kartu didins ir nepasitikėjimą priimtu sprendimu. Kai kurių mano kolegų sprendimai išskirtinai retai apskundžiami. Tai puikus teisėjo profesionalumo rodiklis. Vis dėlto preciziškai peržiūrėję kiekvieną tokio teisėjo išnagrinėtą klausimą galbūt rastume klaidų. O bylose dalyvavusiems žmonėms nekilo abejonių dėl teisėjo darbo, jo elgesio ir vedamo proceso, kuris jo dalyviams atrodė tinkamas ir teisingas. Taip jie vertino ir teisėjo priimtus sprendimus.

– Konstitucijos 42 str. rašoma: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“ Ką Jums reiškia kultūra ir kultūrinis gyvenimas?

– Kultūros srityje negaliu pasigirti nei paieškomis, nei išskirtiniais atradimais, tačiau kultūrinis gyvenimas užima didelę dalį mano kasdienybės. Nors mėgstu apsilankyti teatre, kine ar koncerte, bet kultūra visų pirma man yra knyga. Tai pirmas ir nepajudinamas atradimas. Pradinėje mokykloje, kuri tuo metu buvo vienos kaimo trobos gale, stovėjo didelė knygų spinta. Manau, kad tikrai visas tas knygas ir perskaičiau per pradinių klasių metus. Visose mokyklose buvau nuolatinis bibliotekų lankytojas. Kadangi augau kaime, nebuvo labai daug alternatyvių užsiėmimų. Be knygų skaitymo, dar su draugais žaisdavau šachmatais, tinklinį, futbolą. Įprotis skaityti knygas išliko ir šiandien – nebeįsivaizduoju vakaro be knygos.

Anksčiau namuose buvome prikaupę daug knygų, vėliau supratome, kad visai be reikalo jas sandėliuojame. Šeimoje įdiegėme tradiciją perskaitytą knygą nunešti į keitimosi lentyną ar knygynus. Tiesiog supratau, kad visai nėra reikalo jų kaupti, aišku, išskyrus parankines profesines knygas. Taip suformavome dalijimosi kultūrą, kuri dabar taip pat yra labai svarbi.