– Justinai, su teismais, teisėjais dirbate jau ne vienus metus. Kaip, Jūsų nuomone, per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė teismai, jų įvaizdis visuomenės akyse? Koks teismų ir teisėjų psichologinis portretas atsiskleidžia lyginant anksčiau vestus ir dabar vedamus įvairaus pobūdžio mokymus teisėjams?

– Pradėsiu nuo to, kas nepasikeitė. Mano galva, ir prieš dešimt metų dirbo, ir dabar teismuose dirba žmonės, pasižymintys aukštomis profesinėmis kompetencijomis. Mokymų metu, bendraujant su teisėjais, didelį įspūdį palieka jų savo profesinės srities išmanymas. Visada jauti, kad dirbi su savo srities profesionalais, ir tai, beje, nemenkai įpareigoja.

Kartu atrodo, kad vienas dalykas per tą laiką vis dėlto pasikeitė, – tai teismų sistemos požiūris į žmogų. Mano subjektyviu matymu, ilgą laiką pagrindinis teismų prioritetas buvo... bylos. Turiu omenyje tai, jog teismai buvo labiau orientuoti į greitą bylų nagrinėjimą, siekta, kad priimti procesiniai sprendimai maksimaliai atitiktų esamą teisės aktų raidę bei gerąją teismų praktiką. Deja, tokiu atveju nagrinėjant bylas dažnai būdavo pamirštamas žmogus, jis likdavo tarsi kažkur paraštėse nesusimąstant, kaip žmonės suvoks priimtus sprendimus, kaip jie jausis dalyvaudami teismo procese, ir pan.

Pamenu, pačioje darbo su teisėjais pradžioje kalbėjome apie piliečių pasitikėjimą teismais. Tada kažkas pasakė: „ Juk pusė jų vis tiek visada bus nepatenkinti, nes sprendimas bus ne jų naudai.“ Tuomet ilgai diskutavome apie tai, kad žmogus gali būti nepatenkintas priimtu sprendimu, bet suvokti jį kaip teisingą. Kitaip tariant, jei teisėjas išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą, geriausiai atitinkantį galiojančių teisės aktų nuostatas, bet a) žmogus nesuprato, kas, kaip ir dėl ko buvo nuspręsta; b) patyrė didžiulę emocinę įtampą dalyvaudamas šiame procese, atrodo, kad teismas savo darbo iki galo neatliko. Būtent šį požiūrio (prioriteto) pokytį aš laikyčiau vienu svarbiausių. Dabar teismai deda labai daug pastangų siekdami, kad ne tik būtų priimti teisės aktus atitinkantys sprendimai, bet ir visas procesas būtų maksimaliai orientuotas, draugiškas jo dalyviams – žmonėms.

Atitinkamai keičiasi ir teisėjų psichologinis portretas. Pamenu, pirmieji mokymai teisėjams man buvo nemažas šokas – kad ir ką pasakočiau, kad ir ką daryčiau, priešais mačiau ramius, kiek susirūpinusius veidus be jokių emocinių reakcijų. Tada supratau, kad būtent taip atrodo „nešališkumas“, kurį teisėjai gebėjo puikiai demonstruoti. Kartu tai buvo bene vienintelis jų turimas įrankis, padedantis tvarkytis su kylančiomis emocijomis teismų proceso metu, t. y. jas slepiant, ignoruojant, užsidedant abejingumo ir emocinio neprieinamumo kaukes.

Problema ta, kad toks emocijų valdymas lemdavo tiek jų pačių „emocines nuospaudas“, tiek ir piliečių suvokimą apie teisėjus ne kaip apie nešališkus, bet kaip apie abejingus, ignoruojančius, piktus, susireikšminusius. Manau, kad dabar vaizdas gerokai pasikeitęs. Matome vis daugiau teisėjų, kurie geba išlikti nešališki ne ignoruodami savo ir kitų emocijas, o gebėdami jas tinkamai reikšti ir reaguoti, demonstruodami empatiją, supratimą, kalbėdami visiems suprantama kalba. Tai savo ruožtu daro didžiulę pozityvią įtaką proceso dalyviams ir jų norui bendradarbiauti su teismais.

Mano subjektyviu matymu, teismų pokytį galima įvardyti žodžiais „arčiau žmogaus“. Suprantamesni ir prieinamesni, pirmiausia emocine psichologine prasme. Pradėjęs su teisėjais apie tai kalbėti supratau, kad tai profesinė liga. Teismuose ilgą laiką buvo suprantama, kad nešališkumas – tai emocijų ir santykio nerodymas, uždarumas. Taip pat galima pastebėti, kad dalis teisėjų buvo linkę kiek perdėtai demonstruoti savo svarbą.

Kas keičiasi? Teisėjai tampa atviresni, prieinamesni, emociškai šiltesni. Aišku, ir anksčiau, ir dabar įspūdį daro jų įžvalgumas ir mąstymo gylis, o daugeliu atvejų – ir patriotiškumas. Esu girdėjęs daug gražių pavyzdžių, kaip teisėjai deda visas pastangas, kad galėtų geriausiai padėti žmogui, ne aklai taikydami teisės aktus, o ieškodami geriausių sprendimų, galinčių užtikrinti teisingumą. Tai labai svarbu, kalbant apie piliečių pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir visa valstybe.

Teismai, mano galva, tapo labiau orientuoti į žmogų, o ne tik į įstatymo raidę. Vis labiau galvojama, kaip padėti žmogui užtikrinant teisingumą: ar tai būtų pažeidžiamų asmenų apsauga, ar suprantamas informacijos pateikimas, ar vandens indo teismo pastate pastatymas. Visais atvejais vis labiau galvojama, kad teismo pareiga – ne tik užtikrinti teisingumą paisant įstatymo raidės, bet ir padaryti taip, jog žmonės suvoktų, kad teismas gerbia kiekvieną pilietį ir nori priimti teisingiausią sprendimą jo atžvilgiu (nebūtinai jam malonų, bet teisingą).

– Kaip manote, kas daugiausia prisideda prie šių pokyčių?

– Teismų sistemą mokymuose dažnai pristatau kaip puikų sisteminių pokyčių įgyvendinimo pavyzdį. Man atrodo, sėkmingą pokytį lėmė keli esminiai elementai: aiškus tikslas, sisteminis požiūris ir aukščiausio lygio vadovų entuziazmas bei užsispyrimas.

Kiek man žinoma, prieš dešimtmetį išsikeltas tikslas skambėjo paprastai ir aiškiai, o kartu buvo be galo ambicingas – piliečių pasitikėjimas teismais. Ne bylų išnagrinėjimo kiekis ar skundų skaičius, bet būtent pasitikėjimas tapo pagrindiniu prioritetu. Kartu buvo užduotas klausimas: kas gi labiausiai lemia žmonių pasitikėjimą įstaiga? Atsakymą juk visi puikiai žinome – žmonės, kurie dirba toje įstaigoje. Ir čia prasidėjo pokyčiai: asmenų aptarnavimo standartų diegimas teismuose, mokymai darbuotojams, atsirado savanorių institutas, į teisėjų kvalifikacijos kėlimo programas įtrauktos temos, ne tik susijusios su profesinių žinių gilinimu, bet ir skirtos teisėjų gebėjimams tinkamai komunikuoti su proceso dalyviais ugdyti, emocijoms valdyti, įvairioms konfliktinėms situacijoms spręsti. Daug dėmesio pradėta skirti pažeidžiamiems asmenims: teismuose atsirado psichologai, metodikos, kaip apsaugoti pažeidžiamus asmenis nuo pakartotinės ir antrinės viktimizacijos. Ir tai tik dalis pokyčių. Visa tai, man atrodo, padarė labai didžiulį postūmį kalbant apie piliečių pasitikėjimą teismais, o tai reiškia – ir valstybe.

– Nepaisant to, kad teismas, atrodytų, yra prestižinis darbdavys, pritraukti jaunus žmonės dirbti teismuose tampa vis sudėtingiau. Kokių matote galimybių (būdų) motyvuoti jau esamus teismo darbuotojus ir pritraukti naujų specialistų (ypač jaunosios kartos, kuriai svarbiausia – laisvė ir pripažinimas) į teismų sistemą?

– Teismai (ir ne tik, kitos organizacijos irgi) kartais papuola į pačių sau paspęstus spąstus, manydami, kad darbuotojų (esamų ar naujų) motyvaciją kuria tik gaunamas atlygis ar patogi darbo vieta (pvz., kur skani kava ir duoda vaisių penktadieniais). Daugybė tyrimų rodo, kad vienas iš didžiausių motyvatorių yra galėjimas dirbti prasmingą darbą ir pripažinimas už pasiektą rezultatą. Ir tai universalu, nepriklauso nuo žmonių kartos.

Be abejonės, teismai negali konkuruoti su privačiomis organizacijomis atlygio dydžiu ar premijomis, bet jie turi išskirtinumą, kurio neturi jokia kita organizacija, – jie yra TEISMAI. Ne šiaip kokia kontora, o teismai. Aš manau, kad žmogus, norintis prisiliesti prie tikrojo teismo darbo, pamatyti, kaip dirba teisėjai, pabūti toje aplinkoje, vien už tą galimybę gali norėti ir pats susimokėti (šypsosi). Ir, be abejo, teismai susiduria su labai dideliu iššūkiu – išlaikyti aukščiausio lygio profesionalumą, žinias, know-how, tai, ko nerasi niekur kitur... Kartu ypač esamiems darbuotojams labai svarbi emocinė atmosfera darbe. Pagarba, supratimas, komandiškumas... Mano galva, puikus pavyzdys yra Klaipėdos apygardos teismas, kuriame kai kurie teismo posėdžių sekretoriai jau dirba 20 ir daugiau metų.

Foto: DELFI / Dainius Sinkevičius

– Koks turi būti teismo vadovas, lyderis ir kaip nuo jo priklauso komandos teisme darbas?

Tyrimai rodo, kad nuo 50 iki 70 proc. organizacijos klimato priklauso nuo vadovo lyderystės įgūdžių. Taigi įtaka didžiulė (tik nepamirškime, kad ji nėra absoliuti). Koks turi būti teismo vadovas? Mano galva, pirmiausia turintis aiškią viziją, žinantis, kokį teismą jis nori kurti. Taip pat drąsus, ryžtingas ir užsispyręs, siekiantis viziją įgyvendinti. Kartu prieinamas, įsiklausantis ir pagarbus kitam, toks, kuriam rūpi jo komanda ir žmonės.

– Psichologija ir teisė – ar labiau kartu, ar atskirai? Kiek reikia psichologijos žinių teisininkams?

– Manau, daugelis teisininkų pritars, kad teisėje labai svarbios psichologijos žinios. Ir ne tik specifinėse srityse (pvz., kaip taikant specialias metodikas užtikrinti parodymų patikimumą), bet ir apskritai – juk teisininkai, kaip minėjau, pirmiausia dirba su žmogumi, o ne su dokumentais. O kur žmogus, ten ir psichologija.

Kai dirbu su teisėjais, jie dažniausiai manęs klausia, kaip geriausiai spręsti įvairias konfliktines situacijas, kylančias teismo proceso metu. Procesiškai – aišku, o kaip taikant psichologinius įrankius užtikrinti sklandų procesą, jau gali padėti tą sritį išmanantys psichologai. Nemažai klausimų susiję tiek su teismo proceso dalyvių, tiek su pačių teisėjų emocijų valdymu. Daug dirbame padėdami teisėjams išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir išvengti perdegimo šiame sudėtingame ir atsakingame darbe, kai tenka nuolat susidurti su įvairiausiomis žmonių emocijomis. Taip pat teisėjams svarbu žinoti, kaip jie geriausiai gali padėti liudytojams ir nukentėjusiesiems (kaip apsaugoti nuo pakartotinio ir antrinio nusikaltimo poveikio (viktimizacijos)). Be abejo, teisėjams, dirbantiems su nepilnamečiais, labai svarbu išmanyti ir vaikų bei paauglių psichologiją, bendravimo su jais ypatumus.

– Kokios priemonės galėtų padėti išvengti Jūsų minimo perdegimo, o ypač dabar, kai jau ilgiau nei metus tęsiasi karantinas, kuris neišvengiamai daro neigiamą įtaką visų gyventojų psichologinei būklei?

– Deja, turime pripažinti, kad karantinas atnešė ne tik didelių iššūkių siekiant suvaldyti viruso plitimą, bet ir labai stipriai paveikė gyventojų emocinę būseną. Naujausi UAB Žmogaus studijų centro atlikti emocinės būsenos tyrimai rodo, kad virš 50 proc. Lietuvos gyventojų šiomis dienomis nuolat patiria nerimą ir įtampą. Taigi būtinybė rūpintis savo emocine sveikata tampa kaip niekada svarbi. O tai padaryti galime keliais paprastais būdais. Pirma, nesusikurdami papildomo streso savo galvose, piešdami įvairius juoduosius scenarijus ir išgyvendami dėl jų. Juk mes negalime numatyti ateities, todėl geriau koncentruokimės į tai, kaip geriausiai galime padėti sau ir kitiems dabar. Antra, labai svarbu subalansuoti darbo ir poilsio režimą.

Foto: Shutterstock

Dirbant iš namų, atsiranda didelė pagunda dirbti 24/7. Patikėkite, nesaugodami savęs perdegti galime labai greitai. Ir, aišku, poilsis turi būti maksimaliai kokybiškas. Raskite veiklų, kurios padėtų atsipalaiduoti, užmiršti visus esamus rūpesčius ir tiesiog mėgautis akimirka. Gal tai LEGO dėliojimas su vaiku, gal pasivaikščiojimas miške, gal pašnekesys su draugu telefonu, o gal šilta atpalaiduojanti vonia. Kiekvienas turime (ir galime) atrasti savo.

– Ar teisėjams pakanka psichologinio pasirengimo? Galbūt jie turėtų būti iš anksto aukštosiose mokyklose mokomi įvairių psichologinių triukų, kaip, pavyzdžiui, mokėjimas atpažinti meluojantį liudytoją, psichologinį poveikį darantį proceso dalyvį (prokurorą, advokatą)?

– Manau, kad teisėjų nereikia mokyti triukų (šypsosi). Geriau suteikti taikomosios, praktinės psichologijos žinių ir įgūdžių, kurie jiems leistų efektyviau atlikti kasdienes veiklas. Kaip ir minėjau, pradedant psichologiniais teismo proceso ir apklausos vedimo aspektais, baigiant bendravimo su vaikais ir paaugliais ypatumais.

– Pažvelkime į teismą lankytojo akimis: kokie veiksniai, teisėjų elgesys sukuria psichologinį komfortą, pasitikėjimą teismais (teismu), o kokie, priešingai, sudaro prielaidas prisiminti teismo procesą kaip nemalonų įvykį, kurio jokiu būdu nesinorėtų pakartoti?

– Natūralu, kad dalyvavimas teismo procese daugeliui žmonių yra įtampos kupina situacija. Juk priimami sprendimai, kurie potencialiai gali turėti didžiulės įtakos visam tolesniam žmogaus gyvenimui. Psichologijoje dažnai kalbame apie būtinybę atskirti elgesį ir asmenybę. Siūlome sakyti ne „Tu nesi blogas vaikas“, o „Tu netinkamai pasielgei“. Manau, kad tą patį galime pritaikyti teismuose. Jei išlaikysime pagarbą kiekvienam proceso dalyviui, neturėdami negatyvios nuostatos dėl jo asmenybės ir vertindami tik jo elgesį, tai lems pozityvesnį požiūrį į teismą, procesą ir visą teisingumo sistemą. Svarbu pabrėžti, kad pozityvus požiūris nėra požiūris „be ribų“. Negalima leisti proceso dalyviui užgaulioti kitus ar menkinti teismą. Tam turime aiškiai apibrėžti ribas, kartais pritaikydami ir kraštutines leidžiamas priemones.

Mano galva, pasitikėjimas gimsta gerokai anksčiau nei patenkama į teismo posėdžio salę. Įsivaizduokite, prie pirmo pasitaikiusio langelio priėjęs žmogus sako, kad vyras smurtauja, nori skirtis... Jei jam bus atsakyta: „ Jums pas advokatą“, ką jis pagalvos apie teismą? O apie valstybę? O jei teismo darbuotojas paprašys papasakoti, kas nutiko, išklausys porą minučių ir tada žmogiškai paaiškins, kad šiame procese jam reikia iš principo atlikti tokius ir tokius veiksmus, kad jam galimai priklauso nemokama teisinė pagalba, be to, dėl smurto gali padėti „Caritas“ ir kad visada galima pasiskambinti į teismą paklausti, jei kiltų neaiškumų, susijusių su dokumentų pateikimu... Manau, kad po tokio pokalbio žmogui kils gerokai mažiau minčių apie norą emigruoti.

– Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje įvedus karantiną daugelis teismo posėdžių persikėlė į virtualiąją erdvę. Kaip manote, ar toks teismo posėdis psichologiškai yra palankesnis proceso dalyviams, įskaitant ir teismą, ar, priešingai, sukelia dar daugiau nerimo, neleidžia pajusti liudytojų ar kitų asmenų psichologinės būklės?

– Greičiausiai gali būti įvairiai. Viena vertus, nuotoliniai posėdžiai nėra naujiena. Jie buvo ir yra rekomenduojami tada, kai kyla didelė grėsmė, kad proceso dalyviai – nukentėjusieji, liudytojai – gali išgyventi antrinę ar pakartotinę viktimizaciją dėl neišvengiamumo vėl susitikti su kaltinamuoju posėdžių salėje. Taigi tokiais atvejais nuotoliniai posėdžiai yra labai tinkamas sprendimas.

Kita vertus, daliai dalyvių gali kilti papildomo nerimo dėl viso proceso neaiškumo. Fiziškai dalyvaudamas posėdyje gali jaustis labiau kontroliuojantis situaciją, suprantantis, kaip ir kas vyksta, kad užtikrinamos tavo teisės pasisakyti, ir pan. Posėdžiams vykstant nuotoliniu būdu daliai žmonių gali atrodyti, kad procesas yra tarsi surežisuotas, vykstantis be aktyvaus jo dalyvavimo, o tai savo ruožtu gali turėti negatyvios įtakos dalyvių bendradarbiavimui su teismu ir įsitraukimui į procesą.

– Kas svarbiausia žmogui, patekusiam į teismą, – būti išklausytam ir išgirstam, sulaukti pagarbaus elgesio, išsamaus sprendimo motyvavimo ar kiti dalykai?

– Manau, visi kartu sudėjus. Tai esminiai poreikiai, svarbūs kiekvienam mūsų. Mes visi norime jaustis išgirsti, suprasti, kad su mumis elgtųsi pagarbiai, suprasti, dėl ko buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas. Kai jauti, kad išklausė, kai supratai, dėl ko nusprendė, kai nejauti paniekos savo atžvilgiu, tada ir pasitikėjimas atsiranda. Džiaugiuosi, kad teismai keliauja būtent šia kryptimi.