Teisėjai, kurios pavardė dėl jos neteisėto atleidimo iš einamų pareigų šiemet įrašyta ne tik spaudos, bet ir Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) doktrinos tekste. Apie sau ir naujai Teisėjų tarybai keliamus uždavinius kalbamės su naująja Teisėjų tarybos pirmininke – teisėja S. Rudėnaite.
– Jei iki 2020 m. balandžio 21 d. viešojoje erdvėje dar pasigirsdavo vertinimų, kad pateikti kandidatai į KT ir LAT pirmininko pareigas nėra pakankamai gerai žinomi visuomenėje, tai po šios datos Jūsų pavardė plačiai minima. Šiandien jau turime ir teisinį Seimo sprendimo ne tik nepaskirti Jūsų į teikiamas pareigas, bet ir atleisti iš einamųjų vertinimą. Kaip jautėtės tada ir kaip šiandien?
– Tada jaučiausi taip, kaip jaustųsi bet kuris žmogus, patekęs į tokią situaciją. Nepaskyrimas į LAT pirmininkus, mano vertinimu, yra ganėtinai normalus dalykas – jei Seimas turi teisę spręsti, tai patvirtina arba nepatvirtina kandidatūros. O to, kad galėjau būti atleista iš einamų pareigų, tikrai negalėjau įsivaizduoti. Suprantu ir kolegas, kurie tuo pat metu nebuvo patvirtinti KT teisėjais. Tai tikrai nemalonus nutikimas karjeroje, ypač kai nė viename žingsnyje neišgirdome motyvų, kurie lėmė būtent tokį sprendimą. Seimo nario laisvo mandato principo išraiška yra tokia, kokia yra. Galbūt tik mes, teisėjai, esame pripratę visus savo sprendimus argumentuoti ir tuos argumentus pateikti pirma sprendimo. Tiesa, jau po balsavimo Seime buvo komentarų, kad kandidatams į KT galbūt trūko patirties konstitucinės teisės srityje. Mano atveju tokių argumentų neišsakyta, kadangi viską nustelbė atleidimas.
Aš tokį Seimo sprendimą iš karto priėmiau kaip nesusipratimą ir tikėjausi, matyt, kaip ir visi, žinantys, koks yra teisinis reguliavimas, kad tai bus nedelsiant ištaisyta. Kitą dieną po šio Seimo nutarimo priėmimo buvau pakviesta pas Seimo pirmininką, kuris pareiškė susirūpinimą dėl įvykusio nesusipratimo, sakė, kad svarsto, ką daryti. Apimta emocijų jam tada pasakiau, kad nebūčiau verta teisėjos vardo, jei toje situacijoje savęs neapginčiau. Iliuzijų ar vilčių turėjau kelias dienas. Stebėjau situaciją, nes Seime vyko kažkas prieštaringo: viena vertus, buvo deklaruojama, jog tai nesusipratimas, akivaizdi klaida, kad kažkas dėl to kaltas (tik neaišku, kas), reikia kažką vertinti ir pan., kita vertus, aiškiai mačiau, kad klausimo sprendimas vilkinamas ir vengiama atitaisyti tai, kas padaryta akivaizdžiai neteisėtai.
Labai greitai dėl Seimo nutarimo, kuriuo buvau atleista iš LAT CBS pirmininkės pareigų, į KT kreipėsi grupė Seimo narių, nors tuo pat metu tiek Seime, tiek viešumoje buvo kalbama, kad toks kreipimasis nėra efektyvus, nes jis nesukelia tų padarinių, kuriuos turėtų viso Seimo kreipimasis, – neteisėto nutarimo galiojimo sustabdymo. Taigi Seimo nutarimas kreiptis į KT buvo priimtas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad konstitucinė doktrina šiuo atveju nebuvo tokia, kaip daug kas įsivaizdavo.
Nebuvau linkusi susitaikyti su susidariusia padėtimi ir pasyviai laukti, kas iš to išeis, todėl iškart po KT išaiškinimo, kad Seimo nutarimo, kuriuo buvau atleista iš pareigų, galiojimo sustabdymas nereiškia, jog galiu šias pareigas eiti, kreipiausi į bendrosios kompetencijos teismą, be kita ko, pasirėmusi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika byloje dėl Lenkijos Aukščiausiojo Teismo reformos. Paprašiau teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – grąžinti mane į LAT CBS pirmininkės pareigas iki sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo. Vilniaus apygardos teismas tą prašymą patenkino, niekas tokio sprendimo nekvestionavo.
Tai buvo visiškai naujas atvejis mūsų teismų praktikoje. Šiandien, pasibaigus procesams tiek KT, tiek bendrosios kompetencijos teisme, galima sakyti, kad pradėtas formuoti precedentas, kokios teisinės priemonės turi būti taikomos analogiškais atvejais. Pareigos, iš kurių buvau atleista, – LAT CBS pirmininkas, kuris laikinai eina ir teismo pirmininko pareigas, buvo ir dabar yra viena aukščiausių pareigybių teisminėje valdžioje ir valstybėje, jos nebūna laisvos, net jei nėra nuolatinių vadovų.
Tarkim, šiandien galime sutarti, kad mane ištikusi situacija buvo nesusipratimas, kad kažkas buvo suklaidintas, gal nelabai suprato, gal gerai nesiaiškino. Tačiau toks pats mechanizmas galėtų būti pritaikytas ir siekiant pašalinti nepalankų, tarkim, LAT pirmininką, atimti iš jo valdžią ir perduoti kažkam kitam. Tai neįsivaizduojama teisinėje valstybėje, tačiau to negarantuočiau. Ypač dabar, kai realijos tokios, kad teisinė valstybė ir teisės viršenybės principas yra kvestionuojami iš labai aukštų pozicijų ir net tarptautiniame kontekste. Todėl iš esmės niekas negali garantuoti, kad kas nors kada nors tų „gerųjų“ teismų reformų pavyzdžių iš kaimyninių valstybių nenorės įgyvendinti Lietuvoje.
Taigi manau, kad bus naudos iš mano asmeninių patirčių. Iš tikrųjų nuo pat pradžių jutau labai didelį kolegų, ypač jaunųjų, palaikymą. Sulaukiau daug paramos ir iš šalies, kai kas suvokė tą situaciją gal net jautriau, nei aš pati. Esu visiems nuoširdžiai dėkinga.
– Prieš pereidamas prie klausimų, susijusių su Teisėjų taryba, norėčiau dar pakalbėti ir apie LAT pirmininko pareigų svarbą. Iki šiol šis klausimas pakibęs ore. Beveik tuo pačiu metu, kai nebuvote paskirta, įsigaliojo visiškai nauji LAT pirmininko atrankos mechanizmai. Iš pradžių atrankos į pirmininkus nematėme, vėliau ta iniciatyva iškelta, tačiau tada LAT nebebuvo visos sudėties, o tai daugelio vertinimu yra su Konstitucija nesuderinamas žingsnis. Dar vėliau išgirdome vertinimų, kad vieno ar kito teismo vadovo nebuvimas nedaro įtakos sistemos darbui. Kaip Jums, kaip laikinajai vadovei, atrodo, kokia yra nuolatinio teismo vadovo reikšmė?
– Labai daug atsakymų į klausimą jau yra pačiame klausime. Žinoma, kad nuolatinio vadovo nebuvimas daro įtaką normaliam teismo ir teismų sistemos darbui. Nors sakoma, kad nėra nieko pastovesnio už laikiną, bet iš tikrųjų jau antrus metus laikinai eidama LAT pirmininko pareigas turiu pripažinti, kad pavadavimas nėra visavertis pareigų ėjimas. Būdamas laikinuoju negali visavertiškai dirbti, nes juk ir kiti mato, ir pats žinai, kad esi laikinai, todėl negali imtis įgyvendinti strateginių tikslų ir uždavinių.
Dar labiau nustebau, kai po kelių mėnesių tie patys teisės autoritetai žėrė negailestingą kritiką Lietuvos Respublikos Prezidentui už tai, kad jis ir jo aplinka, kalbėdami, jog svarsto iš naujo teikti mano kandidatūrą į LAT pirmininkus, parodo neleistiną įstatymo nežinojimą. Taigi vis dėlto manau, kad tie, kurie turi tam tikrą autoritetą visuomenėje, turėtų savo nuomones ir vertinimus skleisti atsakingiau.
O dėl dabartinės situacijos, tai yra dėl to, kad atranka į LAT pirmininkus gali sėkmingai įvykti, kol nėra paskirti visi teismo teisėjai, aš turiu labai didelių abejonių, nes ir teisinis reguliavimas, ir KT doktrina, ir ankstesnė praktika visuomet buvo kitokia: reikia, kad LAT būtų visos sudėties, ir tik tada iš visų paskirtų teisėjų, t. y. galimų kandidatų, galima rinkti pirmininką.
Aš sunkiai įsivaizduoju, kad kas nors iš kolegų, kurie dabar pretenduoja į LAT, kartu dar rimtai pareikštų, jog pretenduoja ir į pirmininkus, kai net neaišku, ar jis iš viso Seimo bus paskirtas LAT teisėju.
Manęs susidariusi „laikina“ situacija netenkina, nes iš tikrųjų nukenčia ir vadovavimas skyriui, ir teismo pirmininko pareigų vykdymas. Kažko blogo pačiame teisme dėl to, kad nėra nuolatinio vadovo, neįvyko, bet jeigu jis būtų – gal būtų galėję įvykti ir kažkas geresnio.
– Kol einate pirmininko pareigas, Jums vieta Teisėjų taryboje priklauso pagal įstatymą, bet Jūs nusprendėte dalyvauti Teisėjų tarybos narių rinkimuose. Ar tai reiškia, kad nekandidatuosite į LAT pirmininkus?
– Ne, nereiškia, kad nekandidatuosiu. Tai reiškia, kad aš dabar nekandidatuoju. Jei mano laikinas pirmininkavimas užsitęs dar trejus metus, gal ir kandidatuosiu ( juokiasi). Aš kandidatavau į Teisėjų tarybą tam, kad tuo atveju, jeigu nebebūčiau ex officio nare, išlaikyčiau teisę dalyvauti Teisėjų tarybos veikloje bent jau tuos ketverius metus. Teisėjams, aišku, pasakiau, kad šiuo metu aš nepretenduoju į pirmininkus, bet kartu ir neprisiekiau, jog niekada nepretenduosiu, nes „niekada nesakyk niekada“. Sprendimo eiti į Teisėjų tarybos rinkimus nesiejau su pirmininko pareigomis. Logika čia visiškai priešinga, t. y. ne dėl to, kad, bet tam, jog...
– Šiemet Visuotinis teisėjų susirinkimas ir patys Teisėjų tarybos narių rinkimai vyko neįprastai. Teisėjų bendruomenė operatyviai susirinko nuotoliniu būdu, įtvirtino nuotolinio susirinkimo vykdymo ir rinkimų galimybes. Vienas iš naujoviškų rinkimų etapų šiemet buvo kandidatų į Teisėjų tarybą nuotolinis prisistatymas teisėjų bendruomenei. Prisistatydama pasakėte, kad per dvidešimt trejus darbo teisėja metus dar niekada nesijautėte tokia nesaugi. Ką turėjote omenyje?
– Neturėjau galvoje tik savęs, gal tuomet tik apibendrinau per save, per tą istoriją, apie kurią kalbėjome. Minty turėjau kiekvieną teisėją. Iš tikrųjų dabar nelabai suprantu, kokia yra teismų sistemos ir teisėjų bendruomenės padėtis ir reikšmė valstybės gyvenime. Ne tik visuomenės, bet ir kitų valdžių požiūriu. Čia kalbu ir apie kontroversiškus politinės valdžios atstovų pareiškimus, dėl kurių ir Teisėjų taryba turėjo viešai reaguoti. Apie teismus „iš aukštų tribūnų“ kalbama kaip apie kažkokią „desovietizuoti“ nebaigtą sistemą, nors ką iš tikrųjų tai gali reikšti po trisdešimties nepriklausomybės metų, man visiškai neaišku.
Beje, teisėjų, kurie pradėjo dirbti iki 1990 m., iš tikro nėra daug, bet neatrodo, kad kam nors rūpėtų tikrąją padėtį išsiaiškinti prieš darant tokius pareiškimus. Teisės viršenybės principas, dabar jau tenka girdėti – nacionalinė koncepcija, suprask, valstybės vidaus reikalas, o ne viena pamatinių Europos Sąjungos vertybių.
Nesaugumo jausmas teisėjams kyla ir dėl jau dvejus metus trunkančio vadinamojo teisėjų korupcijos skandalo. Visi teisėjai, net ir tie, kurie neturi nieko bendro su baudžiamojoje byloje tiriamais įvykiais, šiame kontekste jaučia tam tikrą viešą „nuosprendį“, turi taikytis su neigiama visuomenės nuomone.
Turėdama nemažą teisėjos darbo patirtį, galiu drąsiai sakyti, kad didžioji dalis teisėjų savo pareigas atlieka dorai ir sąžiningai, todėl man jų tiesiog žmogiškai gaila. Jei teisėjas atsidavęs darbui, tai jam svarbu ir tai, kaip aplinkiniai jį asmeniškai priima ir kaip vertina visą teismų sistemą, pirmiausia – visuomenė. Taigi tas nesaugumas, apie kurį kalbėjau, susideda iš labai daug dedamųjų: ir kaip kiekvienas žmogus, teisėjas, jaučiasi, ir kaip visa teismų sistema jaučiasi...
Manau, kad mes jau turėtume pradėti aiškintis, ar ta teismų sistema pas mus vis dar tokia, kaip Konstitucijoje kažkada buvo sumanyta ir įtvirtinta, – viena iš valdžių, lygiateisis dialogo su politine valdžia partneris? Ypač kai paskutiniais metais viešuose valstybės renginiuose, ten, kur anksčiau buvo teisminės valdžios vieta, teko matyti kitų institucijų, Konstitucijoje tiesiogiai neįtvirtintų, atstovus. Nežinia, ar čia jau nauja valstybės kryptis, – teismai kažkaip to niekada neklausė.
Šiandien madinga „ieškoti tapatybės“, gal laikas ir teismų sistemai tai daryti? Ir iš tikrųjų manau, kad teismai turėtų savo santūrumą, kaip iki šiol buvusį privalumą, išlaikyti ir suvokti tą privalumą. Tuo pat metu reikia šį privalumą tam tikru aspektu suprasti ir kaip savo silpnybę, nes tas įsisenėjęs įprotis susilaikyti nuo reagavimo į valstybės ir visuomenės gyvenime vykstančius reiškinius, nenoras arba vengimas pateikti savo poziciją, mano požiūriu, ima kenkti teismų sistemai.
Nors ir tenka pripažinti, kad esame nelabai kam įdomūs tol, kol neįvyksta jokių skandalų ar rezonansinių bylų. Net ir priėmus gerą sprendimą rezonansinėje byloje niekas forumų ar aptarimų visuomenės informavimo priemonėse neorganizuoja. Dėmesio mes tikrai verti, todėl turėtume keisti savo buvimo viešojoje erdvėje būdą. Šiais laikais pasyvus buvimas viešajame gyvenime nepriimtinas, jeigu norime visuomenėje suformuoti objektyvų teismų sistemos įvaizdį.
Dėl to teigiamai vertinu Teisėjų tarybos viešus pareiškimus, padarytus reaguojant į teisėjų bendruomenei aktualius įvykius. Ir nors kažkam atrodė, kad šitaip demonstruojamas negebėjimas priimti kritikos, galiu pasakyti, jog nė viena organizacija ar valstybės institucijų sistema nėra taip kritikuojama kaip teismai ir nėra šitaip toleruojanti kritiką sau. Tiesiog mes manome, kad oficialių, autoritetingų institucijų ar asmenų viešas diskursas turėtų atitikti politinės ir profesinės kultūros reikalavimus. Niekas neturi nei kompetencijos, nei teisybės monopolio, o jei įsivaizduoja, kad turi, gyvenimas anksčiau ar vėliau parodo, jog taip nėra.
– Stebint situaciją, ryškėja dvi problemų linijos: išorinės teismų sistemos problemos ir vidinės. Rinkimų metu sakėte, jog ruošiatės suvienyti teisėjų bendruomenę. Kodėl Jums atrodo, kad ją reikia vienyti, ir kaip žadate tą padaryti?
– Kad reikia, matyt, akivaizdu visiems, kas nors šiek tiek seka teisėjų bendruomenės gyvenimą. Nežinia, kokios tikrosios to priežastys, bet retkarčiais mes vis išgirstame apie įsižiebiančius konfliktus, ypač didesniuose teismuose, viešus teisėjų pasisakymus apie neteisingai skirstomus darbo krūvius, netgi diskriminaciją... O tas vienijimas, mano požiūriu, turėtų prasidėti nuo to, kad mes visi visų pirma turėtume objektyviai „pasižiūrėti į veidrodį“ ir pripažinti savo veiklos trūkumus, išsiaiškinti, kokios yra objektyvios problemos ir bėdos, be kita ko, ir lyginant su šalia ar kitame teisme dirbančiais kolegomis.
– Atrodo, dabar ta paklodė tampoma gana viešai.
– Tai nėra paprastas klausimas, į jį galime įvairiai žvelgti. Teisėjas taip pat turi saviraiškos laisvę, ir ši laisvė turi būti ginama. Vis dėlto teisėjas, kaip niekas kitas, turėtų suvokti, kad vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur įsiterpiama į kito asmens teisių ar laisvių sferą. Jei teisėjas apie problemas teismuose kad ir socialiniuose tinkluose kalba etiškai ir dalykiškai, tai čia jokios problemos tikrai nėra.
Kita vertus, teisėjo atsakomybė už tai, ką ir kaip jis daro viešai (kalbu ne apie kažkokias drausmės bylas, o apie vidinį atsakomybės jausmą), turėtų kilti iš suvokimo, jog pagal tai visuomenė sprendžia ne tik apie jį kaip asmenį, bet ir apie visą teismų sistemą. Taigi vėl grįžtu prie to žiūrėjimo į save, nors kai bendruomenė yra didelė, su visais nepasikalbėsi ir nepasakysi, kad taip ar vienaip nedera elgtis, nors, atrodo, ir galėtum pasakyti vien dėl turimos patirties.
– Pasitikėjimas teismais šiuo metu yra vienas žemiausių. Vis dėlto, ar sutiktumėt su tuo, kad teismų ir teisėjų darbą geriausiai gali įvertinti tie, kurie tiesiogiai dalyvauja tame procese?
– Taip. Nors man jau atrodo, kad mes pamirštame tą plačiai tyrinėtą procedūrinio teisingumo klausimą. O juk tai viena jautriausių vietų, kai kalbame apie tai, iš kur kyla nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas teismais. Jei jau žmogus ateina ieškodamas teisingumo, jis turi suvokti, kad čia vyksta kažkas tokio, kas yra verta to žodžio „teisingumas“.
Kartais tai ganėtinai paprasti ir prieinami dalykai: dėmesingas, kultūringas elgesys su kiekvienu į teismą atėjusiu žmogumi. Turiu pasakyti, kad proceso kultūra, lyginant su tuo laiku, kai aš pradėjau profesinę karjerą, gerokai pagerėjo, vis dėlto kartais pasikalbėjus su žmonėmis būna skaudu dėl to, kokį įspūdį ir dėl ko jie susidarė bylos nagrinėjimo metu. Paprastai taip atsitinka dėl to, kad kažkuriuo momentu žmogus pajuto, jog teisėjo požiūris į jį ir į kitą proceso dalyvį yra nevienodas, teisėjas procese nėra lygiai teisingas abiem pusėms. Todėl greičiausiai žmogus išeis iš teismo laukti sprendimo ar nuosprendžio jausdamas, kad teisingumas čia neįvyko.
Kita vertus, kartais žmonės, net ir gavę neigiamą sprendimą, po kurio laiko visgi pripažįsta, kad teisingai pralošė. Ir tai labai svarbus dalykas.
– Buvote išrinkta į naują Teisėjų tarybą, o vėliau šios Teisėjų tarybos nariai vienbalsiai Jums išreiškė pasitikėjimą paskirdami vadovauti. Kokius sau keliate uždavinius ne tik kaip Teisėjų tarybos narė, bet ir kaip jos pirmininkė?
– Teisėjų tarybos dabar tokia situacija, kad ji tiesiog regi faktą. Prisimenu, Teisėjų tarybos pirmininko pareigas pradėjęs eiti tuometis LAT pirmininkas Rimvydas Norkus siekė atkurti teisėjo profesijos prestižą. Mums dabar aišku, kad turime atnaujinti sumenkusį pasitikėjimą teismais, atkurti teismų sistemos reputaciją. Tai ambicingas ir labai sunkus uždavinys, bet pasiekti tikslą galime tik atlikdami labai aiškius ir konkrečius darbus.
Teisėjų taryba jau pradėjo savo veiklą ir kaip vieno pirmųjų darbų ėmėsi visai neseniai parengtų valstybės audito išvadų bei atliktų tyrimų dėl to, ką apibendrintai galime pavadinti teismų sistemos veiklos efektyvinimo, optimizavimo problema.
Tai daug sudėtingų klausimų: vienas pagrindinių – teismų darbo krūvio sulyginimas, perskirstant vidinius išteklius. Jau ilgą laiką visi sutaria, kad reikia rasti optimalų vardiklį, kuris padėtų nustatyti, koks darbo krūvis yra normalus, kaip jį pagaliau skaičiuoti, kaip sulyginti labai skirtingas bylas ir sudaryti vieną vaizdą. Turime tyrimų duomenis, Teisėjų taryba jau sudarė darbo grupę, kuri imsis juos vertinti ir siūlys galimus problemos sprendimus. Tikimės, per protingą laiką ledai pajudės.
Apylinkių teismų rūmų klausimas taip pat aktualus. Ar iš tikrųjų tie rūmai yra pasiteisinę ir kas atsitiktų, jeigu dabar vienu ypu jų iš viso atsisakytume? Klausimas, manau, toli gražu nėra paprastas, nėra ir vienareikšmiško atsakymo. Jau ankstesnės sudėties Teisėjų taryba yra inicijavusi dviejų apylinkės teismų rūmų naikinimą, nes bylų skaičius ten toks, kad neracionalu nei pastatus, nei darbuotojus išlaikyti, kai kitur tų išteklių trūksta. Tačiau ir šis įstatymo projektas atgulė kažkur Teisingumo ministerijoje.
Kažkurioj teisėkūros stadijoj lūkuriuoja Civilinio ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimai dėl bylų teismingumo, kurie galėtų prisidėti prie krūvių perskirstymo įvairių instancijų teismuose. Pagaliau galbūt atėjo laikas aiškiai pripažinti ir visiems deklaruoti, kad proceso greitumas pats savaime neturėtų būti iškeliamas aukščiau teisingo ir kruopštaus, kad ir ilgesnio, bylų nagrinėjimo. Tai šiandien aktualiausi Teisėjų tarybos veiklos klausimai, kurie tiesiogiai susiję su teisingumo vykdymu.
Kita sritis yra komunikacija. Tai teismams, kaip ir visoms institucijoms, iš tikrųjų labai svarbi ir reikšminga sritis, bet, deja, nebūdinga. Nors padaryta jau nemažai, vis dėlto viena iš strateginių krypčių – ieškojimas, kokia turėtų būti geroji teismų komunikacija. Jau yra planų, kai kurie darbai pradėti – Nacionalinė teismų administracija jau inicijavo praėjusio laikotarpio komunikacijos vertinimą, kad matytume, kokios klaidos padarytos ir ko iš jų galima pasimokyti.
– Ir teismams, ir politinei valdžiai, ir visuomenei jautrus klausimas – teismų sistemos finansavimas. Pagal jo dydį stabiliai esame antri nuo galo tarp Europos Sąjungos šalių. Visai neseniai KT priėmė sprendimą dėl Nacionalinio transliuotojo finansavimo, pasakęs, kad modelis, kai užtikrinama pastovi biudžeto dalis, garantuoja institucijos nepriklausomumą. O kaip teismai, kurių nepriklausomumas expressis verbis kyla iš Konstitucijos?
– Atsakymą siūlote savo klausimu. Čia jokia naujiena, kai kalbame apie teismus. Tarptautinės institucijos jau ne kartą yra pasakiusios, kad finansavimo užtikrinimas stabiliu reguliavimu, o ne kažkieno, kas tuo metu yra politinėje valdžioje, valia yra neatsiejamas nuo teismų nepriklausomumo. Be abejo, tai tik viena iš idėjų. Minimas KT nutarimas, nebejoju, paskatins Teisėjų tarybą ją iškelti į viešos diskusijos su politinėmis valdžiomis lygį.
Kita vertus, žinome labai gražių pavyzdžių, kai toks teismų finansavimo principas jau yra įgyvendintas. Tarkim, Estijoje yra įstatymu įtvirtinta valstybės institucijų pareigūnų darbo užmokesčio koeficientų schema, prasidedanti nuo šalies Prezidento ir atitinkamai besileidžianti žemyn. Ji susieta su valstybės bendruoju vidaus produktu (BVP): jei jis auga, tai darbo užmokestis kyla visiems, jei BVP krenta – atitinkamai mažėja visų gaunamas atlygis.
Vis dėlto atlyginimų klausimas, nors ir labai jautrus, yra tik viena iš teismų sistemos finansavimo problemų. Apie tai reikia kalbėti visiškai atvirai – jei teismų sistemai nebus skiriamas pakankamas finansavimas, tai galime kiek panorėję kelti aukštus reikalavimus, standartus ir pageidavimus, kad teismuose rastųsi patys puikiausi ir profesionaliausi teisininkai – teisėjai, geriausi jų padėjėjai ir teismo posėdžių sekretoriai, iš to nieko nebus. Tai reikia visiems pripažinti. Visoms valdžios šakoms, visai visuomenei.
– Iš tikrųjų tai net užsienio literatūroje tokie reiškiniai įvardijami kaip stambiosios korupcijos teismuose reiškinys. Juk vėliau gali tekti nagrinėti bylą prieš valstybę ar jos institucijas.
– Taip, nereikia būti mokslininku, kad tokius dalykus suprastum. Esame girdėję sakant „o kokia mums nauda iš jūsų“ arba, turint omeny viešųjų pirkimų kontekstą, yra pasitaikę, kai valdžioje esantys asmenys leidžia sau (ir nemato čia jokios problemos) iš anksto pranešti, koks teismo sprendimas galėtų būti priimtas kaip teisingas, o koks – ne. Jau esu sakiusi: tas įsivaizdavimas, kad teismas yra kažkas „prie dvaro“, yra nepaprastai ydingas; teismas nėra nė prie vienos politinės valdžios, jo vertybė – nepriklausomumas nuo kitų valdžių. Viliuosi, kad iš tikrųjų didžioji visuomenės dalis tai suvokia. Politinė valdžia yra trumpalaikiškesnė už teisminę, todėl teismų vaidmuo visuomenės gyvenime turi pranašumų. Valdžios keičiasi, politiniai lyderiai irgi keičiasi dažniau nei teisėjų korpuso sudėtis. Ir ačiū Dievui.
– Įsivaizduokim, 2024 m. lapkričio mėn. vyksta eilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas. Kokią Teisėjų tarybos veiklos ataskaitą norėtumėte pristatyti teisėjų bendruomenei?
– Be abejo, norėčiau, kad darbo rezultatą atspindėtų padidėjęs visuomenės pasitikėjimas teismais. Tikrai noriu, kad teismo autoritetas būtų sustiprėjęs, o to pagrindas – realūs pokyčiai teismų sistemoje. Norėčiau, kad po ketverių metų turėtume optimaliai organizuotą apylinkių teismų sistemą, kai racionaliai naudojami tiek materialieji, tiek žmogiškieji ištekliai, siekiant profesionalaus ir operatyvaus teisingumo vykdymo ir kartu jo nenutolinant nuo žmogaus.
Taip pat norėčiau, kad teismai būtų pažengę žingsnį modernizavimo link, turėtų platesnes skaitmeninių technologijų naudojimo galimybes savo veikloje. Tikiuosi didesnio teismų sistemos patrauklumo – kad ir teisėjų, ir jų padėjėjų, ir teismo posėdžių sekretorių pozicija taptų konkurencingesnė tarp profesionalų. Ir, žinoma, nuo politinės valdžios valios nepriklausomo finansavimo mechanizmo įtvirtinimas įstatymu būtų puikus pasiekimas.
– Ką Jūs norėtumėte perduoti teisėjui, teismų sistemos darbuotojui ir šio straipsnio skaitytojui?
– Teisėjo profesija susijusi su savigarba žmogaus profesionalo, kurio misija, ar ji pripažinta, ar nepripažinta, yra labai kilni, todėl kiekvienam teisėjui norėčiau palinkėti daugiau tos savigarbos, tikros savo darbo prasmės suvokimo. Teismų darbuotojams, be abejo, linkiu to, ką aš labai akivaizdžiai matau ir kas didžiąją jų dalį laiko sistemoje, – idealizmo, tikėjimo, kad savo kompetencija jie gali prisidėti prie profesionalaus teismų darbo.
Na, o visuomenei palinkėčiau daugiau teisingumo. Ne tik teisme, bet ir apskritai visame gyvenime. Teisingumas neapsiriboja tuo, kas yra teismo sprendime, tai yra tiesiog vertybė, kuri turėtų būti puoselėjama ir ginama.