Šias bylas nagrinėjančiam teisėjui Ernestui Spruogiui dažnai tenka klausytis prieglobsčio negavusių užsieniečių pasakojimų, kodėl šie žmonės siekia pabėgėlio statuso.

– Kuo politinio prieglobsčio prašytojų bylos skiriasi nuo kitų administraciniuose teismuose nagrinėjamų bylų?

– Visos šios bylos yra tarptautinio pobūdžio. Tai reiškia, kad prieglobsčio prašytojai yra užsieniečiai (kai kurie jų neturi jokios pilietybės), ieškantys prieglobsčio Lietuvoje, atvykstantys iš kitų valstybių. Nagrinėdamas šias bylas teismas, be Lietuvos teisės aktų, privalo vadovautis ir tarptautiniais aktais, pirmiausia, žinoma, Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, taip pat Europos Sąjungos teise.

Šių bylų ypatumas yra tas, kad pareiškėjai bylose yra tik fiziniai asmenys. Tie žmonės teigia, jog patiria persekiojimą kilmės valstybėse. Šios bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose, nes siekiama apsaugoti jų tapatybę nuo galimo jų kilmės valstybės institucijų ir pareigūnų persekiojimo. Pareiškėjams pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą turi būti nemokamai teikiama teisinė pagalba ir vertimas į jų gimtąją kalbą visame prieglobsčio procese. Be to, labai svarbu, kad teismas, šiose bylose vertindamas faktines aplinkybes, privalo išsiaiškinti ir kilmės valstybės politinę, socialinę, ekonominę, religinę, kultūrinę situaciją, o ypač – žmogaus teisių padėtį toje valstybėje, kurios tinkamas vertinimas padeda teisingai išspręsti bylą, siejant ją su pareiškėjo konkrečia situacija.

Duomenis apie bendrą kilmės valstybės situaciją pirmiausia surenka Migracijos departamentas, kuris juos gauna iš įvairiausių šaltinių (pvz., Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos, Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento, Human Rights Watch nevyriausybinės organizacijos ir kt.).

Administracinis teismas paprastai įvertina Migracijos departamento jau priimto administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą dėl prieglobsčio prašytojo, t. y. tikrina, ar Migracijos departamentas tinkamai vertino faktines aplinkybes, bendrą kilmės valstybės situaciją atsižvelgdamas į konkrečią pareiškėjo padėtį. Faktines bylos aplinkybes apie savo konkrečią padėtį pareiškėjas privalo pateikti pats. Kita vertus, tokiose bylose suprantama, kad surinkti duomenis kitoje valstybėje ir juos pateikti yra sudėtinga, todėl prieglobsčio teisėje galioja abejonės privilegijos principas. Pagal jį, jeigu tikėtina, kad pareiškėjas pakankamai įrodymais pagrindė savo konkrečią situaciją, tai laikoma, jog ta situacija įrodyta.

Šiose bylose būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kartais pareiškėjai nenurodo savo asmenybės (tikslingai arba neturi asmens dokumentų), todėl reikia nustatyti jų asmens tapatybę, kartais pasijaunina (nes tarptautinė nepilnamečių apsauga yra didesnės apimties), tad būtina vertinti, ar pareiškėjas nurodė savo tikslų amžių, – tam skiriamos ekspertizės. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į bendrąją padėtį kilmės valstybėje, kuri per tradicijas, papročius, gyvenamąją aplinką veikia ir paties prieglobsčio prašytojo būseną, pvz., jeigu moters statusas atitinkamoje valstybėje yra toks, kad vos ne kiekvienas vyras yra priešas, tai pareiškėja gali šalinti net teisėjus vyrus, t. y. vien lyties pagrindu (būta tokių atvejų), ir pan.

– Ar sudėtinga patikrinti pareiškėjų teiginius dėl politinio prieglobsčio motyvų: jie yra persekiojami, jaučiasi nesaugūs savo valstybėse?

– Minėjau, kad pirmiausia Migracijos departamentas iš įvairiausių šaltinių, be kita ko, ir iš Lietuvos valstybės institucijų, surenka duomenis apie bendrą kilmės valstybės situaciją. Teiginius apie savo konkrečią padėtį pareiškėjas taip pat turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami visų bylos aplinkybių kontekste.

Prieglobsčio prašoma tada, kai pareiškėjai jaučiasi nesaugūs savo valstybėje. Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad būna daug nepagrįstų prašymų, t. y. jie neatitinka Ženevos konvencijoje nustatytų prieglobsčio teikimo sąlygų, pavyzdžiui, pareiškėjai palieka savo valstybę todėl, kad negali skurde išgyventi. Tai jokiu būdu nebus prašymas, atitinkantis Ženevos konvencijos nuostatas, nes ekonominis nepriteklius pats savaime negali būti sąlyga teikti prieglobstį. Taip pat pareiškėjai skundžiasi, kad juos jų kilmės valstybėje persekioja privatūs asmenys dėl, pavyzdžiui, nesumokėtų skolų, tautybės ir pan. Visa tai taip pat nėra sąlygos teikti prieglobstį.

– Teismo posėdžiuose dažnai dalyvauja ir patys pareiškėjai. Ar visada įmanoma užtikrinti vertimą į jų gimtąją kalbą?

– Jeigu teismo posėdyje dalyvauja patys pareiškėjai (nagrinėjant prieglobsčio prašymą jie paprastai būna Lietuvoje), tai procesas turi vykti taip, kad jie galėtų jį suprasti. Priešingai, neužtikrinus vertimo, reikėtų teigti, kad procesas nėra teisingas. Taigi siekiama, kad būtų pateikiamas vertimas į jų gimtąją kalbą. Vis dėlto paminėtina, kad vertimą į gimtąją kalbą lengviau užtikrinti, kai Lietuvoje yra tos tautybės žmonių (pvz., rusų, tadžikų, afganų ir pan.).

Pasitaiko pareiškėjų, kurių tautybės atstovų Lietuvoje nėra arba beveik nėra. Pavyzdžiui, neseniai nagrinėjau bylą, kurioje pareiškėjas buvo mandingų tautybės Afrikos gyventojas. Šioje byloje reikėjo rasti du vertėjus, t. y. iš / į lietuvių / prancūzų ir iš / į fulanių / prancūzų kalbas. Toje byloje mandingas skundėsi dėl fulanių elgesio jo kilmės valstybėje, tačiau išsigelbėjimas šioje situacijoje buvo tai, kad mandingas suprato fulanių (gana paplitusią Afrikoje) kalbą.

– Migracijos departamento duomenimis, daugiausia prašymų suteikti politinį prieglobstį gaunama iš Tadžikistano. Kuo dažniausiai skundžiasi šios šalies piliečiai?

– Tadžikistano valdžia pristatoma kaip nedemokratinė, todėl šioje valstybėje, remiantis įvairiais šaltiniais, pasitaiko žmogaus teisių pažeidimų. Iš esmės Tadžikistano žmonės teigia, kad juos persekioja valdžia dėl jų išpažįstamos islamo religijos, tačiau paminėtina, jog Tadžikistanas kovoja tik su radikaliais islamistais, įvardydamas juos teroristais. Taip pat prašantieji prieglobsčio skundžiasi dėl politinio persekiojimo, draudimo laisvai reikšti savo politines pažiūras, korumpuotos valdžios.

Ernestas Spruogis
Foto: TEISMAI.LT

Vilniaus apygardos administracinis teismas didžiąją dalį pareiškėjų, prašiusių politinio prieglobsčio ir jo negavusio, skundų atmeta. Ar tai reiškia, kad Migracijos departamento pareigūnai dirba be priekaištų?
Jokia žmogiškoji institucija negali dirbti tobulai, visiems pasitaiko klaidų. Mano asmeniniu vertinimu, Migracijos departamentas, turėdamas ribotus žmogiškuosius ir kitus išteklius, atlieka milžinišką darbą ir jį daro, mano nuomone, gerai arba net labai gerai. Aišku, pasitaiko klaidų, tačiau tam ir yra dviejų instancijų administraciniai teismai, kurie galutinai pašalina klaidų tikimybę.

Migracijos departamento informacija

Prašymo suteikti prieglobstį vertinimas Migracijos departamente įprastai trunka iki 6 mėn. Prašymus suteikti prieglobstį vertina Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius. Šiuo metu skyriuje dirba 14 darbuotojų, iš jų 8 nagrinėja prašymus suteikti prieglobstį, vienas žmogus renka informaciją apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes. Prieglobsčio srities specialistai nėra rengiami nė vienoje Lietuvos Respublikos aukštojoje mokykloje, tačiau kai kuriuose universitetuose yra galimybė pasirinkti prieglobsčio teisės kursą.

Visas reikiamas darbui žinias darbuotojai gauna pradėję dirbti Migracijos departamento Prieglobsčio skyriuje. Juos apmoko esami darbuotojai, taip pat jie dalyvauja Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos, Europos prieglobsčio paramos biuro organizuojamuose mokymuose.

Advokatės Lauros Augytės-Kamarauskienės komentaras

Prieglobsčio prašytojų interesams tenka atstovauti jau daugiau kaip 10 metų. Tai viena ne tik įdomiausių, bet ir sudėtingiausių bei emociškai jautriausių profesinės veiklos sričių.

Per šį dešimtmetį labai keitėsi prieglobsčio prašytojų geografija, kurią lėmė bendra geopolitinė padėtis pasaulyje, jų prašymų motyvai, atvejų sudėtingumas, prieglobsčio prašymų mastai.
Negalėčiau sutikti, kad prieglobsčio prašymų nagrinėjimo ir prieglobsčio prašytojų teisių apsaugos sistema veikia be priekaištų.

Nors valstybė prieglobsčio prašytojams užtikrina valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, jos apimtis labai ribota, ir šioje srityje jau seniai reikia sisteminių pokyčių. Prieglobsčio prašytojams teikiama ši valstybės garantuojama teisinė pagalba: advokato dalyvavimas apklausoje, skundo dėl Migracijos departamento sprendimo parengimas, atstovavimas teismo posėdyje. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugos neapima prieglobsčio prašytojų konsultavimo, susitikimų, pasirengimo teismo posėdžiams laiko, papildomų įrodymų rinkimo ir teikimo byloje, kitų paslaugų, kurios būtinos ginant jų interesus. Prieglobsčio prašytojai paprastai gyvena arba yra sulaikyti Užsieniečių registracijos centre Pabradėje arba Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, todėl dažnu atveju advokatams su jais bendrauti sudėtinga.

Laura Augytė-Kamarauskienė
Foto: TEISMAI.LT

Kita problema – tai vertimo paslaugų užtikrinimas. Vertėjai visuomet dalyvauja apklausų ir teismo posėdžių metu, tačiau visiškai visi dokumentai – tiek Migracijos departamento, tiek teismų sprendimai, tiek jų pačių skundai – prieglobsčio prašytojams yra įteikiami lietuvių kalba. O juk žmogui svarbus kiekvienas žodis iš jo pasakojimo, nes tik jis gali paaiškinti aplinkybes, dėl kurių pabėgo iš savo kilmės valstybės ir kodėl bijo ten grįžti. Advokato darbas – tik pateikti jų teisinį vertinimą.

Lygiai ta pati problema kyla advokatams bendraujant su prieglobsčio prašytojais – jau seniai nepakanka anglų ar rusų kalbų. Arba, pavyzdžiui, prieglobsčio prašytojas pageidauja susipažinti su savo byla teisme. Teismas tokią galimybę užtikrina, tačiau visa bylos medžiaga yra lietuvių kalba, o teismas privalo užtikrinti vertėjo dalyvavimą tik teismo posėdžio metu, Migracijos departamentas – tik prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu.

Negalima ignoruoti ir akivaizdžių kultūrinių skirtumų, bylinėjimosi patirties neturėjimo, to, kad žmonės atvykę iš karo nusiaubtų arba režimo engiamų valstybių, yra svetimoje šalyje, gyvena sudėtingomis ekonominėmis bei buitinėmis sąlygomis, o jų klausiama, kodėl jie, bėgdami iš savo sugriautų namų, neatsivežė vieno ar kito įrodymo.

Migracijos departamento sprendimo apskundimo terminas – vos 14 dienų. Per tą laiką prieglobsčio prašytojas turi būti aktyvus ir paprašyti teisinės pagalbos, Užsieniečių registracijos centro ar Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojai tokį prašymą persiųsti Migracijos departamentui, pastarasis užsakyti skundo parengimo paslaugą. Tad pačiam skundui parengti dažnai lieka kur kas mažiau laiko.

Nors reikia pripažinti, kad nemaža dalis prieglobsčio prašytojų tiesiog ieško saugesnio gyvenimo, visgi tarp atmestų prašymų pasitaiko išskirtinių istorijų, tarp prieglobsčio prašytojų būna ir ne vienas teisininkas (pvz., teismo pirmininko padėjėjas ar advokatas), tačiau pateikę prašymą dėl prieglobsčio suteikimo jie patenka į užburtą ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti ir įrodyti savo tiesą. Nors prieglobsčio prašytojų atžvilgiu galioja abejonės privilegija, ją labai dažnai „nuginkluoja“ tokie universalūs argumentai, kaip kad prašymo priežastys yra „ne konvencinės“ arba „prieglobsčio prašytojas nepagrindė jam kylančios realios grėsmės“.

Nors tiek Migracijos departamentui, tiek teismams tenka didžiulis darbinis ir emocinis krūvis, vis dėlto sistema turi veikti taip, kad prieglobsčio prašytojų teisių apsauga būtų reali, o ne formali. Tam vien užtikrinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nepakanka – turi veikti visas priemonių ir instrumentų kompleksas, leidžiantis kiekvienai institucijai bei advokatams tinkamai vykdyti savo funkcijas, o prieglobsčio prašytojams – jausti realią savo teisių pagarbą ir apsaugą.