Kauno apygardos teismas pranešė, kad teisėjai stojo į senolės pusę ir anūko skundą, kuriuo jam buvo priimtas nepalankus sprendimas, atmetė kaip nepagrįstą.
Anūkas kreipėsi į pirmosios instancijos teismo Kėdainių rūmus, prašydamas iškeldinti savo močiutę iš jam nuosavybės teise priklausančio buto Kėdainiuose ir įpareigoti panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis.
Ieškovas nurodė, kad 2018 metais butą jis paveldėjo po savo tėvo mirties. Įregistravęs nuosavybės teisę į butą, žinodamas, kad bute faktiškai gyvena jo močiutė, šis išsiuntė jai pretenziją su reikalavimu išsikelti iš buto su visais priklausančiais daiktais ir perduoti buto raktus, tačiau atsakovė nesusisiekė su ieškovu, buto raktų neperdavė ir toliau gyvena jam priklausančiame bute.
„Asakovė turi nekilnojamojo turto, kuriame gali gyventi, be to, turi tris dukras, kurios, esant poreikiui, turi įstatyminę pareigą išlaikyti savo motiną“, – ieškinyje teismui nurodė anūkas.
Tuo metu senolė teismui aiškino, kad yra neįgali, pensininkė, serga įvairiomis ligomis, per mėnesį gauna 416 Eur pensiją, bet vien vaistams išleidžia daugiau kaip 100 Eur.
„Aš neturiu jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės esu nedarbinga ir man reikalinga parama, kurią man teikia dukros, o anksčiau, kol buvo gyvas sūnus, jis manimi rūpinosi“, – nurodė senolė.
Ji teigė, kad butą dovanojimo sutartimi padovanojo savo sūnui, o šiam mirus, paveldėjo anūkas, kuris ir nori ją iškeldinti.
„Manau, kad perimdamas turtą anūkas paveldėjo savo tėvo pareigą išlaikyti nedarbingą ir paramos reikalingą motiną, nes paveldimos ir palikėjo turtinės prievolės – vaikaitis privalo išlaikyti savo paramos reikalingą ir nedarbingą senelę“, – senolė aiškino, kad kiek galėdama apmokėdavo sąskaitas už komunalines paslaugas.
Kėdainių teismas anūko ieškinį atmetė, konstatavęs, kad atsakovę bute nepertraukiamai gyvena 34 metus, todėl šį butą galima laikyti jos būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ir dėl to turi būti ginama atsakovės teisė į buto neliečiamybę.
Ieškovas sprendimą apskundė Kauno apygardos teismui, prašydamas jį panaikinti ir ieškinį tenkinti, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas suabsoliutino atsakovės teisę į būstą, tuo pažeisdamas jo teisę į nuosavybę.
Teismas pažymėjo, kad ginčas vyksta tarp anūko ir senelės, t. y. tarp artimų giminaičių.
„Anūkas tapo ginčo buto savininku tik 2018 m., paveldėjęs butą po savo tėvo mirties, kuriam šis butas atsakovės (jo motinos) buvo padovanotas 1994 m. tikslu, jog atsakovė toliau gyvens tame bute, o apelianto tėvas ją prižiūrės, – pažymėjo teismas. – Nėra ginčo, jog apelianto tėvas iki savo mirties ginčo bute negyveno, jame gyveno tik atsakovė, apelianto tėvas ja rūpinosi ir nesiekė jos iškeldinti iš šio ginčo buto, t. y. ginčas atsirado tik dėl to, jog atsakovės sūnus mirė ir atsirado naujas ginčo buto savininkas – apeliantas. Tikėtina, jog esant gyvam atsakovės sūnui, atsakovė nebūtų keldinama iš savo būsto, t. y. apelianto tėvo valia neatitinka apelianto valios.“
Išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, tinkamai įvertino byloje esančius ir motyvavo teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliantas nenurodė aiškių ir objektyvių priežasčių, kodėl būtina atsakovę iškeldinti iš ginčo buto, o rėmėsi tik tuo, jog jis neturi galimybės buto nuomoti.
Teisėjų kolegija nesutiko su skundo argumentais, jog ieškovo privatus interesas yra svaresnis (lemiamas) ir turi būti ginamas jo nuosavybės neliečiamumas, o ne atsakovės teisė į būsto neliečiamybę, nes ieškovas tapo ginčo buto savininku tik 2018 metais, paveldėjęs butą po tėvo mirties, kuriam šis butas atsakovės, jo motinos, buvo padovanotas 1994 metais, su tikslu, jog atsakovė toliau gyvens tame bute, o ieškovo tėvas ją prižiūrės.
Teismas taip pat įvertino, kad moteris bute gyvena jau 34 metus, jame užaugo jos vaikai, be to, atsakovei yra 76 metai, ji yra neįgali, su šia gyvenamąja vieta susiję jos pagrindiniai socialiniai ryšiai. Be to, įvertinta ir tai, kad atsakovė neturi kito būsto ar lėšų įsigyti kitą būstą, tuo tarpu ją iškraustyti siekiantis anūkas niekada negyveno bute, jį įgijo neatlygintinai.
Teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, bet dar galės būti skundžiama kasacine tvarka.
Papildyta 2020 m. gruodžio 14 d. 12.40 val.
Po straipsnio pasirodymo į redakciją kreipėsi bylą teisme pralaimėjęs anūkas ir nurodė, kad „straipsnyje faktai nėra tikrinti ir yra pateikiama tik viena nuomonė, neįsigilinus į teismo sprendimus“.
Anot jo, dar 2019 m. Kėdainių teismas, vėliau tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, nustatė, kad „nebuvo jokių sutarimų dėl buto dovanojimo su išlaikymo sąlyga, tuo metu butą dovanojusi moteris buvo veiksni, suprato savo veiksmų pasekmes“, o butą paveldėjęs sūnus jos neįsipareigojo išlaikyti iki gyvos galvos.
Anūkas taip pat pažymėjo, kad su močiute nebendrauja ir tokio žodžio kaip močiutė net nevartoja.
„Ši moteris per visą laiką niekada nebandė kontaktuoti ir bendrauti su, taip vadinamu, „anūku“, niekada nesidomėjo kaip jam sekasi, net jam gyvenant Kėdainiuose ir būnant nepilnamečiu, nepaisant to, jos dukros susidomėjo savo sūnėnais (moters anūkais) tik po to, kai 2017 m. liepos mėnesį iškėlė bylą prieš savo sūnų dėl smurto“, – nurodoma redakcijai atsiųstame laiške.
„Deja, tačiau jūsų straipsnyje nėra minima, jog moteris, gyvendama bute, gaudama už į butą teikiamas paslaugas, už jas nemokėjo ir vengiant skolų didėjimo, buvo atjungta elektra – tai buvo atlikta, nes bute gyvenanti moteris, sistemingai vengė buto išlaikymo įsipareigojimų“, – pažymėjo vyras.