Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) iki 2010 m. daugelyje bylų buvo paskelbęs, kad tos pačios lyties asmenų poros pagal Konvenciją nepatenka į „šeimos“ sąvoką ir joms nėra taikoma „šeimos gyvenimo“ apsauga, priešingai nei „asmeninio gyvenimo“ apsauga.

Pirmoji byla, kurioje EŽTT susidūrė su klausimu, ar tos pačios lyties partneriai turi teisę tuoktis, buvo Schalk ir Kopf prieš Austriją (2010 m.). Teismas vienbalsiai pasisakė, kad tokios santuokos draudimas nėra Konvencijos pažeidimas, ir konstatavo, jog tokių santuokų įteisinimas yra ne Europos Tarybos, o jos valstybių narių kompetencija. Valstybių prerogatyva buvo grindžiama argumentacija, kad Europoje šiuo klausimu nėra bendros nuomonės. Valstybės turi vertinimo laisvę pasirinkdamos veiksmus, įskaitant įstatymo nustatytuosius.

2017 m. EŽTT sprendime byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją nagrinėjo klausimą dėl užsienyje sudarytų tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimo. Teismas šioje byloje atkreipė dėmesį, kad, nesant galimybės jokia forma įteisinti homoseksualių asmenų sąjungų, jas sudarę asmenys lieka teisiniame vakuume, o valstybė neatsižvelgia į socialinę tikrovę.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Aiškus draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims įtvirtintas Civilinio kodekso 3.12 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiuo klausimu pirmą kartą pasisakė 2019 m. sausio 11 d. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas pateiktas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) kreipimąsi. LVAT nagrinėjo bylą, kurioje buvo kvestionuojamas Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nors čia gyvena jo sutuoktinis. Problema ta, kad sutuoktiniai buvo tos pačios lyties asmenys, kurių santuoka Lietuvoje nėra pripažįstama. LVAT 2019 m. kovo 20 d. nutartimi konstatavo, kad atsisakymas išduoti leidimą negali būti grindžiamas vien užsieniečio lytine tapatybe ir seksualine orientacija, ir departamento sprendimą panaikino.

Ar homoseksualių asmenų santuoka yra prigimtinė jų teisė, ar suteikiama ir prašoma iš valstybės kaip privilegija, ar šie asmenys, nesant aiškaus teisinio reguliavimo, yra paliekami be teisinės apsaugos? 



Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkė, Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Violeta Vasiliauskienė

Kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos, yra gerbtinas tiek teisės normų, tiek paprasta žmogiška prasme. Visi žmonės yra lygūs pagal savo orumą ir teises, nepaisant jų asmeninių savybių. Tai užtikrina tiek tarptautinė teisė, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos. Dažnai būtent šiuo principu remiamasi argumentuojant, kad santuoką turėtume leisti sudaryti ir tos pačios lyties asmenims.

Vis dėlto asmenų lygiavertiškumo pripažinimas nereiškia, kad turėtų būti vienodai traktuojamos ir jų gyvenimo situacijos. Valstybės nustatytose taisyklėse apstu pavyzdžių, kai skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami vienodai. Pavyzdžiui, siekiant praktikuoti medicinos srityje, licencija bus suteikiama tik asmenims, baigusiems medicinos mokslus. Tai „diskriminuoja“ asmenis, kurie tokių mokslų nėra baigę. Tokia „diskriminacija“ grindžiama skirtingų situacijų traktavimu skirtingai.

Svarbu nepamiršti, kad vienų visuomenės narių teisės ir kitų visuomenės narių laisvės arba pareigos yra susijusios. Kuo daugiau vieni asmenys įgyja teisių, tuo daugiau pareigų užkraunama kitiems arba apribojamos pastarųjų laisvės. Todėl teisės negali būti plečiamos arbitraliai, neatsižvelgiant į tai, kokį poveikį jos daro kitiems asmenims ir bendrajam visuomenės gėriui.

Skirtingos situacijos traktuotinos skirtingai, atsižvelgiant į to reiškinio savybes ir paskirtį visuomenėje. Kalbant apie santuokos institutą, pagrindinis jo tikslas yra sukurti šeimos santykius. (Aišku, galimos situacijos, kai šeimos santykiai egzistuoja ne santuokos sukurtos šeimos pagrindu, tačiau turbūt niekas neginčytų, kad kiekviena santuoka sukuria šeimos santykius.) Šeima tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardijama kaip pagrindinė visuomenės ląstelė, jos pamatas. Kas lemia, kad santuokos institutas turėtų būti rezervuotas tik vyro ir moters sąjungai?

Violeta Vasiliauskienė
Foto: TEISMAI.LT

Pirma, šeima yra visuomenės pamatas, nes būtent šeimoje atsiranda nauji visuomenės nariai. Kiekvienas žmogus atsiranda iš vyriškų ir moteriškų ląstelių, taip pat ir kiekvienas LGBT bendruomenės narys. Vyriškos ir moteriškos lyčių papildomumas yra būtinas tiek konkretaus žmogaus, tiek valstybės, tiek visos pasaulio bendruomenės egzistavimui. Atsižvelgiant į šį faktą racionalu ir tikslinga visuomenės ir valstybės pagrindu laikyti vyro ir moters sąjungas, kuriose pradedami, gimdomi, auginami ir ugdomi nauji visuomenės nariai ir valstybės piliečiai. Tos pačios lyties asmenų pora šiuo požiūriu niekada nebus tapati vyro ir moters šeimai. Todėl šis lyčių papildomumas, kylantis iš objektyvių ir į gyvybės pratęsimą nukreiptų lyčių skirtumų, yra esminis šeimos principas.

Antra, jeigu pripažintume teisę tuoktis tos pačios lyties asmenims, natūrali tokio veiksmo tąsa yra teisės tokioje sąjungoje auginti vaikus užtikrinimas dirbtinio apvaisinimo ar įsivaikinimo būdu. Pažymėtina, kad socialinių mokslų atstovai sutaria, jog vaikams geriausia augti vyro ir moters, kurie yra biologiniai vaiko tėvai, šeimoje. 2012 m. JAV doc. M. Regnero atlikta studija parodė, kad vaikai, kuriuos augino vienos lyties asmenų šeimos, patyrė daugiau sunkumų gyvenime (įskaitant lytinę prievartą ir didesnę nedarbo tikimybę), nei vaikai, augę biologinių tėvų šeimoje.

Trečia, tos pačios lyties asmenų santuokos propagavimas reikštų, kad skatinami homoseksualūs santykiai, kurie pagal mokslo duomenis sukelia fizinės ir psichologinės sveikatos rizikų jų dalyviams. Atvirai prieinami statistiniai duomenys rodo, kad homoseksualius santykius praktikuojantys vyrai apie 20 kartų dažniau užsikrečia ŽIV, jų gyvenimo trukmė statistiškai trumpesnė nei heteroseksualių vyrų, jie keliasdešimt kartų dažniau suserga lytiškai plintančiomis ligomis. Biseksualios moterys, pasak JAV atliktų tyrimų, yra labiau linkusios vartoti narkotikus, turi daugiau partnerių vyrų, lesbietės moterys patiria didesnę lytiškai plintančių ligų riziką. Kalbant apie psichikos sveikatą nurodoma, kad LGBT bendruomenės nariams kyla didesnė savižudybės rizika, jie dažniau serga depresija, patiria nerimo sutrikimus ir pan. Suteikdami tos pačios lyties asmenims teisę į santuoką, kartu normalizuotume šiuos santykius ir juos prilygintume heteroseksualių asmenų santykiams, tad kreiptume asmenis rinktis šiuos santykius kaip siekiamybę, nors šiuo atveju jų fizinei ir psichikos sveikatai kiltų daug daugiau rizikų.
Ketvirta, plečiant šeimos / santuokos ribas, artėjama ir prie kitų santuokos formų. Jei pasakome, kad tos pačios lyties asmenų šeima niekuo nesiskiria nuo vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos, analogiškai galime teigti, kad santuoka tarp dviejų susitariančių suaugusių asmenų nėra niekuo pranašesnė už santuoką tarp trijų (ar keturių, ar šešių) susitariančių asmenų. Taigi atveriamos durys ir poligamijos, grupinės santuokos ar kitų, dar mažiau priimtinų, santuokos formų, kaip santuoka su mažametėmis mergaitėmis. Juk iki šiol santuokos samprata buvo grįsta elementariu biologiniu faktu, kad kiekvienas vaikas turi vieną mamą ir vieną tėtį. Atsisakę šio principo, kodėl turėtume sustoti ir nežengti toliau?

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją pažymėjo, kad nei Europos žmogaus teisių konvencijos 12 straipsnis, nurodantis teisę į santuoką, nei 8 straipsnis kartu su 14 straipsniu nesuteikia tos pačios lyties asmenims teisės į santuoką, šį reguliavimą paliekant nacionalinės valdžios diskrecijai.

Dėl visų šių išdėstytų argumentų manyčiau, kad santuoka nėra nei prigimtinė homoseksualių asmenų teisė, nei turėtų būti suteikiama jiems kaip privilegija. Teisė pati kaip reiškinys prasideda ir kyla iš moralės normų, iš visuomenėje susiformavusių taisyklių, kurios, kaip matome, saugo bendrąjį visuomenės gėrį. Todėl manau, kad tiek Konstitucijos 38 straipsnis, nustatantis, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“, tiek tarptautiniai dokumentai, įtvirtinantys analogišką nuostatą, atitinka visuomenės poreikius, o homoseksualių asmenų santykių klausimai gali būti išsprendžiami remiantis kitais teisės institutais, pavyzdžiui, susitarimo dėl bendro gyvenimo institutu. Tokio instituto tikslas būtų patogiai išspręsti minėtas praktines problemas neprilyginant homoseksualių asmenų porų (ar kitų asmenų, kurie kartu gyvena, bet nekuria šeimos) santuokinei vyro ir moters šeimai.

Advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prof. dr. Vytautas Mizaras

Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo šeimos gyvenimo pagarbą ir jos teisinę apsaugą, taip pat ir teisę tuoktis, nepriklausomai nuo lyties ir seksualinės orientacijos. Šią savo poziciją grindžiu keliais pagrindiniais argumentais: lygiateisiškumo užtikrinimu, moralės nuostata kartu su humaniškumo principu, taip pat teisingumo principu bei egzistuojančia socialine realybe.

Nestandartinės seksualinės orientacijos žmonės, neturėdami šeimos teisinių santykių pripažinimo ir šeimos gyvenimo teisinės apsaugos, yra aiškiai diskriminuojami lyties bei seksualinės orientacijos pagrindu, kenkiama jų orumui. Šitaip pažeidžiamas konstitucinis lygiateisiškumo principas, kuris reiškia, jog tam tikra grupė asmenų, kuriems skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, neturi būti vertinama kitaip, kai tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Teisė leidžia tik pozityvią diskriminaciją, t. y. kai turi būti garantuotos tokios teisės, kad būtų užtikrintas asmenų tapatumas ir savitumas, arba, kitaip tariant, kad būtų užtikrintas tam tikrų teisių įgyvendinimas, o ne jų nesuteikimas.

Konstitucinis Teismas Lietuvoje jau išaiškinęs konstitucinę šeimos sampratą. Konstitucija saugo teisę į šeimos gyvenimą, nepaisant asmens lyties. Kitaip tariant, šeimos samprata konstitucine prasme yra neutrali lyčiai. Tiesa, Konstitucinis Teismas yra numatęs ir takoskyrą tarp santuokinės ir nesantuokinės šeimos. Pagal dabartinę Konstitucijos aiškinimo doktriną, santuokinė šeima pripažįstama tarp vyro ir moters, o šeimos partnerystė – ir tarp skirtingos lyties, ir tarp tos pačios lyties dviejų žmonių.

Vytautas Mizaras

Norėtųsi pažymėti, kad Konstitucinio Teismo nutarime ypatinga vieta skirta Konstitucijai kaip individo teisių gynimo garantijai. Kiekvienas individas, nesvarbu, kokios jo savybės, žmogaus teisių apsaugos srityje remdamasis Konstitucija gali ginti savo teises ir prieš valstybę, ir prieš visuomenės daugumą. Demokratinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, be kita ko, viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, tarp jų ir teisės į privataus bei šeimos gyvenimo apsaugą. Juk ne paslaptis, kad kai kurie stereotipai neretai susiformuoja dėl tam tikro nepažinimo ar nepakankamo pažinimo, dėl ilgą laiką egzistavusio tam tikro reiškinio sunorminimo.

Bet tai, kad žmonės tam tikrą reiškinį ar savybes sunormina, t. y. savo supratimu laiko normaliu dalyku, dar nereiškia, jog kitas egzistuojantis reiškinys ar savybės savaime tampa kokiomis nors nenormaliomis. Taip yra ir kalbant apie neigiamą požiūrį į homoseksualius asmenis. Toks požiūris ar diskriminavimo stereotipas susiformavęs iš esmės vien dėl to, jog kalbama apie nestandartinę seksualinę orientaciją, o ne todėl, kad jie darytų kokią nors žalą ar kėsintųsi į kitos visuomenės dalies interesus, teises. Matyt, visiems aišku, kad jeigu tos pačios lyties asmenims bus užtikrinta teisinė šeimos apsauga, kitiems žmonėms nesusiaurės jų teisių apsauga.

Nepritarimas tos pačios lyties santuokoms (netgi ir bendrai šeimoms) remiasi dviem pagrindiniais argumentais – visuomenės morale ir krikščioniška šeimos samprata. Iš tikrųjų reikėtų kalbėti nebent apie Katalikų Bažnyčios, o ne apie visų krikščionybės šakų požiūrį. Tradiciškai iš esmės tik katalikybė reiškia nepritarimą tos pačios lyties asmenų santuokoms, o, pvz., pasaulietinė Katalikų Bažnyčia, Evangelikų Katalikų Bažnyčia, kai kurios liuteronų grupės, Reformatų Bažnyčia neišsako tokio požiūrio. Be to, net jeigu Katalikų Bažnyčia ir nepritaria tam, vien tai savaime neturėtų būti pagrindiniu argumentu pasaulietinėje teisėje, numatant teisinę apsaugą ar ne.

Nesutinku ir dėl kito – visuomenės moralės – argumento. Man nepriimtina, kai sakoma, kad tos pačios lyties asmenų santuokos (ar ir nesantuokinės šeimos) prieštarauja visuomenės moralei. Kokiai moralei? Čia galima prisiminti H. L. A. Harto išskirtą kritinės moralės testą – moralės principus, kurie nepriklausomai nuo to, ar yra akceptuoti visuomenėje, gali atlaikyti tam tikrą argumentacijos kritikos testą. Harto nuomone, veiksmai, kuriais nesukeliama žalos kitiems, negali būti draudžiami įstatymu vien dėl to, jog visuomenė laiko tokį veiksmą amoraliu. Sutinkama, kad visuomenės narių bendras tam tikrų moralinių nuostatų suvokimas yra būtinas jai egzistuoti (pvz., žmogžudystės ar vagystės laikymas amoraliu elgesiu), tačiau ne visi tam tikros visuomenės moraliniai įsitikinimai yra esminiai kalbant apie jos egzistavimą. Vien dėl to, kad bus leidžiamos tos pačios lyties asmenų santuokos, nebus pažeista pamatinė visuomenės moralė, t. y. žmonės nepradės toleruoti žudymo, kitokio smurto, nesąžiningumo.

Todėl prieš neleisdami kokio nors veiksmo turėtume pasitelkti kritinį mąstymą ir kelti klausimą: ar konkreti visuomenės moralinė nuostata, kuri smerkia tam tikrą žmonių elgesį, taip pat nėra pavojinga visuomenei? Dėl to aš šiandien renkuosi kitokią moralinę nuostatą – skirtingas savybes turinčių žmonių pripažinimą ir pripažįstu jų teisę į tapatybę, kartu į santuokinio ir nesantuokinio šeimos gyvenimo pagarbą ir apsaugą, nesvarbu, kokia žmogaus lyties ir seksualinė orientacija.

Šių dienų Vakarų Europoje teisės ir visuomenės santvarkos pagrindas, be kita ko, yra pliuralistinės demokratijos užtikrinimas, pagarba etninių ir kultūrinių tradicijų savitumui, socialinei, kultūrinei, ekonominei ir religinei dinamikai, darni asmenų ir jų grupių, turinčių skirtingas tapatybes, sąveika. Mūsų Konstitucijos preambulėje taip pat atspindėtas atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės siekis, kaip ir prigimtinės žmogaus teisės laisvai gyventi valstybėje pripažinimas. Na, ir pagaliau teisingumo principas reikalauja, kad, atsižvelgiant į socialinę realybę, šeimos nario statusas su visomis iš to plaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, būdingomis tik šeimos nariams, būtų vienodai užtikrinamas visoms šeimoms. Šeimos formuojasi visuomenėje, tai socialinė institucija. Matyt, visiems aišku, kad visuomenėje šeimos gyvenimą gyvena tiek skirtingos lyties, tiek tos pačios lyties žmonės. Ir manau, kad teisė, kaip socialinė vertybė, negali nereaguoti į socialinius šeimų poreikius turėti teisinį apibrėžtumą. Teisininkams nereikia sakyti, kokių teisių ir pareigų paskirose teisinių santykių srityse turi šeimos nariai (tai pasireiškia ir mokesčių teisėje, ir draudimo, ir sveikatos apsaugos ar socialinės saugos srityse, proceso teisėje, atskirose civilinės teisės srityse ir t. t.). Manau, kad vienų šeimų nariams tokių teisių suteikimas ir pareigų numatymas, o kitų šeimų nariams – ne prieštarauja ir teisingumo, ir su juo susijusiam minėtam lygiateisiškumo principui.

Pažymėtina, kad pastarųjų dvejų metų sprendimais Vokietijos ir Austrijos konstituciniai teismai pripažino minėtų valstybių civilinių kodeksų normas, numatančias santuokas tik tarp vyro ir moters, prieštaraujančiomis šių šalių konstitucijoms dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo. Viliuosi, kad ir Lietuvoje, atsižvelgiant į dabartinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, bus keliamas klausimas dėl Konstitucijos normos, numatančios santuoką tarp vyro ir moters, pakeitimo arba dėl galimo Konstitucijos normos aiškinimo pakeitimo, atsižvelgiant į pasikeitusį visuomenės požiūrį į santuoką bei visų konstitucinių vertybių geresnės darnos užtikrinimą. Artimiausiu metu Lietuvai būtina užtikrinti vienodą šeimos partnerystės teisinę apsaugą tiek tarp skirtingos, tiek tarp tos pačios lyties asmenų.