– O kaip Jūs pats prisistatytute?

– Aš esu vyras, dviejų vaikų tėvas, sūnus ir brolis – man atrodo, tai yra svarbiausios mano pareigos, nes jos amžinos. Ministro ir komisaro pareigos man, žinoma, yra svarbios, nes esu atsakingas už tai, kokia bus Lietuvos ir Europos ateitis, ir tai labai prasmingas darbas. Tačiau kartu aš puikiai suvokiu, kad vienas ar kitas politinis postas yra laikinas. Laikinumas man yra motyvacija išnaudoti turimą laiką iniciatyvoms, kurios atrodo svarbios. Kartu tai paskata suvokti, kad gyvenime yra ir amžinų dalykų, vienas jų – šeima.

– Europos Komisijoje esate atsakingas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę. Kokia tai atsakomybė?

– Mes gyvename lūžio metu, kai žmonija ima suprasti, kad neatsakingas požiūris į aplinką, pavojaus signalų, kuriuos mums siunčia gamta, ignoravimas gali nulemti liūdnas pasekmes. Koronaviruso pandemija yra pavyzdys, kaip neatsakingas elgesys su laukiniais gyvūnais, galinčiais pernešti zoonozines ligas, gali kainuoti tūkstančius gyvybių. Žinoma, yra ir kur kas mažiau pastebimų, bet taip pat rimtų problemų. Tiek kalbant apie oro ir vandens taršą, tiek apie išteklių trūkumą. Dėl to spręsti šias problemas, užkirsti kelią pasekmėms man yra labai prasminga atsakomybė.

– Kai išgirdote apie šias pareigas, kokia buvo pirma mintis?

– Ne paslaptis, kad iš pradžių labai nustebau. Kadangi buvau Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministru, tikėjausi, jog man bus pasiūlytas panašios srities portfelis. Bet tai, kas man buvo pasiūlyta, iškart atrodė labai prasminga. Kuo daugiau gilinausi į šią sritį rengdamasis atsakyti į klausimus Europos Parlamente, kuo ilgiau dirbu šiame poste, tuo įdomesnė man atrodo ši problematika.

– Kaip Lietuva atrodo Europos Sąjungos šalių kontekste? Ar mes mokame rūpintis savo aplinka? Ar tausojame gamtą ir jos išteklius? Ar mums rūpi, kuo kvėpuojame, ką valgome ir geriame?

– Mes labai mėgstame save nuplakti, kalbėti, kad mums blogai sekasi, visur atsiliekame. Dažniausiai taip nėra, įskaitant ir aplinkos problemas. Ir nors Lietuvoje kyla aplinkosauginių iššūkių, ji atrodo ne blogiau nei kitos ES šalys.

Pavyzdžiui, tyrimų rezultatai rodo, kad aplinkos, ypač oro ir vandens, būklė Lietuvoje yra gera. Mūsų šalis padarė nemažą pažangą atliekų tvarkymo srityje – nuo 2014 m. perpus sumažino į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį ir, palyginti su kitomis ES valstybėmis narėmis, labai gerai perdirba atliekas, tačiau platesnis antrinių žaliavų panaudojimas gamybai išlieka iššūkiu.

Virginijus Sinkevičius
Foto: TEISMAI.LT

– Jau pramokome gražių žodžių derinių: aplinkosaugos tvarumas, vartojimo kultūra, darna su gamta, esu neutralus gamtai / aplinkai… Į ką labiausiai turime atkreipti dėmesį, kad šie žodžiai nebūtų tik skambios frazės?

– Būtent į turinį ir reikia atkreipti dėmesį. Žodžiai be turinio, be veiksmų, be pastangų keistis yra vadinamieji greenwashing, ir nieko daugiau.

Kalbant apie aplinkosaugą ir klimato kaitą, mano nuomone, svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, ką sako mokslo bendruomenė. Šios žinios, per ilgus darbo metus sukaupti duomenys ir ekspertinės įžvalgos yra geriausias naujų iniciatyvų, inovatyvių sprendimų, taip pat ir siekio išlaikyti sėkmingos žaliosios politikos tęstinumą pagrindas.

– Esate aktyvus Europos Komisijos narys. Rūpindamasis aplinka inicijavote daug projektų, deklaracijų, pavyzdžiui, dėl taršos mažinimo Baltijos jūroje, biologinės įvairovės strategiją ir kt. Stengiatės ne tik atkreipti dėmesį, bet ir gauti lėšų gamtai tausoti ar mūsų elgsenai joje „gydyti“ gerinti. Kokiu projektu labiausiai tikite ir laukiate rezultato?

– Aš tikiu visomis iniciatyvomis: nesvarbu ir žiedinės ekonomikos veiksmų planu, ir biologinės įvairovės strategija, ir Jūsų minimu Baltijos jūros taršos valymo planu. Žinoma, vienas įgyvendinti paprasčiau, kitas – sudėtingiau, tačiau jei kuria nors netikėčiau, dėčiau į stalčių, o ne ant stalo.

Vis dėlto galiu pasakyti, kad Baltijos jūros taršos mažinimo, o galų gale ir jūros išvalymo iniciatyva man yra mieliausia. Nors kiekviena ES jūra man yra svarbi ir dėl kiekvienos iš jų stengiuosi, su Baltijos jūra vis tiek sieja emocinis ryšys. Dėl to švaresnė Baltijos jūra yra rezultatas, kurio sieksiu ir kurio nekantrauju sulaukti.

– Kas daroma ir ko reikia, kad Baltijos jūra taptų švaresnė? Ir kodėl ji tokia užteršta?

– Baltijos jūra yra viena iš penkių labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Šios jūros užterštumą lemia ir natūralūs veiksniai, kurių negalime pakeisti, t. y. jos seklumas, ribotas susiliejimas su vandenynu, lėta vandens apytaka, žema vandens temperatūra. Kartu labai didelę įtaką daro ir žmonių veikla: perteklinis maistinių medžiagų naudojimas žemės ūkyje, teršalai, jūros dugno ardymas, žvejyba, šiukšlės, povandeninis triukšmas ir kt.

Akivaizdu, kad viena valstybė negali išspręsti visos jūros klausimo. Rugsėjo pabaigoje Baltijos jūros regiono Europos Sąjungos valstybių aplinkos, žemės ūkio ir žuvininkystės ministrai pasirašė mano inicijuotą deklaraciją, kuria įsipareigoja imtis bendrų veiksmų, kad Baltijos jūra nebūtų teršiama taip, kaip yra dabar, ir būtų išsaugota ateities kartoms. Tad pirmas žingsnis yra žengtas, tačiau kelias bus ilgas.

Mes stebėsime valstybių narių pažangą užtikrinant deklaracijoje ir ES teisės aktuose numatytus veiksmus. Apie pasiektą pažangą, žinoma, bus informuojama ir visuomenė.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad šia deklaracija turime ir platesnį užmojį. Ji padės iki 2021 m. parengti ambicingą Baltijos jūros gelbėjimo veiksmų planą pagal HELCOM konvenciją. Tai leis į Baltijos jūros gelbėjimą įsitraukti ne tik Europos Sąjungos šalims narėms, bet Sąjungai nepriklausančioms regiono valstybėms.

Foto: TEISMAI.LT

– Vyksta ES atkūrimas, tam skiriamos nemažos lėšos. Prioritetas – Europos žaliasis kursas. Kas tai?

– Europos žaliasis susitarimas yra nauja Europos politikos kryptis, kurią kiekvienas gali pavadinti savaip. Teisininkas ir politikas galėtų sakyti, kad Europos žaliasis susitarimas yra 50 veiksmų planas, kuriuo siekiama, kad Europa iki 2050 m. taptų pirmuoju klimatui neutraliu žemynu.

Ekonomistas ir verslininkas sakytų, kad Europos žaliasis susitarimas yra nauja augimo strategija, kuri ypač aktuali šiuo metu, kai reikia gaivinti nuo pandemijos nukentėjusią ES ekonomiką. Tai susitarimas, kuris keis mūsų požiūrį į tai, kaip gaminame prekes ir jas vartojame, kaip pertvarkius verslo modelį nuo taršaus prie tvaraus bus kuriamos darbo vietos ir diegiamos inovacijos, kaip Europa taps pirmaujančiu regionu žaliųjų technologijų srityje.

Na, o kiekvienam europiečiui žaliasis susitarimas yra galimybė gyventi sveikesnėje aplinkoje, turėti pigesnę ir švaresnę elektrą, valgyti sveikesnį maistą, taupyti keičiant vartojimo įpročius ir t. t. Man atrodo, kad tai ir yra svarbiausia.

– Naujoji EK turi didžiulių žaliosios politikos ambicijų: EU green deal, klimatui neutrali ekonomika iki 2050 m. Kaip pavyks (ir AR pavyks) įgyvendinti šiuos tikslus turint omeny skirtingą ES valstybių narių požiūrį?

– Aš neabejoju, kad pavyks. Europos žaliasis kursas sulaukė palaikymo ne tik Europos Parlamente, bet ir Europos Vadovų Taryboje. ES šalių narių vadovai taip pat palaikė siekį ES atsigavimą sieti su Europos žaliuoju kursu ir jo tikslams įgyvendinti sutarė paskirti ženklią dalį „Kitos kartos ES“ priemonėje numatyto finansavimo. Tad yra ir visuomenės, ir ES vadovų palaikymas, ir finansinės priemonės. Kaip jau minėjau, man atrodo, kad šiuo metu Europa pasiekė lūžio tašką, kuriuo pasinaudodami galime pasiekti klimato kaitos tikslus.

– Kaip COVID-19 pandemija keičia Komisijos darbotvarkę? Ar žalioji politika nebuvo nustumta į antrą planą, ar neteks vėl iš naujo įtikinti žmones bei politikus dėl būtinybės keisti savo požiūrį į aplinkosaugą? O gal priešingai, nauji ekonomikos iššūkiai tik padės įgyvendinti Komisijos darbotvarkę aplinkosaugos srityje?

– Koronaviruso pandemija neturės jokios įtakos aplinkosaugos prioritetams – Europos žaliasis kursas yra Europos augimo strategija, tokia bus ir toliau. EK šių įsipareigojimų laikysis. Kaip jau sakiau, EK prezidentė ir Europos Vadovų Taryba jau paskelbė, kad Europos atsigavimas po pandemijos bus žalias ir skaitmeninis. Tad ekonomikos gaivinimo planas, kuriam numatoma įspūdinga 750 mlrd. eurų suma, bei 2021–2 027 metų daugiametė finansinė perspektyva, kurią sudarys 1074,3 mlrd. eurų pasitarnaus įgyvendinant žaliąjį kursą.

Lietuva per ateinančią Europos Sąjungos finansinę perspektyvą galės pasinaudoti rekordine 14,5 mlrd. eurų suma. Itin svarbu, kad šios investicijos būtų panaudojamos efektyviai, kuriant ilgalaikę naudą šalies ekonomikai ir gyventojams, taip pat prisidėti prie klimato kaitos tikslų ir skaitmeninės transformacijos įgyvendinimo.

Tiesa, Lietuvai reikėtų suskubti, nes norint pasinaudoti investicijomis pagal ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, nacionalinius planus šalys narės turi pateikti jau kitų metų pradžioje.

Virginijus Sinkevičius

– Esate sakęs, kad „Lietuva gali tapti žaliosios sėkmės istorija. Svarbiausia, kad tą sėkmės istoriją rašytų ir gyventojai, ir verslas, ir valstybė. Kurdami žaliąją sėkmę, visi turi suktis viename žiede.“ Koks būtų teisininkų vaidmuo?

– Visuomenė labai dažnai to nemato, tačiau visi politiniai procesai, visos reformos ir transformacijos nuo pat idėjos iki jos pritaikymo kasdienybėje juda į priekį pasinaudojant teisininkų pagalba ir patarimais. Be teisininkų indėlio Europos žaliasis kursas nebūtų parengtas, teisininkų pagalbos reiks vyriausybėms, kai jos diegs žaliąją transformaciją, teisininkų kompetencija pravers ir tuomet, kai klimatui neutralios Europos idėja taps siekiamybe kasdieniame gyvenime. Dėl to teisininkų vaidmuo kuriant žaliąsias sėkmės istorijas yra ir bus ne mažiau svarbus nei politikų, mokslininkų ar verslo bendruomenės.

– Pakalbėkime apie teisinę aplinkos bazę. Ką reikėtų keisti, o kas puikiai funkcionuoja?

– Nė vienos srities teisinė bazė niekada nebus tobula, ją visuomet galima bandyti pagerinti. Tad galima ilgai šnekėti apie tai, kaip ir kokį įstatymą reikėtų koreguoti. Vis dėlto kalbant apie teisinę bazę, manau, svarbūs du dalykai.

Pirma, svarbu suvokti, kad pokytį „ant žemės“ lemia ne tik teisinė bazė, t. y. ne tik tai, kas parašyta popieriuje, bet ir tai, kaip tai įgyvendinama. ES teisinė bazė yra puikus to pavyzdys. Sukurta gerų direktyvų, tačiau jų įgyvendinimas užstrigo šalyse narėse, ir tas gerasis pokytis gyventojų nepasiekia. O tikslas ir yra ne gražiai skambantys įstatymai, o žmonių gyvenimo kokybė.

Antra, teisinės bazės pokyčius daro politikai. O geras politikas nebūtinai yra geras aplinkos specialistas, ir tai labai dažnai matyti. Dėl to man norėtųsi, kad politiniai sprendimai, kurie virsta įstatymais, būtų priimami remiantis ne nuojauta, o moksliniais faktais, mokslininkų rekomendacijomis.

– Ar ne per daug draudimų? Gal reikėtų daugiau prevencijos, švietimo, suvokimo ugdymo?

– Kiekvienos šalies narės politikai pasirenka, kuriuo keliu eiti. Ir kiekvieną nueitą kelią jo pabaigoje rinkimų metu įvertina piliečiai.

– Ministru tapote būdamas 26-erių, o atsakingu už aplinkosaugą, žvejybą ir vandenynus – 29-erių. Kas toliau? Turite tikslų, ambicijų?

– Dabar mano tikslas yra būti geru komisaru – deramai atstovauti savo portfeliui, susidoroti su Europai kylančiais iššūkiais, galų gale ateities kartoms palikti švaresnę planetą. Šiandien tai mano vienintelis profesinis tikslas ir ambicija.

– Jūsų socialiniame tinkle gausu gražių ir prasmingų žinučių, pranešimų. Ir ne tik apie aplinkosaugą, bet ir apie šeimos, žmogiškąsias vertybes. Kaip gebate suderinti atsakingas pareigas, tėvystę ir mums siunčiamų naratyvų laiką? Kokiu ritmu gyvenate?

– Pagrindinis mano laiko planavimo principas – laikas su šeima yra šventas dalykas. Dėl to į darbą dažniausiai atvažiuoju keliomis valandomis anksčiau nei oficiali jo pradžia, kad suspėčiau kuo daugiau padaryti, nes vėliau prasideda susitikimų ir renginių maratonas. Grįžęs iš darbo visą laiką stengiuosi skirti šeimai, o kai visi užmiega, dar pabaigiu darbus, kurių dienos metu nebūnu suspėjęs.

– Kaip galėtume prisidėti prie Jūsų didelių pastangų, kad Lietuva aplinkosaugos srityje nustebintų Europą, pasaulį, o visų pirma – pati save?

– Norėčiau pakviesti teisininkų bendruomenę tapti aktyvia žaliosios transformacijos dalimi. Žaliasis kursas yra ne tik politikų ar mokslo bendruomenės reikalas. Šiuo lūžio periodu reikės kiekvieno visuomenės nario, kiekvieno specialisto – pradedant elektronikos meistrais, ūkininkais, baigiant energetikos ar informacinių technologijų specialistais – pastangų. Teisininkai taip pat turi savo nišą. Ir kuo geriau kiekvienas atliksime savo darbą, tuo daugiau galimybių turėsime ne tik nustebinti Europą, bet ir išsaugoti planetą ateities kartoms.