Strasbūro teismas šiame sprendime padarė net kelias reikšmingas išvadas: pripažino, kad vaikinai, sulaukę po savo nuotrauka itin neigiamų komentarų, raginančių su jais susidoroti, patyrė neapykantos kalbą, o Lietuvos teisėsaugos institucijos nepagrįstai neįžvelgė toje situacijoje neapykantos kalbos.

Be to, kad teismai neįžvelgė nusikalstamos veikos, vaikinai dar kartą buvo diskriminuoti pačių teismų, pasakiusių, jog jie elgėsi ekscentriškai ir galėjo tikėtis sulaukti neapykantos kalbos savo atžvilgiu. Galiausiai teismas pripažino, kad pažeidžiami asmenys Lietuvoje vis dar gyvena įtemptame socialiniame kontekste, kai neapykantos kalbos žodžiai tampa dar pavojingesni ir darantys didesnę žalą.

EŽTT įžvalgos skatina grįžti prie pastaruoju metu viešojoje erdvėje, diskusijose, moksliniuose debatuose keliamų klausimų apie tai, kas yra neapykantos kalba. Kaip ją atpažinti? Už kokią neapykantos kalbą gali būti taikoma pati griežčiausia – baudžiamoji – atsakomybė?

Žinutė, paskleista pažeidžiant saviraiškos laisvės ribas

Pradedant nuo neapykantos kalbos apibrėžimo, reikėtų apibendrinti tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus, kuriuose pozicija iš esmės sutampa: neapykantą kurstanti kalba, arba neapykantos kalba (angl. hate speech), yra viešas skleidimas (žodžiu, raštu ar kita forma) informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai neteisingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų. Taigi šiame apibrėžime telpa patys svarbiausi požymiai, būdingi neapykantos kalbai: ji paskleidžiama bet kokia forma – užrašoma viešoje vietoje (pavyzdžiui, grafičiai, plakatai ir pan.), parašoma internete (pavyzdžiui, komentarai po straipsniais, nuotraukomis, viešai skelbiama nuomonė), pademonstruojama konkrečiais veiksmais (pavyzdžiui, skanduotės eitynių metu) ir pan. Neapykantos kalba visada paskleidžiama viešai, pasiekia nemažą ratą asmenų ir yra nukreipta į žmogų ar žmonių grupę, pasižyminčią tam tikru požymiu, leidžiančiu jį priskirti pažeidžiamų asmenų grupei.

Lietuvos baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje kriminalizuojama neapykantos kalba. Jame numatyta baudžiamoji atsakomybė už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę.

Mūsų baudžiamajame įstatyme išvardytos pažeidžiamų asmenų grupės iš esmės atkartoja tarptautinius dokumentus – šioms grupėms asmenys priskiriami pagal amžių, lytį, seksualinę orientaciją, kalbą, rasę, tautybę, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus, pažiūras, negalią. Šie požymiai išskirti neatsitiktinai, tą lėmė keletas aplinkybių: istorinis kontekstas – tai, kad vienu ar kitu požymiu pasižyminti grupė praeityje yra patyrusi tam tikrą diskriminacijos formą, persekiojimą ir pan.; nepakeičiamumo aspektas – požymiai, leidžiantys išskirti asmenis į tam tikrą grupę, paprastai yra prigimtiniai, asmuo pats jų visiškai negali pakeisti (pavyzdžiui, rasė, kilmė, lytis ir pan.) ar negali lengvai pakeisti (pavyzdžiui, socialinė padėtis, įsitikinimai, religija ir pan.); socialinis kontekstas – kai kurie požymiai tampa ypač aktualūs tam tikru etapu, susijusiu su šalyje vyraujančiu įtemptu socialiniu kontekstu (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vykstant „Brexit“ procesui, didesnė socialinė įtampa kyla tarp šios šalies piliečių ir imigrantų; EŽTT sprendime Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą pripažino, kad šiuo metu Lietuvoje vis dar yra įtemptas socialinis kontekstas, susijęs su LGBTQ bendruomenei priklausančių asmenų vertinimu). Šiais požymiais pasižyminčių asmenų atžvilgiu išsakoma neapykantos kalba turi būti vertinama kaip pavojingesnė.

Neapykantos kalbos daroma žala

Nors baudžiamąją atsakomybę už neapykantos kalbą numatančiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose įtvirtintos ganėtinai švelnios sankcijos, patys nusikaltimai laikomi nesunkiais, tačiau tokių veiksmų pavojingumo įstatymo leidėjo įtvirtintos sankcijos neatspindi.
1945–1946 m. Niurnbergo karo tribunolas teisė dvidešimt keturis karo nusikaltimais kaltinamus nacistinės Vokietijos politinius ir karinius veikėjus, tarp kurių buvo ir Julijus Štreicheris (vok. Julius Streicher). J. Štreicheris, vienas seniausių nacių partijos narių, be kitų pareigų – savaitinio antisemitinio laikraščio „Der Stürmer“ savininkas ir redaktorius, buvo vienintelis iš Niurnbergo tribunolo teisiamųjų, kaltintų ne už konkrečių sprendimų dėl karo ar genocido priėmimą, bet už persekiojimą politiniais ir rasiniais pagrindais, pasireiškusį kurstymu nužudyti ir išnaikinti žydus nacių okupuotoje teritorijoje. Kitaip tariant, J. Štreicheris mirties bausme buvo nuteistas už neapykantos kalbą, sukėlusią fatališkas pasekmes.

Šis pavyzdys, nors ir radikalus bei nugrimzdęs į istorinį kontekstą, vis dėlto iliustruoja neapykantos kalbos pavojingumą ir pasekmių įvairiapusiškumą. Tarptautinė bendruomenė jau seniai išreiškė susirūpinimą dėl neapykantos kalbos, teisės aktais įpareigodama Europos valstybes kriminalizuoti neapykantos kalbos sunkiausius atvejus. Tokio susirūpinimo priežastys yra kelios. Visų pirma, neapykantos kalba ir ją skatinančios priežastys (homofobija, ksenofobija, rasizmas, diskriminacija ir pan.) daro didelę neigiamą įtaką visuomenei ją skaldydamos, kuria nesaugumo ir susiskaldymo atmosferą visuomenėje, verčia izoliuoti ir diskriminuoti tam tikrą grupę asmenų. Toks diskriminavimas ir izoliavimas ilgainiui gali peraugti, o radikaliais atvejais – ir perauga į realius fizinius veiksmus, nukreiptus prieš tam tikrais požymiais pasižyminčius asmenis.

Antra, neapykantos kalba pažeidžia vieną esminių konstitucinių ir konvencinių vertybių – lygiateisiškumą, kuris suteikia teisę į orų, lygiavertį buvimą toje pačioje visuomenėje, kurioje kiti naudojasi teise laisvai reikšti savo mintis.

Trečia, neapykantos kalbos sukeliami padariniai neretai paliečia ne tik tiesiogiai nukentėjusį asmenį, į kurį buvo nukreipta neapykantos kalba, bet ir visą žmonių grupę, pasižyminčią identišku požymiu ir gyvenančią toje pačioje bendruomenėje. Tiek nukentėjęs asmuo, tiek visa grupė gauna aiškią žinutę, kad tokie, kokie yra, jie šioje visuomenėje nepageidaujami, tačiau ką daryti, jei neapykanta paskatinta požymio, kurio jie nei pakeisti, nei koreguoti paprastai negali.

Teismai siekia suderinti dvi lygiavertes vertybes

Neapykantą kurstančios kalbos nusikaltimai baudžiamajame įstatyme suformuoti taip, kad nėra aiškiai apibrėžta, kokie veiksmai, kokios frazės ir kontekstas lemia tai, jog konkreti frazė gali būti vertinama kaip nusikalstama. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas neapykantos kalbą, paliko pareigą įstatymų taikytojui byla po bylos formuoti praktiką, kokie konkretūs veiksmai laikomi tiek pavojingi, kad būtų galima už juos taikyti pačią griežčiausią atsakomybės formą – baudžiamąją atsakomybę.

Teismų praktikoje nagrinėjant neapykantos kalbos nusikaltimus daugiausia problemų kyla dėl to, kad šioje situacijoje susiduria dvi pamatinės demokratinės vertybės: saviraiškos laisvė, apimanti teisę turėti savo nuomonę, įsitikinimus ir juos skleisti, bei jau minėtas lygiateisiškumas, apimantis teisę nebūti diskriminuojamam, niekinamam ir kitaip išskiriamam iš visuomenės vien dėl konkrečių požymių. Rasti ir apibrėžti takoskyrą tarp šių dviejų vertybių yra iš tiesų sudėtinga užduotis teismams.

Ilgainiui teismų praktikoje išgryninti keli kriterijai, rodantys, kad saviraiškos laisvės ribų peržengimas galėjo būti tiek pavojingas, jog galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Visų pirma, tai informacijos paskleidimo būdas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad informacija internete sklinda greičiau, pasiekia daugiau skaitytojų ir išlieka ilgiau, todėl tai didina saviraiškos laisvės ribų peržengimo pavojingumą. EŽTT sprendime Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad internetas Lietuvoje yra rimta terpė, kurioje kurstoma neapykanta seksualinėms mažumoms, todėl komentarų paskelbimas vien tik „Facebook“ socialiniame tinkle yra pakankamas pagrindas konstatuoti pažeidimą.

Antra, informaciją paskleidusio asmens žinomumas, asmenybė yra reikšmingi vertinant pasakytų žodžių pavojingumą. Kuo žinomesnis žmogus, kuo didesnį ratą klausytojų (skaitytojų) jis turi, tuo paveikesnė ir plačiau sklindanti yra jo kalba, todėl ir atsakomybė taikoma griežčiau. Tas aktualu kalbant ir apie politikus, kurių griežtesnę atsakomybę, ypač rinkimų laikotarpiu, yra pripažinęs EŽTT, konstatuodamas, kad rinkimų metu daromas poveikis rinkėjui yra itin reikšmingas, todėl politikas turi atsakingai rinktis, kokią informaciją viešai skleisti. Ši taisyklė tiesiogiai susijusi su tuo, kad teisės ir pareigos turi sekti viena kitą, – jei įgavau teisę kalbėti viešai, turėti sekėjų, daryti jiems poveikį savo kalba, privalau laikytis pareigos saviraiškos laisve naudotis atsakingai ir ja nepiktnaudžiauti.

Pijus Beizaras ir Mangirdas Levickas
Iki minėto EŽTT sprendimo byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą nacionaliniai teismai buvo suformavę dar vieną, sistemingumo, taisyklę, pagal kurią asmeniui baudžiamoji atsakomybė už neapykantos kalbą, pasireiškusią internetiniais komentarais, galėjo būti taikoma tais atvejais, kai jis parašė ne vieną, o du, tris ar daugiau komentarų. Kitaip tariant, kai jis neapykantą kurstė sistemingai. Tokia teismų taikyta taisyklė buvo sukritikuota minėtame EŽTT sprendime nurodant, kad sistemingumas pats savaime nėra netinkamas kriterijus, tačiau neapykantos kalbos atveju svarbiau yra komentaro turinys.

Net ir vieno komentaro turinys gali būti tiek pavojingas, kad būtų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę, ypač tais atvejais, kai paskleista žinia siekiama susidoroti, fiziškai smurtauti prieš tam tikrą asmenų grupę. Strasbūro teismas iškėlė klausimą: jeigu nurodyti komentarai (prisiminkime, kad jie buvo apie žudymą, naikinimą, paniekinimą) nebūtų laikomi neapykantos kurstymu, tai tada nėra aišku, kokie komentarai turėtų būti laikomi neapykantos kurstymu pagal Lietuvos teisę.

Šią neapykantos kalbos apžvalgą norėtųsi baigti kitu Strasbūro teismo išsakytu nuogąstavimu, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos nepripažįsta šių nusikaltimų priešiškumo motyvų ir nesilaiko situacijos rimtumą atitinkančio požiūrio. Nesant griežto teisėsaugos institucijų požiūrio, iš to kylantis abejingumas prilygsta oficialiam sutikimui su neapykantos nusikaltimais ar net nuolaidžiavimui jiems. Antrinant Strasbūro teismui, norėtųsi atkreipti dėmesį, kad net ir dabartiniame saviraiškos laisvės aukso amžiuje nederėtų pamiršti, jog žodis turi tikrai didelę galią, sukeliančią fatališkus padarinius, todėl į jo vartojimo atsakingumą derėtų žvelgti rūpestingai.

Straipsnio autorė Dovilė Murauskienė yra Mykolo Romerio universiteto lektorė, advokatė.