Už apsikeitimą lytinių organų nuotraukomis – baudžiamoji atsakomybė!

Minimame straipsnyje aprašoma baudžiamoji byla, kurioje vaikinas teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl pornografijos platinimo nusikalstamos veikos, nes savo draugei per „Messenger“ programėlę siuntė savo lytinių organų nuotraukas. Byla buvo išnagrinėta tik pirmoje instancijoje ir baigta teismo įsakymu bei neskųsta apeliacine tvarka. Todėl negalime sužinoti, kaip į šią situaciją pažiūrėtų apeliacinės instancijos ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Vertinant grynai formaliai, toks teismo sprendimas tarsi atitinka įstatymo raidę, nes persiunčiant nuotraukas faktiškai yra platinamas pornografinis turinys. Kyla klausimas, ar teisiškai yra pagrįsta pornografijos platinimui prilyginti tuos atvejus, kuomet savo pačių nuotraukomis keičiasi suaugę asmenys privačiai tarpusavyje ir abipusiu sutarimu, tokiu būdu palaikant seksualinį bendravimą?

Ar tikrai formalus įstatymo raidės laikymasis, teismui ignoruojant įstatymo aiškinimo funkciją, nesukelia dirbtinės kriminalizacijos efekto, kai baudžiamasis persekiojimas taikomas už veikas, kurios iš tikrųjų nėra pavojingos ir neturėtų priklausyti baudžiamosios teisės sričiai. Šiuo atveju dirbtinė kriminalizacija sietina su asmens apkaltinimu sunkesne nei realiai padaryta veika. Kartu galima abejoti, ar konkrečiu atveju formalus įstatymo taikymas nepažeidė asmens teisės į privatų gyvenimą.

Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė siekiant reguliuoti socialinius santykius, kas reiškia, jog baudžiamoji atsakomybė turėtų būti nustatoma ir taikoma tik už pačias pavojingiausias visuomenei veikas. Už veikas, kuriomis pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės.

Greta to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis aiškiai įtvirtina žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą ir nustato, jog įstatymas bei teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą.

Todėl sprendžiant dėl pornografinio turinio platinimo, kai tai susiję su savo paties intymių nuotraukų dalinimusi, tai turėtų būti daroma tik įvertinus šio veiksmo pavojingumą, atsižvelgiant į privataus gyvenimo neliečiamumą, o ne tik formaliai konstatavus patį pornografinio turinio nuotraukos persiuntimo faktą ir vien dėl to įvertinus jį kaip pornografijos platinimą.

Jei leidžiamas seksas, kodėl baudžiama už nuotraukas?

Disponavimo pornografinio turinio dalykais atveju baudžiamasis įstatymas saugo visuomenėje priimtinus moralės standartus, dorovę, neiškreiptą seksualinių santykių suvokimą. Tad tam, kad būtų pažeistos šios vertybės, poros intymios nuotraukos turėtų tapti prieinamos arba siūlomos tretiesiems asmenims.

Romualdas Drakšas

Tačiau, jei jos neišeina už dviejų asmenų tarpusavio bendravimo ribų, jei šių vaizdų be pačios poros niekas nemato, tai savo paties pornografinio turinio nuotraukų siuntimas poroje, niekaip nepažeidžia visuomenės dorovės vertybių. Be to, nereikia pamiršti, kad poros santykiai ir jų tarpusavio seksualinis bendravimas yra jų privatus gyvenimas, kuriame pora pati nusistato savo dorovinio elgesio taisykles.

Todėl, jei keitimasis pornografinio turinio nuotraukomis yra abipusiai priimtinas ir neišeina už privačių poros tarpusavio santykių ribų, jis niekaip negali būti laikomas pornografijos platinimu, net jei tai ir neatitinka konservatyvios visuomenės dalies dorovės standartų.

Pavyzdžiui, pornografiniam turiniui analogiški poros veiksmai namuose nėra laikomi pavojingais ir už juos nėra baudžiama, tai kas gi pasikeičia tą patį veiksmą užfiksavus fotonuotraukoje ir ją išsiuntus antrajai pusei, kuo toks veiksmas tampa pavojingesnis už gyvą bendravimą? Kitas pavyzdys – prostitucija, kuri dorovės atžvilgiu visuomenėje yra smerkiama, tačiau nelaikoma tokia pavojinga visuomenei veikla, kad galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Kuo savo paties intymių nuotraukų siuntimas jas gauti sutinkančiam asmeniui yra pavojingesnis už prostituciją, kad būtų pateisinamas baudžiamosios atsakomybės taikymas?

Išmokime ginti savo teises

Iš visos šitos istorijos akivaizdu, kad teismas baudžiamąją atsakomybę suvokė visiškai formaliai, nekreipė dėmesio į veikos niuansus, pavojingumą ir į tai, kad baudžiamojoje teisėje egzistuoja teisingumo principas, kuris aprašytoje byloje akivaizdžiai buvo ignoruojamas. Taikydamas baudžiamąją atsakomybę už savo paties pornografinių nuotraukų siuntimą antrajai pusei, teismas nepagrįstai tokius veiksmus kvalifikavo pornografijos platinimu ir baudžiamąją atsakomybę taikė už visiškai nepavojingas veikas, tokiu būdu nepagrįstai suvaržydamas asmenų privatų gyvenimą – versdamas asmenis atsisakyti abipusiai priimtinų privataus bendravimo formų.

Toks teismo sprendimas yra netinkamo teisės aiškinimo ir taikymo pavyzdys, kuris tikėtina gyvuoja tik todėl, kad kaltinamas asmuo pripažino savo kaltę, byla yra baigta baudžiamuoju įsakymu, kurio nuteistasis neskundė, todėl aukštesnės instancijos teismai neturi galimybės ištaisyti žemesnės instancijos teismo klaidos bei suformuoti teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šiuo klausimu.

Todėl, siekiant išvengti tokios ydingos praktikos, analogiškai aptariamam atvejui kaltinami asmenys turėtų aktyviau ginti savo teises ir neskubėti sutikti su jiems pareikštais kaltinimais, skųsti jiems priimtus nepalankius sprendimus, o patys teismai turėtų ne formaliai priimti sprendimus, o vengti dirbtinės kriminalizacijos.