Vis dažniau tenka išgirsti nuogąstavimų apie gydytojams inicijuojamas baudžiamąsias bylas ir vis labiau populiarėjančią gynybinę mediciną, kai gydytojai, bijodami galimos atsakomybės, daugiau laiko praleidžia galvodami, kaip apsisaugoti nuo neretai nepagrįstų pacientų skundų.
Analizuojant pacientų kreipimosi į teismą dėl patirtos žalos atvejus, išryškėja trys pagrindinės priežastys, lemiančios ginčus tarp paciento ir gydymo įstaigos.
Ginčų kilimo priežastys
Pirma, tai besivystanti medicinos praktika. Pacientai paprastai tikisi, kad jiems gydyti bus taikomi metodai, kurie kartais dar net neegzistuoja. Todėl neretai pasitaiko kaltinimų medikams, kad šie netaikė vieno ar kito gydymo metodo arba nenustatė tam tikros ligos diagnozės. Svarbu žinoti, kad dažnai gydytojai nenustato teisingos diagnozės todėl, kad tokia liga ar jos simptomatika dar nėra žinomi medicinos praktikoje. Be kita ko, pacientai dažniausiai įsivaizduoja, kad po apsilankymo pas gydytoją pasveiks. Taip tikrai nėra, kadangi gydytojas neatsako už rezultatą. Gydytojo atsakomybės ribos baigiasi ties procedūromis, kurioms atlikti taikomas ir teismų praktikoje jau spėjęs išplisti maksimalių pastangų principas.
Antra, tie patys gydymo metodai gali tikti vienam ir visiškai netikti kitam pacientui dėl individualios organizmo reakcijos į gydymą. Tačiau dažniausiai pacientas inicijuoja teismo procesą ne dėl parinkto gydymo metodo, o dėl informacijos apie tai, kas įvyko, neatskleidimo. Sakyčiau, kad antroji dalis ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko kyla ginčai, – informacijos trūkumas, jos neatskleidimas.
Trečia, pacientas atsisako suprasti, kad teikdamas gydymo paslaugas kiekvienas gydytojas gali suklysti. Jis tikisi, kad gydytojas bet kuriuo atveju užtikrins gerą gydymo rezultatą. Pacientus labai sunku įtikinti, kad kai kuriais atvejais rezultatas nebus toks, kokio norėtųsi, nes jie žino, jog medicina ir gydymo metodai tobulėja, taikomos naujausios technologijos.
Net ir itin aukšto išsivystymo lygio valstybėse gyventojų mirčių dėl gydytojų klaidų skaičiai yra gana dideli, tačiau pacientų sėkmės procentas teismo procesuose itin žemas ir siekia vos 10 proc. nuo visų bylų. Lietuva lygiai taip pat neatsilieka pagal šią statistiką. Iš tiesų pacientų laimėtų bylų skaičius nėra didelis.
Taigi galima pagrįstai teigti, jog daugeliu atvejų pacientai neturi pirminio ir pagrindinio tikslo – reikalauti iš sveikatos priežiūros įstaigos piniginės kompensacijos. Priešingai, visų pirma, pacientai ar jų artimieji po medicininės klaidos siekia sulaukti paaiškinimo, atsiprašymo ir užuojautos ar elementaraus dėmesio. Tai įrodo faktą, kad pacientas ir gydytojas, neprarasdami tarpusavio bendradarbiavimo, gali atkurti gerus santykius nuoširdžiai ir atvirai bendraudami. Tik negavę atsakymų į rūpimus klausimus ir nesulaukę atsiprašymo pacientai ar jų artimieji kreipiasi į teisininkus ir inicijuoja teisminius procesus šiems emociškai abipusiškai jautriems ginčams spręsti.
Informacija – aukso vertės
Visos minėtos trys priežastys apima poreikį viešinti, kodėl asmeniui buvo padaryta žala ir ar buvo galima jos išvengti. Įvykus medicininei klaidai pacientams ar jų artimiesiems pirmiausia kyla daugybė klausimų: dėl kokių priežasčių medicininė klaida įvyko, kodėl taip nutiko būtent jiems, kokios galimos medicininės klaidos pasekmės ateityje ir ką galima padaryti, kad daugiau taip neatsitiktų ateityje? Paradoksalu, bet pacientams tuo metu nekyla minčių ir apie teisminį procesą ar apie poreikį reikalauti žalos atlyginimo. Jie nori išsiaiškinti, kas atsitiko.
Tik kilus žalai, kai pacientas ar jo artimieji ateina pas gydytoją su klausimais, būtina tinkama reakcija. Tai kritinis momentas, nes nuo gydytojo ar sveikatos priežiūros įstaigos reakcijos didele dalimi priklausys tolesnė jų santykių eiga ir tai, ar pavyks kilusią situaciją suvaldyti taikiais bendradarbiavimu paremtais metodais.
Todėl efektyviausia teisminių ginčų prevencija yra tinkamas ir savalaikis informacijos pacientui atskleidimas. Tam puikiai tinka ir gali būti taikomas alternatyvus ginčų sprendimo būdas – mediacija.
Mediacija kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas užtikrina visiškai konfidencialų procesą ir gali padėti panašiose situacijose: pacientams ji padės gauti tinkamą informaciją, medikams, kurie padarė klaidą, – paaiškinti pacientui visas aplinkybes ir, esant pagrindui, atsiprašyti.
Visais atvejais konfidencialus, savanoriškas ir atvirumą skatinantis procesas gali padėti užtikrinti efektyvesnį gydytojo ir paciento ginčo išsprendimą. Ginčo šalys šio proceso metu turi galimybę pasisakyti, išsikalbėti, išklausyti ir išgirsti.
Mediacijos procese šalys dažniausiai dalyvauja be atstovų. Ypač vertinamas tiesioginis gydytojo ir paciento bendravimas. Gydytojui sudaromos sąlygos ir suteikiama galimybė paaiškinti pacientui ar jo artimiesiems, kaip tiksliai vyko gydymo procesas, kokios priežastys lėmė neigiamą rezultatą ir pasekmes, kokius veiksmus gydytojų komanda atliko, kad neigiamų padarinių būtų išvengta. Taip pat sudaroma galimybė žmogiškai pabendrauti su pacientu, išklausyti jį, pareikšti užuojautą, atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę. Pacientas turi galimybę išgirsti gydytoją, užduoti jam rūpimus klausimus, gauti paaiškinimus. Žemiau detaliau aptariamas kiekvienas įvardytas mediacijos privalumas.
Atsiprašymo galia sprendžiant ginčus didžiulė.
Nuoširdi atgaila ir paaiškinimas, kokiomis aplinkybėmis įvyko klaida, dažnai yra didelis žingsnis į priekį šalių susitaikymo link.
Atsiprašymas turi esminę reikšmę mažinant riziką dėl to, kad pacientas kreipsis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Gydytojas neretai nori atvirai pasikalbėti su pacientu, paaiškinti, dėl kokių priežasčių nebuvo galimybės sveikatos priežiūros paslaugų suteikti taip, kaip tikėjosi pacientas, kas lėmė tam tikrų pasekmių atsiradimą.
Gydytojai taip pat siekia atsiprašyti pacientų, nuoširdžiai prisipažinti ir prisiimti atsakomybę, bet dėl baimės netekti gydytojo licencijos, dėl griežtų sveikatos priežiūros įstaigoje galiojančių taisyklių, susipynusių su profesinės civilinės atsakomybės draudimo sąlygomis, užsiveria „tylos siena“ ir savo pasiaiškinimus pateikia per teisininkus, ekspertus ir kitus specialistus. O esant tokioms aplinkybėms atsiprašyti neįmanoma. Atsiprašymo veiksmui būtina tinkama erdvė ir laikas, pasiruošimas ištarti tuos žodžius ir juos išgirsti.
Svarbu pažymėti ir tai, kad atliktuose moksliniuose tyrimuose mediacija įvardijama kaip vienas iš palankiausių procesų atsiprašyti. Todėl valstybėse, kur mediacijos kultūra jau yra giliau įsišaknijusi, priimti net specialūs atsiprašymo įstatymai (JAV, Kanada, Australija, Škotija ir kt.). Kai kuriose valstybėse tai taikoma visoms ginčų kategorijoms, o, pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijoje atsiprašymas yra numatytas tik šioje siauroje srityje – paciento ir gydytojo ginčuose.
Atsiprašymas skirstomas į dalinį ir visišką. Dalinis atsiprašymas reiškia supratimo, atjautos pareiškimą dėl to, kad asmuo atsidūrė tokioje situacijoje. Visiško atsiprašymo modelis reiškia ir atsakomybės prisiėmimą, žalos atlyginimą. Svarbu paminėti ir tai, kad kai kuriose valstybėse visiško atsiprašymo atveju ši informacija negali būti naudojama vėliau teisme kaip įrodymas apie gydytojo klaidos pripažinimą.
Mediacija – prevencija
Mediacijoje dalyvauja nepriklausomas ir neutralus trečiasis asmuo – mediatorius. Jis įgalina mediacijos šalis bendrauti, bendradarbiauti, atskleisti savo poreikius ir pageidavimus bei išgirsti abiejų šalių interesus – ne tik paciento, bet ir gydytojo poziciją, jo išgyvenimus. Procesas ir mediatorius skatina atvirą ir nuoširdų dialogą tarp paciento ir mediko bei sukuria sąlygas jiems rasti abiem priimtiną ginčo išeitį.
Gydytojas gali paaiškinti pacientui ar jo artimiesiems, kaip tiksliai vyko gydymas, kas lėmė neigiamą rezultatą ar pasekmes, kokių veiksmų ėmėsi gydytojų komanda, kad nenutiktų neigiamų padarinių. Galų gale gydytojas mediacijos metu gali žmogiškai pabendrauti su pacientu, jį išklausyti, pareikšti užuojautą, atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę. Pacientas savo ruožtu gali gauti jį dominančią informaciją ir paaiškinimus, užduoti klausimus, išgirsti gydytojo versiją.
Tokio bendravimo ir atmosferos teismo procese neišeitų užtikrinti, kadangi jį reglamentuoja griežtos ir apibrėžtos procedūros, tad taikiam susitarimui ir atvirumui rungtyniškumo principas palieka nedaug erdvės.
Mediacija – asmeniniu dalyvavimu grįstas procesas
Įprastai pacientai ir sveikatos priežiūros įstaigos teisminiuose procesuose dalyvauja per atstovus. Profesionalūs teisininkai, susipažinę su kliento pasakojimu, suformuluoja ieškinio dalyką ir pagrindą, siekdami maksimalios naudos klientui, tačiau dažniausiai nesvarstydami kitų nei finansiniai kompensavimo modelių. O juk ieškinyje išreiškiama šalies pozicija nebūtinai sutampa su tikruoju jos poreikiu, tačiau teisminio proceso metu nenaudojamos priemonės, galinčios jį atskleisti. Siekiant veiksmingo tokio tipo ginčų sprendimo, svarbu ne tai, ko pacientas formaliai reikalauja ieškiniu, bet tai, kokie jo tikrieji poreikiai, ko jis ar jo artimieji iš tiesų nori.
Mediacijoje šalys dalyvauja asmeniškai, dažniausiai net be savo atstovų. Taip joms suteikiama galimybė pačioms valdyti situaciją ir atskleisti savo poreikius. Mediatorius abi šalis nukreipia konstruktyvaus bendravimo linkme, jas palaiko, padeda joms bendrauti nelengvose situacijose. Pasiekti susitarimai visų proceso dalyvių drauge yra įvertinami, aptariami ir mediatoriui padedant tinkamai įforminami. Visuotinai pripažinta, kad taikūs susitarimai savanoriškai yra įgyvendinami geriau nei teismo sprendimai, taigi mediacija – kelias į tvaresnę taiką tarp šalių.
Dar vienas svarbus aspektas mediacijos procese – laikas. Bylinėjimasis gali trukti ypač ilgai, todėl pacientai, siekdami gauti atitinkamą informaciją, teismuose praleidžia ne vienus metus. Tačiau ir tada ne į visus klausimus randami atsakymai, nes gydytojas ir pacientas tiesiogiai nebendrauja. Mediacijos proceso trukmė visuomet priklauso nuo šalių gebėjimo bendrauti ir noro rasti išeitį iš susidariusios situacijos. Taigi tik nuo šalių, o ne nuo teismo, priklauso tai, kiek laiko reikės skirti ginčui spręsti.
Konfidencialumas – taisyklė, ne išimtis
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, teismo procesui taikomas viešumo principas. Uždaras teismo procesas vyksta išimtiniais atvejais, tačiau tarp jų gana dažnai pasitaiko pacientų ir sveikatos priežiūros įstaigų ginčų. Viešas ginčo sprendimas, klaidos pripažinimas ar atsakomybės prisiėmimas sukelia daug nepatogumų ir galimai neigiamų pasekmių tiek pacientui, tiek sveikatos priežiūros įstaigai ir, be abejo, gydytojui asmeniškai.
Prisipažinimas neretais atvejais laikomas pagrindiniu kaltės įrodymu, todėl teisininkai medikams dažnai pataria neprisipažinti ir neprisiimti atsakomybės. Sveikatos priežiūros įstaigos siekia išvengti viešumo, bijo prisiimti atsakomybę tol, kol atitinkama komisija ar kitas kompetentingas organas nepatvirtins, jog konkretus gydytojas netinkamai suteikė sveikatos priežiūros paslaugas ir yra atsakingas už medicininę klaidą bei iš to kilusias teisines pasekmes.
Gali būti ir taip, jog konkretūs gydytojai nusprendžia tylėti, nes civilinės atsakomybės prasme už medicininę klaidą atsako gydymo įstaiga. Todėl išankstinis viešas atsakomybės pripažinimas gali sąlygoti sveikatos priežiūros įstaigos reputacijos pablogėjimą, jos patikimumo sumažėjimą. Dar daugiau, neteikti informacijos pacientams ar jų artimiesiems rekomenduoja ir sveikatos priežiūros įstaigų teisininkai, neretai ir draudimo bendrovės, apdraudusios sveikatos priežiūros veiklą.
Medicinos klaidos ir iš to kylanti atsakomybė neigiamai veikia visą sveikatos apsaugos sistemą. Visų pirma, dėl reikšmingų išlaidų teisminei gynybai, antra, dėl daromo negatyvaus poveikio teikiamų paslaugų kokybei ir galimybei šias paslaugas teikti.
Asmenys, atsakingi už sveikatos priežiūros sistemos efektyvumą, gali skatinti ir stengtis ginčus spręsti taikiai. Šiuo būdu būtų mažinamos bylinėjimosi išlaidos. Siekdamos išvengti teisminių ginčų sveikatos priežiūros įstaigos turėtų visiškai atvirai atskleisti medicininės klaidos aplinkybes ir stengtis iš anksto pasiūlyti sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Pacientai pasitiki tais gydytojais, su kuriais juos sieja tvirti santykiai. Todėl įvykus medicininei klaidai yra mažesnė rizika, jog pacientas pradės teisminį procesą prieš gydytoją, kuriuo pasitiki.
Ginčuose tarp pacientų ir sveikatos priežiūros įstaigų ypač reikšmingas konfidencialus procesas netaikant išimčių. Tokie ginčai yra labiau emocinio nei teisinio pobūdžio. Iš aukščiau išdėstytų minčių matyti, jog pacientui, visų pirma, rūpi sužinoti, kas ir kodėl įvyko, dėl kokių priežasčių nebuvo užkirstas kelias skaudžioms pasekmėms kilti ir kas kaltas dėl medicininės klaidos. Galimi atvejai, kai gydytojai dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių užtikrinti paciento lūkesčių teikdami sveikatos priežiūros paslaugas (neišrasti medikamentai, itin reta liga, kurios simptomatika nėra aiški arba nežinoma, įrangos, siekiant įžvelgti atitinkamus simptomus, nebuvimas ir kt.). Vis dėlto visais atvejais pacientui ar jo artimiesiems rūpi atsakymas į klausimą – dėl kokių priežasčių tai nutiko.
Į visus pacientui rūpimus klausimus teismo posėdyje, nors ir uždarame, atsakymai nebus pateikiami. Mediacijos atveju – priešingai. Proceso konfidencialumo principas – kertinis mediacijos pamatas, dėl kurio proceso šalims pavyksta bendrauti ir atgauti prarastą pasitikėjimą vienas kitu.
Lietuvoje šiuo metu galioja Mediacijos įstatymas. Nuo 2020 m. sausio 1 d. mediacija tapo privaloma šeimos ginčuose. Įvertinus tai, kad tiek šeimos, tiek sveikatos priežiūros srityje kylantys ginčai didžiąja dalimi yra paremti emocijomis, Mediacijos įstatymas galėtų tapti puikia priemone, užtikrinančia mediacijos privalomumą ginčuose tarp pacientų ir gydytojų ar sveikatos priežiūros įstaigų.
Egidijus Langys yra advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas, mediatorius