Pacientų mirties atveju netekties skausmas persikelia paciento artimiesiems. Visiškai suprantama, kad šie siekia atsakymų, dėl ko įvyko klaida. Deja, beveik automatiškas gydytojų ir gydymo įstaigų atsakas – kad viskas buvo atlikta tinkamai.

Tokiu atsakymu nepatenkinti pacientai ar jų artimi žmonės tuomet ieško kitų kelių gauti rūpimus atsakymus.

Civilinė atsakomybė

Pats dažniausiai sprendimas – kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo civiline tvarka. Tam tenka „praeiti“ ilgą ikiteisminį kelią nuo gydymo įstaigos iki Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos. Tiesa, nuo 2020 m. sausio 1 d. ši procedūra „kosmetiškai“ pasikeitė, bet ją vis vien reikia atlikti. Tik nereikia kreiptis į gydymo įstaigą. Tačiau kad ir koks bebūtų rezultatas, gydytojo asmeninės atsakomybės šiuo keliu pasiekti nepavyks dėl galiojančio teisinio reglamentavimo ir deliktinės civilinės atsakomybės ypatumų.

Pagal galiojančias teisės normas už darbuotojo padarytas klaidas atsako jo darbdavys. Todėl už gydytojo klaidas tiesioginė atsakomybė tenka sveikatos priežiūros įstaigai, o gydytojas gali atsakyti prieš gydymo įstaigą Darbo kodekse įtvirtinta tvarka.

Baudžiamoji atsakomybė

Jei pacientų ar jų artimųjų netenkina gydymo įstaigos atsakomybė (norima asmeninės gydytojo atsakomybės), reikalaujama gydytojo atsakomybės baudžiamąja tvarka.

Baudžiamasis kodeksas numato du atvejus, kada gydytojas atsako asmeniškai: tai tarnybos pareigų neatlikimo ir neatsargaus gyvybės atėmimo situacijos.

Abi šios nusikalstamos veikos yra laikomos neatsargiais nusikaltimais. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. kai jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas (arba neveikimas) gali sukelti atitinkamus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Taip pat dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu asmuo nenumatė, jog dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti nepageidaujami padariniai, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti.

Už netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą yra numatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. Tuo tarpu už neatsargų gyvybės atėmimą maksimali bausmė gali siekti ir aštuonerius metus. Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų nusikaltimą, teismai paprastai neskiria laisvės atėmimo bausmės.

Egidijus Langys
Opus klausimas yra poveikio priemonės taikymas – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas. Teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama terminui nuo vienerių iki penkerių metų. Šią bausmę teismai skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.

Teismų praktikoje tikrai yra atvejų, kai ši poveikio priemonė skiriama būtent gydytojams, nors tiesos dėlei verta pabrėžti, jog kur kas dažniau teismai pasirenka taikyti kitas poveikio priemones. Pastaraisiais atvejais net ir po apkaltinamojo nuosprendžio įsigaliojimo gydytojai gali toliau verstis medicinos praktika, tačiau sulaukia kitokių pasekmių, pavyzdžiui, turi įmokėti paskirtą sumą į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Alternatyva – mediacija

Deja, dėl informacijos trūkumo ir Lietuvoje gan stipraus bylinėjimosi mentaliteto pacientai ir gydytojai kilusius ginčus kol kas nelinkę spręsti pasitelkdami alternatyvius būdus. Vienas tokių yra mediacija – taikus ginčo sprendimo variantas, kai ginčo šalys siekia nesutarimus išspręsti nesikreipdamos į teismus ar kitas institucijas.

Mediacijoje dalyvauja nepriklausomas ir neutralus trečiasias asmuo – mediatorius. Jis sukuria galimybę mediacijos šalims bendrauti, bendradarbiauti, atskleisti savo poreikius, pageidavimus bei išgirsti abi šalis – ne tik pacientą, bet ir gydytoją, abiejų jų išgyvenimus. Procesas ir mediatorius skatina atvirą ir nuoširdų dialogą tarp paciento ir mediko bei sukuria sąlygas jiems rasti abiem priimtiną ginčo išeitį.

Gal ir „netikėta“, tačiau gydytojas nestandartiškai susiklosčiusioje situacijoje taip pat išgyvena, todėl mediacija padeda jam ir išgirsti paciento nusiskundimus ar poreikius, ir išsakyti savus išgyvenimus saugioje aplinkoje.

Gydytojas tokiu atveju gauna galimybę paaiškinti pacientui ar jo artimiesiems, kaip tiksliai vyko gydymas, kas galėjo lemti neigiamą rezultatą ar pasekmes, kokių veiksmų ėmėsi gydytojų komanda, kad neigiami padariniai nenutiktų. Galų gale, gydytojas mediacijos metu gali žmogiškai pabendrauti su pacientu, jį išklausyti, išreikšti užuojautą, atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę.

Tuo metu pacientas gauna jį dominančią informaciją ir paaiškinimus, užduoda klausimus, išgirsta gydytojo versiją.

Tokio bendravimo ir atmosferos teismo procese neišeitų užtikrinti, kadangi jį reglamentuoja griežtos ir apibrėžtos procedūros, tad taikiam susitarimui ir atvirumui rungtyniškumo principas palieka nedaug erdvės.

Beje, klaidos pripažinimas teisme yra laikomas pagrindiniu kaltės įrodymu, todėl teisininkai medikams dažnai pataria jos tiesiog nepripažinti. Mediacija gi leidžia pacientui ar jo artimiesiems pasiekti moralinę satisfakciją – išgirsti gydytojo pripažinimą ir apgailestavimą – ir kartu neužkerta kelio susitarimams dėl žalos atlyginimo arba, jei vis tik nesusitariama, perkelti ginčą į teismą.

Medicinos klaidos ir iš to kylanti atsakomybė veikia visą sveikatos priežiūros sistemą: teisminė gynyba reikalauja nemenkų išlaidų ir laiko resursų, ginčai veikia įstaigos ar atskiro gydytojo reputaciją, įstaiga gali netekti gero specialisto ir pan. Todėl galimybė mediacijos procese atskleisti pilną informaciją ir atkurti pasitikėjimą padėtų kuriant visiškai naujo lygio santykį su pacientu ir kartu racionaliau naudotų įvairių institucijų ir įstaigų resursus.

Vis tik Lietuvoje mediacija medicinos ginčuose kol kas nėra taikoma. Tačiau mediacijos šalininkai ir ją išbandžiusieji skatina naudotis būtent šiuo būdu. Paradoksalu, kad užsienyje mediaciją medicinos ginčuose neretai populiarina būtent ją išbandę pacientai ar jų artimieji, ir šis faktas turėtų atkreipti ir gydymo įstaigų, ir pacientų dėmesį.

Nors mediacija nėra itin paplitusi, tačiau Lietuvoje gan aktyviai vyksta mokymai ir švietėjiška veikla, kuria siekiama žinią apie mediaciją kaip pozityvų ir alternatyvų ginčų sprendimo būdą kuo plačiau paskleisti ir suteikti ginčo šalims galimybę kilusius nesutarimus išspręsti bendradarbiaujant, o ne kovojant teismų salėse.