Šiuo metu Lietuvos teismuose dirba dešimtys teisės mokslų daktarų ir vis dar doktorantūros studijas tęsiančių teisininkų. Apie mokslo ir praktikos santykį kalbamės su Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku dr. Aurimu Brazdeikiu ir Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadove, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros doktorante Laura Mickevičiūte.
– Aurimai, kiek teko susipažinti su Jūsų karjeros aprašymu, akivaizdu, kad teisinį darbą dirbate jau labai ilgą laiką ir išbandėte ne vieną poziciją. Kaip gimė Jūsų susidomėjimas teise? Ir kas paskatino ne tik praktikuoti teisę, bet ir sukti mokslo keliu?
– Turiu prisipažinti, kad nesu teisininkas iš prigimties. Kitaip tariant, nesu iš tų, kurie dar mokydamiesi vidurinėje mokykloje aiškiai žinojo, kad sieks teisinio išsilavinimo ir teisininko karjeros. Mokykloje labai gerai sekėsi ir tikslieji, ir humanitariniai dalykai, todėl nebuvau tikras, ką pasirinkti. Čia į pagalbą atėjo likimas ir atsitiktinumas. Būdamas dvyliktoku kartu su klasės draugu dalyvavau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto atvirų durų dienos renginiuose. Be to, teisės studijas neseniai buvo pradėjęs vienais metais anksčiau gimtąją Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnaziją baigęs abiturientas. Šitaip susidomėjau teisės studijomis. Juolab kad jos buvo populiarios, sklandė gandai, jog neįmanoma įstoti be pažinčių. Tad tam tikra prasme pasirinkdamas stoti į teisę siekiau pasitikrinti ir save išbandyti. Įstoti pavyko. Greitai įsitikinau, kad teisė man labai artima. Tiek tuo, kad ji paremta tam tikra logika ir taisyklėmis (šiuo aspektu ji primena tiksliuosius mokslus), tiek ir tuo, jog grindžiama pamatiniais teisingumo ir sąžiningumo principais. Šie principai yra ir mano gyvenimo pamatai. Visur ir visada siekiu elgtis sąžiningai ir teisingai.
Pasiryžimą giliau, moksliniu lygiu studijuoti teisę labiausiai paskatino kita mano savybė – žinių troškimas. Siekiau ir siekiu tobulėti, esu smalsus. Net ir labai gerai baigęs teisės studijas nesijaučiau esąs geras teisininkas. Norėjau gilinti savo žinias, prisiliesti prie sudėtingesnių teisės klausimų sprendimo ne kaip tam tikro asmens interesams atstovaujantis teisininkas, o kaip nepriklausomas ir nešališkas tyrėjas. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojai, kurių nuomonės dėl galimybės studijuoti doktorantūroje klausiau, mane labai palaikė. Taip ryžausi pasukti ir mokslinių tyrinėjimų keliu.
– Jums yra tekę dėvėti ir advokato mantiją, taip pat dirbti aukščiausios instancijos Lietuvos teismuose. Kaip vertinate įgytą patirtį ir reikšmę dabartinėms savo pareigoms? Kas lėmė, kad iš advokatūros nutarėte pasukti teismų link?
– Labai branginu kiekvieną įgytą patirtį, pažintį ir sutiktą kolegą, su kuriuo teko kartu dirbti. Taip pat labai džiaugiuosi, kad man pavyko įgyti įvairios patirties. Prieš pradėdamas dirbti teismuose 5 metus dirbau privačiame sektoriuje, advokatų kontorose. Turėjau galimybę stebėti teismus ir jų darbą tarsi iš šalies. Teko susidurti ir su abejonių keliančiu, ir su puikiu teismų darbu. Darbas advokatūroje leido iš arčiau pažvelgti į verslą, verslo santykių ypatumus, suvokti, ko tikisi žmogus, egzistuojantis už teismo sistemos ribų, iš teisinės sistemos ir teismų. Ši patirtis ir žinios į bylininką ir į jo į teismą atneštą problemą man padeda pažvelgti iš įvairių pusių ir perspektyvų. Teismai, viena iš valdžios institucijų, skirti tarnauti žmonėms. Todėl kiekvienam teisėjui svarbu nelikti abejingam žmogui, matyti byloje ne vien tik sausą teisės ir faktų rinkinį. Teisėjas turi išklausyti, gerbti ir gebėti suprasti kitą. Jam turi rūpėti tas kitas žmogus ir kaip jis atrodo kito žmogaus akimis. Manau, kad įvairiapusė patirtis leido man šias savybes įgyti. Stengiuosi jomis vadovautis ir kasdieniame darbe.
Esu girdėjęs sakant, kad darbą ar jo pobūdį naudinga keisti kas 5 metus. Man nutiko būtent taip. Praleidęs penkerius metus advokatūroje, subrendau pokyčiams, atsirado noras pamėginti kažką naujo. Buvau dar jaunas teisininkas, todėl ieškojau, kur galėčiau geriau ir visapusiškiau save realizuoti, koks darbas yra artimesnis pagal mano charakterį ir būdą. Be to, norėjau toliau studijuoti, gilinti teisės žinias doktorantūroje. 2006 m. įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantūrą, pradėjau dirbti teismų sistemoje. Joje dirbu iki šiol.
Dirbdamas teismuose išbandžiau beveik visas teisinio darbo teisme pozicijas – teisėjo padėjėjo, teismo pirmininko padėjėjo, Teisinės analizės ir informacijos departamento direktoriaus, teismo pirmininko patarėjo, Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento direktoriaus. Pažinau teisėjo ir teismų darbo specifiką, privalumus ir trūkumus, savybes, kurias turi turėti, ir reikalavimus, kuriuos turi tenkinti teisėjas. Stebėjau kintančius visuomenės lūkesčius teismų ir teisėjų atžvilgiu, teismų raidą atsakingai reaguojant į šias tendencijas. Sutikau daugybę teisingumui atsidavusių puikių teisininkų, sekretorių ir kitų teismo darbuotojų, kurie kiekvieną dieną iš visų jėgų stengiasi įprasminti teisingumo vykdymą aukščiausios kokybės darbais.
Galimybė bendrauti, diskutuoti, keistis idėjomis ir argumentais, pažinti, išgirsti teisingą kolegos pastabą dėl atliktų darbų, sulaukti pritarimo iškeltoms mintims – tai neįkainojami dalykai ir patirtis. Dirbdamas teisme įgijau daug naujų žinių, ugdžiau gebėjimus analizuoti problemas ir priimti sprendimus, subrendau kaip asmenybė, kur kas geriau pažinau save, savo charakterio savybes, principus, kuriais vadovaujuosi gyvenime. Supratau, kad kasdienis teisėjo darbas teisės problemą kruopščiai analizuoti, spręsti ir motyvuoti yra įdomus ir artimas man, o bendradarbiaujančio ir grįžtamąjį ryšį palaikančio teisėjo, kurio vis labiau reikalauja moderni visuomenė, vaidmuo manęs nebaugina; kad teisė, tiesa ir teisingumas, tarnavimas žmonėms man yra be galo svarbu. Taigi metai, praleisti teismų sistemoje, natūraliai subrandino pasitikėjimą ir pasiryžimą siekti teisėjo karjeros.
– Pirmieji mėnesiai Klaipėdos apygardos teisme ir vilkint teisėjo mantiją – kokie jie buvo? Koks pirmas įspūdis pradėjus eiti šias pareigas?
– Pirmieji mėnesiai Klaipėdos apygardos teisme nebuvo lengvi, tačiau labai įdomūs ir praturtinantys. Be galo malonu, kad nauji kolegos teisme mane sutiko labai draugiškai ir kolegiškai. Nebuvo baugu klausti patarimo ar nuomonės. Jaučiausi taip, tarsi būčiau grįžęs pas ilgai ir gerai pažįstamus kolegas, nors žengiau dar tik pirmuosius teisėjo karjeros žingsnius.
Žinoma, iš pradžių reikėjo susipažinti su naujais dalykais, spręsti daug klausimų, su kuriais iki tol nebuvau susidūręs. Tai nė kiek neišgąsdino, priešingai – buvo labai įdomu. Ir mokslinį, ir praktinį darbą dirbančio teisininko kasdienybė ir būtinas gebėjimas yra efektyviai savarankiškai, o kai būtina – ir greitai, spręsti problemas, priimti sprendimus, įžvelgti ir įvertinti jų padarinius (taip pat ir socialinius), reikiamais atvejais rasti balansą tarp tikrumo ir inovacijos, greičio ir kruopštumo. Tad anksčiau įgyta patirtis ir žinios man labai padėjo.
Prisimenu, dar mokyklos laikais iki vėlyvo vakaro su malonumu ir užsidegimu narpliodavau sunkiausias fizikos uždavinyno užduotis. Panašiai jaučiuosi ir pradėjęs dirbti teisėju. Nors šis darbas labai sudėtingas ir atsakingas, tenka padirbėti ir po įprastų darbo valandų bei savaitgaliais, tačiau man jis patinka, jaučiu ir labai vertinu jo prasmę ir reikšmę, pasireiškiančią tarnyste sąžiningumui ir žmogui. Tai suteikia jėgų ir pozityvių jausmų, juolab kad dirbdamas teisėju galiu toliau tobulėti ir dalytis su visais tuo, ką jau išmokau.
– Koks Jūsų mokslinio domėjimosi laukas? Kaip moksle įgyta patirtis, žinios, kompetencijos prisideda ar, priešingai, šiek tiek ir trukdo teisėjo darbe? Mat mokslininkai yra linkę ilgiau analizuoti kiekvieną situaciją, taikyti ne tik praktines, bet ir teorines žinias, o tai gali pailginti tam tikrus procesus, sprendimų priėmimą, taip pat įneša naujų vėjų ne tik į teismų praktiką, bet ir į teismo vidinę praktiką.
– Akademiniu požiūriu laikau save procesualistu. Kitaip tariant, dirbdamas mokslinį darbą domėjausi civiliniu procesu. Tai, beje, man labai pravertė ir padeda dirbant teisėju. Teismai vykdo teisingumą laikydamiesi tam tikrų proceso taisyklių. Šios taisyklės ir jų taikymas turi garantuoti sąžiningą teismo procesą, teisinį saugumą, lygybę prieš įstatymą, bylos išnagrinėjimą per protingą laikotarpį ir pan. Tad jų išmanymas man leido nebijoti eiti į pirmąjį žodinį teismo posėdį, priimti pirmąjį ieškinį, taip pat nutartį, apie kurios priėmimo galimybę anksčiau tik teoriškai diskutavau su studentais.
Manau, kad negalima apibendrintai pasakyti, jog mokslinė patirtis padeda ar trukdo dirbti teisėjo darbą. Tai priklauso nuo konkretaus žmogaus, situacijos. Ne kiekvienas mokslininkas gali būti geru teisėju lygiai taip pat, kaip ir ne kiekvienas teisėjas gali būti geru mokslininku. Šiuo aspektu prisimenu Europos Sąjungos kredo „United in diversity“ (Suvienijusi įvairovę). Tad apskritai kaip privalumą vertinu tai, kad teismuose, taip pat ir aukštesnių instancijų, yra teisėjų, kurie ateina tiesiai iš teisės mokslo, ir teisėjų, kurie nuosekliai daro karjerą nuo teismo posėdžių sekretoriaus ar teisėjo padėjėjo. Tai, kad į teismus ateina įvairios patirties, žinių, kompetencijų turintys žmonės, leidžia šia patirtimi keistis ir plėsti akiratį, įvairiopai žvelgti į tą pačią problemą, rasti geresnį sprendimą, kai jau atrodo viskas seniai išspręsta ir nusistovėję.
Manau, kad tarp teisėjo ir teisės mokslininko yra daugiau panašumų nei skirtumų. Ir vienas, ir kitas, analizuodamas konkrečią problemą, stengiasi priimti teisingą, nepriklausomą ir nešališką sprendimą. O geriausią teismo sprendimą, manau, dažnai lemia tinkamas ir protingas teorinių bei praktinių argumentų balansas. Kartais praktiniai sumetimai turi užleisti vietą iš teorinių samprotavimų kylantiems imperatyvams, ginantiems pagrindines teisės vertybes. Kartais teoriniai argumentai turi būti suderinti su jų įgyvendinimo praktiniais niuansais, nes kitaip teorija liktų tik tuščia deklaracija. Apskritai teisės mokslininkas be teisėjo, pasiryžusio išgirsti ir praktiškai įgyvendinti mokslo nuomonę, būtų bejėgis, o jo darbas – bergždžias. Kita vertus, be teisės mokslo žinių tas pats teisėjas kurtų visai kitokią teisę. Vadinasi, teisės mokslo ir teisėjo sąveika yra labai reikšminga teisės plėtros požiūriu.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena ir laisvas laikas jai pasibaigus? Ar turite pomėgių, kurie padeda atsipalaiduoti?
– Mano, kaip teisėjo, diena nėra išskirtinė. Didžiąją laiko dalį tenka praleisti prie kompiuterio su dviem ekranais intensyviai analizuojant bylų medžiagą, teisės aktus ir teismų praktiką, sprendžiant byloje kilusias teisės problemas, rengiant procesinius sprendimus, rašant jų motyvus. Apygardos teismo teisėjo darbo dieną paįvairina žodiniai teismo posėdžiai. Ketvirtadieniais nuo kompiuterio atsitraukti priverčia susitikimai su kolegomis – dirbame kolegijose, nes nagrinėjame bylas apeliacine tvarka.
Išskirtinių būdų atsipalaiduoti neturiu. Po darbo esu tiesiog šeimos žmogus. Su žmona auginame du mažamečius vaikus. Tad laisvalaikį dažniausiai leidžiu kartu su šeima. Žaidžiame, bendraujame, diskutuojame, aiškiname mažiesiems dar nepažįstamus ar nežinomus dalykus, aptariame dienos naujienas ir išgyvenimus, mokomės pažinti spalvą ar naudotis puoduku, skaičiuoti ar skaityti, rašome laišką Kalėdų Seneliui, keliaujame, susitinkame su draugais ar artimaisiais ir t. t. Persikėlę gyventi į Klaipėdą, mėgstame nuvykti prie jūros. Pasivaikščiojimas pajūrio pušynu ar banguota pakrante greitai išpučia iš galvos susikaupusį nuovargį ar įtampą po darbo dienos.
Visada po ranka turiu knygą. Dažnai tai būna garsinė knyga, kurios galiu klausyti ir eidamas į sporto klubą ar pakeliui į darbą. Skaitydamas knygas domiuosi labai įvairiomis temomis – karo ar filosofijos istorija, pasaulio religijomis, psichologiniais sprendimų priėmimo aspektais, įtikinamu rašymu ar efektyvių derybų menu, kvantine fizika ar reliatyvumo teorija ir t. t. Kitaip tariant, knyga, kurią skaitau, dažnai susijusi su savęs ugdymu, akiračio praplėtimu, pasaulio ar žmonių santykių pažinimu.
– Kokį matote rytojaus teismą ir ko norėtumėte palinkėti teismų bendruomenei?
– Apsižvalgęs aplinkui matau, kad paskutiniais dešimtmečiais bene didžiausius pokyčius lėmė informacinių technologijų raida. Tad manau, kad ir teismai taps vis labiau skaitmeniniai, virtualūs, automatizuoti. Teisėjui reikės ir labai gerų informacinių technologijų įgūdžių, ir, žinoma, drąsos bei sumanumo jomis naudotis. Informacinės technologijos gali ir priartinti teismus prie žmonių, užtikrinti spartesnę, efektyvesnę komunikaciją ir procesus, kokybiškesnę ir išsamesnę analizę. Tačiau informacinės technologijos gali ir atitolinti teismus nuo visuomenės ir jos realijų, ypač jei dalį sprendimų patikėsime pagal tam tikrus parametrus ir algoritmus sukurtoms mašinoms. Mano įsitikinimu, teisingumas turi turėti žmogiškąjį veidą. Juk teismai sprendžia ginčus su žmonėmis ir tarp žmonių. Tikiu, kad pagrindinė teisėjo misija išliks iš esmės nepakitusi. Ji, pasak Sokrato, yra tokia – teisėjas privalo atidžiai išklausyti, protingai atsakyti, blaiviai apsvarstyti ir nešališkai nuspręsti.
Žvelgdami į teisės raidą taip pat galime pastebėti, kad ji tampa fragmentiškesnė, įsiskverbia į anksčiau nereguliuotas sritis, apima naujas ir sudėtingas visuomeninių santykių ir technologijų realijas. Tad visuomenė ir bylininkai turi rimtą pagrindą reikalauti vis daugiau teismų profesionalumo, kompetencijos atitinkamoje srityje ir efektyvumo. Ši tendencija gali lemti tiek specializuotų teismų, tiek didesnės teisėjų specializacijos poreikį.
Manau, kad rytojaus teismai perims daugiau privataus sektoriaus tendencijų valdydami procesus, vidinę komunikaciją, žinias ir žmogiškuosius išteklius, įtraukdami darbuotojus į organizacijos veiklą. Žinoma, tam, be kita ko, bus reikalingi ir tam tikri materialiniai ištekliai. Norisi tikėti ir palinkėti, kad ateityje Lietuvos teismams skiriami ištekliai labiau atitiks poreikius ir teismo atliekamų darbų reikšmę. Manau, kad gerai veikiantys teismai yra svarbus gero investicinio klimato, sveikos ekonomikos ir apskritai pasitenkinimo gyvenimo kokybe tam tikroje valstybėje veiksnys.
Teisėjų bendruomenei norėtųsi palinkėti išlikti bendruomeniškai. Suprasti ir gerbti vienas kitą, paremti ir padėti vienas kitam. Ir, žinoma, didžiuotis tuo, kad vykdome nepaprastas pareigas. Sąžiningai vykdyti teisingumą – didelė garbė ir atsakomybė tiek sau pačiam, tiek kolegoms teisme, tiek kiekvienam į teismą atėjusiam žmogui.
Praktika pateikia geriausių ir sudėtingiausių pavyzdžių
Šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme dirba keturi doktorantai, iš jų Teismų praktikos skyriuje dirba du – Mykolo Romerio universiteto Privatinės teisės instituto doktorantas Remigijus Jokubauskas ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros doktorantė Laura Mickevičiūtė.
– Laura, kas paskatino pasirinkti ne tik teisininko, bet ir teisininko mokslininko kelią?
– Prisimenu pirmuosius savo žingsnius Vilniaus universiteto Teisės fakulteto auditorijose, kai viskas buvo nauja ir nežinoma, o įvairios teisės teorijos atrodė kaip tamsus ir gilus miškas, išgirsti pirmieji teisiniai terminai skambėjo kiek neįprastai. Tuomet nebūčiau pagalvojusi, kad po penkerių metų toliau studijuosiu ir gilinsiu teisines žinias, analizuodama sudėtingas, plačiau neaptartas teisines problemas, ir bandysiu rasti tam tikrus esamus ar galimus atsakymus. Pradžią mintims apie mokslinį kelią tikriausiai suteikė veikla – straipsnių rašymas, jų pristatymas konferencijose, diskusijos Studentų mokslinėje draugijoje, į kurios veiklą įsitraukiau trečiame kurse. Iš tikrųjų siekis kažko daugiau – tobulėjimo, žinių gilinimo, kūrybiškumo bei kritinio mąstymo lavinimo – lėmė apsisprendimą išbandyti mokslinę veiklą. Tai puiki terpė visapusiškai ugdyti save.
– Studijuodama pasirinkau baudžiamosios teisės specializaciją, šioje teisės srityje žinias gilinu ir doktorantūros studijų metu. Rengiu disertaciją apie baudžiamąją atsakomybę už prekybą poveikiu. Pirmą kartą plačiau pasidomėti, paskaityti apie prekybą poveikiu teko rašant kursinį darbą ketvirtame kurse ir vėliau magistro darbą apie kitą korupcinio pobūdžio veiką – kyšininkavimą. Iš tikrųjų iki tol apie prekybos poveikiu klausimą mažai buvau girdėjusi, tik žinojau, kad už šią veiką numatyta baudžiamoji atsakomybė. Kokia tai veika, kodėl už ją įtvirtinta atsakomybė, kokios apimties, koks istorinis šios atsakomybės įtvirtinimas – visa tai atrodė nauji ir mažai tyrinėti klausimai. Be to, rašydama magistro darbą perskaičiau vieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kurioje plačiau pasisakyta apie prekybą poveikiu. Pateiktas išaiškinimas sukėlė įvairių diskutuotinų klausimų, kurie lėmė norą plačiau pasidomėti būtent šia tema. Aišku, kai stojau į doktorantūrą, ši tema buvo mažai žinoma, statistika nebuvo gausi, todėl vienintelis klausimas, kėlęs dvejonių, – ar ji aktuali ne tik man, bet ir mokslui, praktikai? Pastarųjų metų įvykiai pateikė man atsakymą.
– Doktorantūros studijos ir praktinis darbas – ar lengvai derinama? Ar jaučiate teismo administracijos palaikymą?
– Teismo administracijos visapusiškas doktorantų palaikymas prisideda prie nemažai laiko reikalaujančių dviejų veiklų – doktorantūros studijų ir darbo teisme – suderinimo. Šis palaikymas – tai galimybė rašyti straipsnius, disertaciją, išvykti į vasaros teisės mokyklas, stažuotis užsienyje. Doktorantai ir kiti teisme dirbantys asmenys motyvuojami tobulėti, kelti kvalifikaciją, įgyvendinti savo tikslus. Motyvacija ir visapusiškas palaikymas yra viena iš daugelio priežasčių, kodėl teisme dirbantys asmenys renkasi doktorantūros studijas.
Jaučiu ir savo vadovo prof. dr. Jono Prapiesčio, su kuriuo bendraujame svarbiais klausimais, kylančiais doktorantūros studijų metu, diskutuojame mano disertacijos tematika, palaikymą.
Mano nuomone, praktika ir mokslas papildo vienas kitą. Doktorantūros studijų metu įgytas žinias galiu panaudoti savo darbe Teismų praktikos skyriuje. Ir, priešingai, praktinio darbo ir diskusijų su kolegomis metu ne kartą kilo idėjų, minčių apie tai, ką reikia būtinai parašyti plačiau disertacijoje. Praktinis darbas padeda identifikuoti tai, kas aktualu, kur kyla daugiausia problemų, kokie klausimai laukia išsamesnės analizės. Vienas buvęs mano dėstytojas yra pasakęs, kad nereikia pasitelkti fantazijos galvojant studentams užduotis, nes praktika pateikia geriausių ir sudėtingiausių pavyzdžių.
– Kokią teismų sistemą matote ateityje?
– Laikui bėgant viskas keičiasi pasaulyje, taigi pokyčiai tikrai neaplenkia ir neaplenks teismų sistemos, pačios teisės. Svarbu, kad šiandien ir visuomet nepamirštume teismų nepriklausomumo principo, užtikrintume šios konstitucinės vertybės gyvavimą savo valstybėje ir ne tik joje. Aišku, stengiantis prisitaikyti prie vykstančių pokyčių, žvelgiant į ateitį svarbu nepamiršti ilgametės mūsų teisės tradicijos, kuri pradėjo formuotis daugiau negu prieš penkis šimtus metų, ir užtikrinti jos tęstinumą. Šio tęstinumo idėja ir būtinumas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės, kurioje įtvirtinta, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę ir jos teisinius pamatus grindė Lietuvos Statutais bei Lietuvos Respublikos Konstitucijomis.
– Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis? Ar jo lieka derinant darbą ir studijas?
– Šie metai skirti disertacijos rašymui, tai intensyvus laikotarpis, kai tiek rašymas, tiek darbas reikalauja nemažai laiko. Vis dėlto skiriu laiko ir poilsiui, kad galėčiau atsipalaiduoti, pailsėti. Jį skiriu visada mane palaikantiems artimiausiems, brangiausiems žmonėms – šeimai. Labai mėgstu skaityti detektyvus. Nors doktorantūros studijų laikotarpiu tam turiu kiek mažiau laiko, stengiuosi rasti minutę ir prisėsti prie gero detektyvo.