Fizinių asmenų bankroto instituto atsiradimas Lietuvos teisinėje arenoje kaip tik ir buvo vienas iš būdų įveikti daugiau nei prieš dešimtmetį užklupusio ekonominio sunkmečio pasekmes. Todėl šio straipsnio tikslas – apžvelgti, kokia praktika susiformavo per šešerius Fizinių asmenų bankroto įstatymo gyvavimo metus ir kaip šį įstatymą bei jo suteikiamas galimybes vertina visi teismo posėdyje tokio pobūdžio bylose susitinkantys proceso dalyviai. Apie tai kalbamės su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Erika Tamošaitiene, banko „Luminor“ teisininke Jūrate Kūgyte, Klaipėdos administratorių biuro vadovu Tomu Malinausku.
– Erika, Fizinio asmens bankroto įstatymui – šešeri. Tai – netrumpas laikotarpis, tad jau galima vertinti, kaip šis institutas taikomas praktikoje. Kaip manote, ar teismų praktika nuėjo tuo keliu, kurį įsivaizdavo įstatymų leidėjas, įtvirtindamas fizinio asmens galimybę bankrutuoti?
– Įstatymų leidėjo tikslas buvo nustatyti fizinių asmenų mokumo atkūrimo principus, kurie leistų fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal išgales patenkinti kreditorių reikalavimus, o pasibaigus šiam terminui įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. sudarytų jiems galimybę išvengti skurdo ir atkurti savo mokumą bei vėl tapti vartotojais ar užsiimti kita ekonomiškai naudinga veikla. Tai, kad tik 2013 m. atsiradęs fizinio asmens bankroto institutas šiandien yra aktyviai ir plačiai taikomas, rodo, jog teismų praktika eina teisingu – įstatymo leidėjo nubrėžtu keliu.
– Į internetinę paieškos sistemą įrašius raktinius žodžius – fizinio asmens bankrotas – pasipila teisines paslaugas šioje srityje teikiančių asmenų Lietuvoje ar Latvijoje skelbimai. Ar tai tapo savotišku teisininkų verslu ir lengvai prieinama galimybe asmenims, susiduriantiems su finansiniais sunkumais?
– Kadangi kreipimosi į teismą procesas formalizuotas, kartais profesionali teisinė pagalba yra geriausias būdas asmeniui įgyvendinti savo teises kreipiantis į teismą. Be to, bankrutuoti siekiantis asmuo turi teisę teismui siūlyti bankroto administratoriaus kandidatūrą, kurio išlaidas paprastai dengia pats fizinis asmuo. Todėl natūralu, kad internete aptinkame nemažai bankroto administravimo paslaugas siūlančių asmenų. Vis dėlto rizikinga pasikliauti asmenų, siūlančių lengvą ir greitą bankroto procesą, pagalba. Kelias iki sėkmingos bankroto proceso pabaigos yra ilgas. Visų pirma, ne bet kokie finansiniai sunkumai lemia asmens galimybę bankrutuoti.
Tik tuo atveju, jei tinkamai įgyvendinamas mokumo atkūrimo planas, per visą bankroto procesą dedamos pastangos maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus, teismas priima sprendimą baigti bankroto bylą, o fizinis asmuo gali tęsti normalų gyvenimą be skolų. Taigi nuomonė, kad fizinio asmens bankrotas yra tik lengvas skolų nurašymo procesas, yra klaidinga. Jo paskirtis kita – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, kartu užtikrinant ir kreditorių reikalavimų tenkinimą.
– Dėl kokių priežasčių asmenys kreipiasi dėl fizinio asmens bankroto? Kokie būna jų lūkesčiai vykstant tokiam procesui?
– Paprastai skolindamiesi iš kreditorių (bankų, greitųjų kredito bendrovių, fizinių asmenų ir pan.) žmonės ne visada įvertina skolos grąžinimo galimybes, nepagalvoja apie pasekmes, kilsiančias, jei netektų pajamų ar dėl kitų priežasčių nebegalėtų vykdyti turimų finansinių įsipareigojimų. Susidūrus su ilgalaikiais finansiniais sunkumais, asmens bankroto procedūra yra vienintelė efektyvi ir skolininkui naudinga galimybė atkurti savo mokumą ir tęsti įprastą gyvenimą be skolų. Be to, taikant bankroto procedūras dar iki šiol sprendžiami 2008 m. ekonominio nuosmukio sąlygomis patirti fizinių asmenų finansiniai sunkumai.
Vis dėlto fizinio asmens nemokumo būklė dar nereiškia, kad besąlygiškai šiam asmeniui bus iškelta bankroto byla, o ją jau iškėlus – kad bankroto procesas bus sėkmingas. Praktikoje, deja, pasitaiko atvejų, kai asmenys bankroto procese elgiasi pasyviai – nededa pastangų, kad gautų didesnes pajamas, vengia atsiskaityti su kreditoriais, nebendradarbiauja su bankroto administratoriumi, neteikia duomenų apie disponavimą grynaisiais pinigais. Įstatymo leidėjas numatė keletą instrumentų, leidžiančių apsaugoti kreditorių interesus nuo nesąžiningų skolininkų siekių ar nepagrįstų lūkesčių bankroto proceso metu tiesiog nurašyti skolas. Todėl toks fizinio asmens pasyvumas bankroto proceso metu, nesąžiningi sandoriai, kurie neatitinka kreditorių interesų, fizinio asmens veiksmų bei nemokumą sukėlusių priežasčių įvertinimas sąžiningumo aspektu gali būti pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą, o jau iškeltą – nutraukti. Toks asmuo iš naujo bankrutuoti galėtų ne anksčiau kaip po 10 metų.
– Kas yra tokio proceso dalyviai ir kokias procesines teises bei asmeninius interesus jie turi / atstovauja?
– Tik pats fizinis asmuo, siekiantis bankroto procedūros, turi iniciatyvos teisę iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Jokie kiti asmenys tokios teisės neturi. Nuo fizinio asmens pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme dienos fizinio asmens kreditoriai laikomi teisiškai suinteresuotais ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įtraukti juos į bylą. Įstatymo leidėjas skolininko kreditoriams suteikia daug teisių aktyviai dalyvauti bankroto procese. Kreditoriai ne tik gali reikšti nuomonę dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo, administratoriaus kandidatūros, bet ir tvirtina mokumo atkūrimo planą, sprendžia dėl skolininkui priklausančio turto pardavimo, nustato jo kainą, turi teisę gauti visą jiems rūpimą informaciją apie bankroto procesą iš bankroto administratoriaus, kelti klausimą dėl jo atstatydinimo, jei paaiškėja, kad administratorius savo pareigas vykdo netinkamai. Deja, teisme ne visi kreditoriai būna aktyvūs.
Bankroto bylų išskirtinumą lemia tai, kad fiziniam asmeniui bankroto bylą iškėlęs teismas paskiria bankroto administratorių, kuris tampa centrine figūra visame bankroto procese. Bankroto administratorius, priešingai nei bankrutuojantis asmuo ar jo kreditoriai, nėra suinteresuotas bylos baigtimi – jis užtikrina skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą, disponuoja skolininko turtu ir pajamomis, prižiūri, kaip įgyvendinamas mokumo atkūrimo planas, kad bankroto procesas vyktų efektyviai ir skaidriai.
– Kokie yra įrodinėjimo proceso ypatumai nagrinėjant fizinio asmens bankroto bylą? Koks teismo vaidmuo šiame procese?
– Bankroto procesas yra sudėtingas ekonominis, socialinis ir teisinis reiškinys, įgyvendinantis ne tik privačiuosius, bet ir viešuosius tikslus, todėl tokio pobūdžio bylos turi viešą interesą. Šių bylų specifika lemia tai, kad fizinis asmuo, pareiškimu kreipdamasis dėl bankroto bylos jam iškėlimo, nesiekia apginti pažeistos arba ginčijamos teisės, o kreditoriai nelaikomi jo teisių pažeidėjais. Nors bankroto bylos nagrinėjamos ginčo teisenos tvarka, tačiau šiose bylose, kaip įprastai, nėra skirtinga bylos baigtimi suinteresuotų šalių. Bankroto bylų išskirtinumą taip pat lemia tai, kad teismo vaidmuo yra aktyvus – teismas pats gali rinkti įrodymus, vertindamas asmens nemokumą ir jį sukėlusias priežastis. Be to, įstatymas išskirtines teises suteikia bankroto administratoriui ir kreditoriams, kurie kontroliuoja bei sprendžia dėl tinkamo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo.
– Kokias matote fizinio asmens bankroto procedūros perspektyvas?
– Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje vykdoma 1 740 fizinio asmens bankroto procedūrų, baigta – 462. Tokie skaičiai rodo, kad fizinio asmens bankroto teisinis sureguliavimas mūsų šalyje pasiteisino. Jis leidžia sušvelninti fiziniam asmeniui skausmingiausias jo nemokumo pasekmes, atkurti savo gerovę ir iš naujo pradėti ūkinę komercinę veiklą. Nors bankroto institutas Lietuvos teisinėje sistemoje atsirado neseniai, teismų praktikos tendencijos dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų ir nemokaus fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimo yra susiformavusios. Taigi didesni teisiniai bankroto proceso reglamentavimo pokyčiai mažai tikėtini ir abejotina, ar reikalingi.
Nepriklausomai nuo skolininko nesąžiningumo
Kaip teigia banko teisininkė Jūratė Kūgytė, atstovaujanti kreditorių pozicijoms, fizinių asmenų bankrotai bankams, neretai didžiausiems ar pagrindiniams kreditoriams, yra labai problemiška sritis tiek vertinant Fizinių asmenų bankroto įstatymo normų turinį, tiek kartais ir jo aiškinimą teismuose. Pašnekovė išskyrė pagrindines problemas, su kuriomis bankas, kaip kreditorius, susiduria fizinio asmens bankroto bylose.
Bankroto bylos iškeliamos nepriklausomai nuo skolininko nesąžiningumo. Teismai vertina tik trejų paskutinių metų nesąžiningumą (dažniausiai praktikoje nebūna taip, kad nuo kredito paėmimo momento asmuo bankrutuotų per tokį terminą, ypač kai tik pats skolininkas gali inicijuoti savo bankrotą ir taip reguliuoti sąžiningumo laikotarpį). Taigi gali susidaryti įvairios situacijos, pvz.: skolininkas suklastoja pajamų dokumentus, nuslepia informaciją apie išduotus vekselius, gauna kreditą, tada po ketverių metų kreipiasi dėl bankroto iškėlimo ir teismas tokį skolininką laiko sąžiningu.
Nenustatyta, kokia gaunamų pajamų dalis privalomai skiriama kreditoriams. Be to, nors skolininko pajamos, pavyzdžiui, yra 500 EUR per mėnesį, teismai tvirtina didesnes nei pajamos leidžiamas išlaidas (pavyzdžiui, 1 000 EUR per mėn.). Todėl iš esmės plano vykdymo laikotarpiu visuomet susidaro situacija, kai skolininkas iš viso nedengia arba tik labai simboliškai dengia skolos dalį kreditoriams. Administravimo išlaidos irgi dengiamos kreditorių sąskaita – iš turto pardavimo. Taigi dažniausiai tokiais atvejais ir nukenčia būtent hipotekos kreditorius, nes jo turtas paprastai būna vienintelis likęs išsaugotas.
Viena didžiausių problemų kyla dėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo, kai vienas bendraturtis bankrutuoja, o kitas – ne. Tokiu atveju pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą visą įkeistą turtą kaip vienetą galima parduoti tik su kito nebankrutuojančio bendraturčio sutikimu. Kadangi skolininkų tikslas dažniausiai būna kuo pigiau išsipirkti per kitus asmenis savo būstus, tai beveik visais atvejais sutikimo bendraturtis neduoda. Visiems suprantama, kad viso buto pardavimas reiškia gerokai didesnes pajamas, nei parduodant ½ buto dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (beje, pagal „Luminor“ kasacinį skundą), kad teismas turi vertinti, kodėl kitas bendraturtis neduoda sutikimo, bet praktiškai įrodinėjimo našta, jog visą įkeistą turtą bus galima pelningiau parduoti, tenka kreditoriui.
Nevykdoma reali skolininko finansinės padėties kontrolė bei iš esmės nėra jokio vadovavimo skolininko mokumo atkūrimo procesui, kuris užtikrintų, kad skolininkai elgtųsi racionaliai, ekonomiškai, netęstų nenaudingų sandorių ir pan. Kadangi administratorius veikia pagal sutartį su skolininku, jis paprastai neveikia prieš skolininko interesus.
Administravimo išlaidų dydis nuo įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo siekia iki 15 proc. ir šį dydį plane nustato skolininkas, susitaręs su administratoriumi. Paprastai mokumo atkūrimo plane nustatomas kuo didesnis procentas ir niekas nereikalauja jo pagrįsti, nes įstatymas numato iki 15 % ribą. Logiško pagrindimo, kad būtent net 15 proc. turėtų būti mokama nuo įkeisto turto pardavimo, nėra. Pavyzdžiui, antstoliui tenkanti procentinė vertė būna apytiksliai 4–5 proc. ir yra ženkliai mažesnė, nors antstolis atlieka daug daugiau teisinio darbo: rašo patvarkymus, nagrinėja skundus ir t. t.
Ilga plano rengimo ir bylų nagrinėjimo trukmė. Vien plano rengimo laikotarpis neretai išsitęsia iki 1–1,5 metų, kadangi teismai leidžia skolininkams rengti planus ilgiau nei numato Fizinių asmenų bankroto įstatymas (pagal šį įstatymą, 4 mėn. + 2 mėn.). Bylos pirmoje ir apeliacinėje instancijoje nagrinėjamos kelis mėnesius. Kol neišnagrinėjami skundai, tol procesas nejuda. Taip pat ir dėl kreditorių reikalavimų – skolininkas tiesiog ginčija nepatikusio kreditoriaus reikalavimą, kadangi plano rengimo etapas nukeliamas terminui, per kurį išnagrinėjamas ginčas.
Nėra realios galimybės nutraukti bankroto bylą ir uždrausti skolininkui piktnaudžiauti vis reiškiant naujus prašymus dėl bankroto bylos iškėlimo bei stabdant bet kokį išieškojimą. Pagal galiojančio Fizinių asmenų bankroto įstatymo teisinį reguliavimą, jeigu skolininkas nepateikia mokumo atkūrimo plano arba teismas to plano nepatvirtina, tai skolininkas kad ir kitą dieną vėl iš naujo gali kelti bankroto bylą (ir kreditoriai negali vykdyti jokio išieškojimo). Minėtas įstatymas neriboja tokių bandymų skaičiaus, tad jei nesąžiningas skolininkas norės, jis tiesiog nepateiks mokumo atkūrimo plano. Tuomet teismas nutrauks bylą (tokioje byloje dažnu atveju jokio realaus rezultato nėra apie metus ar pusantrų), o nesąžiningas skolininkas fizinio asmens bankroto procesą vėl galės pradėti iš pradžių. Tokie bankroto procesai gali trukti kad ir 10 ar daugiau metų.
Administruojama realaus žmogaus, o ne teisinės fikcijos byla
– Tomai, kaip Jūs, bankroto administratorius, vertinate šį fizinio asmens bankroto institutą? Kokias problemas tai padeda spręsti, o kokias sukuria?
– Tai, kad sukurtas fizinio asmens bankroto institutas, vertinu teigiamai. Lietuvoje jis atsirado 2013 m., o kitose Europos šalyse egzistavo jau anksčiau, pvz., Anglijoje, Latvijoje, ir su finansiniais sunkumais susidūrę asmenys ieškodavo būdų šiuo institutu pasinaudoti minėtose šalyse. Dėl to papildomų sunkumų patirdavo tiek bankrutuoti siekiantis asmuo (reikėjo dirbtinai perkelti savo pagrindinių interesų buvimo vietą į užsienį, svetima kalba, svetima teisė ir jos įgyvendinimo politika, kitokia teisinė sistema – Anglijoje veikia bendrosios teisės (common law) sistema), tiek jo kreditoriai (procesas užsienio kalba vyksta už Lietuvos teritorijos ribų).
– Ar galima įžvelgti kokius nors dėsningumus kalbant apie galimybe bankrutuoti besidominčius asmenis? Kokios jų istorijos ir su šiuo procesu susiję lūkesčiai?
– Dėl profesinės etikos konkrečių istorijų neaptarinėsiu, tačiau galiu pasakyti, kad didžioji dauguma bankrutuoti siekiančių ir bankrutuojančių asmenų sudaro kelias kategorijas. Pirmoji – po pasaulinės krizės būstą itin aukštomis kainomis įsigiję fiziniai asmenys, nebeišgalėję mokėti paskolų kredito įstaigoms. Ši kategorija iš esmės susijusi su pačių fizinių asmenų interesų tenkinimu. Antroji – už juridinių asmenų prievoles solidariai įsipareigoję atsakyti fiziniai asmenys.
– Ar pati fizinio asmens bankroto procedūra, Jūsų nuomone, yra optimali ir atitinka bankrutuoti norinčių asmenų interesus? Aktyvus teismo vaidmuo labiau padeda ar trukdo?
– Procedūroje apie vieno jų dalyvių interesų gynimą reikėtų kalbėti atsižvelgiant į tai, jog pats procesas skirtas kreditorių, siekiančių kuo didesne apimtimi atgauti savo reikalavimus, ir fizinių asmenų, norinčių kuo greičiau išsivaduoti iš skolų, interesams subalansuoti. Kaip matyti, interesai yra visiškai priešingi, o, šalims nesusitarus, teisingą jų pusiausvyrą visuomet nustato teismas. Aktyvus teismo vaidmuo procesams tikrai ne trukdo, o padeda – galima greičiau ir paprasčiau surinkti reikalingą informaciją ir pan.
– Su kokiais iššūkiais susiduria bankroto administratorius šiame procese? Kokia yra jo veiklos specifika, lyginant su įmonių bankroto bylomis?
– Pirmiausia tai yra fizinio, o ne juridinio asmens bankroto procesas. Tai reiškia, kad administruojama realaus žmogaus, o ne teisinės fikcijos byla. Iš to išplaukia ir visos su tuo susijusios pasekmės – administratorius privalo gilintis, kontroliuoti ir suprasti kiekvieno asmens asmeninius poreikius, problemas, galimybes. Šiose bylose yra gerokai daugiau emocinių aspektų. Ypatingos pačios proceso eigos specifikos nėra, kadangi fizinių asmenų bankrotas yra ganėtinai artimas įmonių restruktūrizavimo procesui. Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad fizinių asmenų bankroto bylos panašesnės ne į įmonių bankroto, o į restruktūrizavimo bylas.