Apie tai, ar teisminė mediacija verslo bylose tokia pat efektyvi, kaip ir šeimų bylose, kalbamės su Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Renata Kasimoviene.
– Turite sukaupusi svarią 19 metų teisėjos darbo patirtį. Kada pradėjote medijuoti ir kas paskatino Jus tapti teisėja mediatore?
– Medijuoti pradėjau 2015 m. vasarį. Dalyvavau mediacijos mokymuose, po to viskas pradėjo rutuliotis savaime. Iš pradžių pati pradėjau mąstyti, ar norėčiau, ar gebėčiau, tada buvusi teismo pavaduotoja pakalbino. Netrukus pateikiau dokumentus su prašymu įrašyti mane į mediatorių sąrašą, nes pretendentų į mediatorius kursą buvau išklausiusi. Tai buvo iššūkis, nes mediacijos procesas nėra teisminis procesas – iš formalaus ir griežto proceso pereinama į neformalų...
– Pakalbėkime apie mediaciją pirmosios grandies, t. y. pirmosios instancijos, teisme. Ar dažnai tenka medijuoti verslo bylose?
– Medijuoti verslo bylose tenka ne taip dažnai kaip šeimos. Teisminės mediacijos komisijos duomenimis, 2018 m. 52 proc. visų mediacijai perduotų bylų sudarė bylos dėl šeimos teisinių santykių, o su prievolių teise susijusių bylų – 29 proc. Verslo bylų, tokių kaip ginčai statybos rangos, rangos, nekilnojamojo turto nuomos, paslaugų teikimo, pirkimo–pardavimo srityse ir t. t., dalis nėra didelė. Tiek praėjusiais, tiek šiais metais teko medijuoti tik apie 4–5 bylas iš man perduotų bylų, kuriose ginčai buvo kilę dėl statybos rangos, rangos, nekilnojamojo turto nuomos teisinių santykių. Taikių sprendimų šiuose ginčuose taip pat mažiau. Jei šeimos santykių bylose apie 80 proc. ir daugiau atvejų pasiekiama taika, verslo bylose – tik apie 50 proc.
Pastebėtina ir tai, kad verslo bylose bendrovių vadovai ar jų įgalioti asmenys į mediaciją ateina turėdami konkrečius tikslus, kuriuos jie nori pasiekti vieno susitikimo metu. Vis dėlto būna, kad reikia kažką patikslinti, atlikti vadinamuosius namų darbus, tada susitinkame ir antrą kartą. Prisimenu vieną pirmųjų savo mediacijų statybos rangos ginče tarp generalinio rangovo ir subrangovo. Viena iš šalių, išklausiusi oponentą, pasiūlė vadovautis Pareto taisykle – 80/20 proporcija, paaiškinusi, kad dėmesį norėtų sutelkti ne į užgautas ambicijas, nuoskaudas, kas ką ne taip suprato ir t. t., o į siekiamą rezultatą. Betgi taip ir dirbama mediacijos procese! Taigi gana operatyviai šalių pozicijos buvo paverstos interesais, išgryninti esminiai siekiai ir pašalinti kaltinimai bei priekaištai. Šalys suderėjo taiką. Kitos bylos atveju ginčas buvo tik dėl netesybų, o išsprendėme iš esmės du ginčus. Dėl vieno iš jų buvo ruošiamasi kreiptis į teismą.
– Jūsų nuomone, koks teismo ir Jūsų, kaip teisėjos, vaidmuo šiose bylose?
– Kas dažniau inicijuoja mediaciją Jūsų sprendžiamose bylose? Šalys, advokatas ar teisėjas?
– Vadovaudamasi patirtimi drįsčiau teigti, kad dažniau inicijuoja teisėjai. Viena vertus, tai skatina ir papildytos Civilinio proceso kodekso normos, kita vertus, ir šalių atstovai, įvertinę ginčo esmę ir aplinkybes, pataria klientams ginčus spręsti taikiai. Būna visaip, todėl neišskirčiau kurios nors vienos grandies. Aš pati būnu aktyvi ir savo bylose nuolat klausiu dėl galimybės ieškoti taikių sprendimų, nebent bylos medžiaga ir proceso dalyvių elgesys sąlygoja tai, kad toks klausimas net neužduodamas.
– O kaip teisėjui suprasti, jog šalys linkusios ieškoti kompromiso ir sudaryti taikos sutartį?
– Kalbinti šalis, stebėti, kokios nuotaikos jos atėjo į teismo posėdį, ir, žinoma, svarbiausia – gerai išmanyti bylos medžiagą.
– Taip, gali. Tokia galimybė numatyta CPK 231 str. 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs (nustačiusi) didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu.
Tokia įstatymo leidėjo formuluotė kaip ir turėtų būti vertinama kaip galimybė teisėjui inicijuoti teisminės mediacijos procesą nesant šalių sutikimo. Ar ši norma buvo pritaikyta praktikoje, negaliu pasakyti. Manau, kad tokio pobūdžio informacija bus tiksli tik tada, kai bus parengta Teisminės mediacijos komisijos 2019 m. veiklos ataskaita. Kaip bus įgyvendinama įstatymo formuluotė „didelė taikaus ginčo sprendimo galimybė“ atsižvelgiant į laisvą šalių valią apsispręsti tartis, parodys praktika.
– Mediacijos įstatyme nurodyta, kad teisminės mediacijos metu ginčo šalys dalyvauja pačios, taip pat gali dalyvauti jų atstovai ginčo šalių prašymu arba sutarimu, teismo mediatoriaus sprendimu teisminės mediacijos metu gali dalyvauti ir kiti civilinėje byloje nedalyvaujantys asmenys, kurių dalyvavimas galėtų padėti išspręsti ginčą.
Ši nuostata tarsi siunčia ginčo dalyviams informaciją, kad šalys gali pasikviesti asmenis, kurių buvimas pačioms šalims būtų tarsi parama ar pagalba ieškant taikaus sprendimo. Labai svarbu mediacijos procese matyti, kaip jaučiasi abi ginče dalyvaujančios pusės, ir atsiklausti, ar yra asmenų, kurių dalyvavimas pagelbėtų ieškant taikių ginčo sprendimo variantų.
Prisimenu savo pirmąją medijuotą bylą, kurioje buvo sprendžiamas skaudus tėvams klausimas dėl nustatytos bendravimo tvarkos su mažamečiu vaikučiu pakeitimo. Skaudu, nes tai buvo jau trečias kartas, kai reikėjo spręsti vos 3 metukų vaiko bendravimo tvarkos keitimo klausimą, o tėvų santykiai buvo labai įtempti. Ginčas baigėsi taikiai, nes labai padėjo mamos sutuoktinis.
Grįždama prie Jūsų užduoto klausimo norėčiau pasakyti, kad turėjau teigiamos praktikos dirbti kartu su psichologe, kai medijuoja ne vienas, o du ar daugiau asmenų. Sutuoktinis sutiko, kad ginčas būtų perduotas teisminei mediacijai, tačiau su sąlyga, jog medijuos psichologas, o sutuoktinė pageidavo teismo mediatoriaus teisėjo. Teismas rado kompromisą, skyrė komediaciją. Tai buvo nelengva mediacija, ir specialisto psichologo šiame ginče reikėjo.
Yra buvę, kad į mediaciją buvo pakviestas architektas, taip pat matininkas.
– Teisminės mediacijos komisijos duomenimis, 2018 m. esate daugiausia medijavusi teisėja Lietuvoje. Kokias tendencijas per pastaruosius metus pastebite medijuojamose verslo bylose?
– Suvokimą, kad teisminis procesas kainuoja tiek laiko, tiek finansine prasme. Atitinkamai šalys tampa vis sąmoningesnės ir ekonomiškai įsivertina proceso kainą – koks rezultatas būtų priimtinas arba pateisinamas konkrečiu atveju.
– Rezultatas priklauso nuo visų mediacijos procese dalyvaujančių asmenų turint omenyje tai, kiek kiekvienas iš jų padeda išgryninti pozityvius tikslus, nustatyti esminius interesus, eliminuoti kaltinimus ar priekaištus. Reikėtų išskirti valstybės institucijas. Nors proceso dalyviai dažnai pyksta dėl ilgo klausimų derinimo jose ir pan., vis dėlto reikia žinoti ir įvertinti tai, kad tai viešojo administravimo subjektai, jų dalyvavimas ir galimų sprendimų priėmimas yra apsunkintas viešosios teisės normų ir subordinacijos. O kai komunikuojama, bendraujama ir bendradarbiaujama, rezultatą galima pasiekti daug greičiau nei ginčą palikus spręsti teismine tvarka. Tiesa, ne visais atvejais bylose, kuriose šalimis dalyvauja valstybės institucijos, derybos gali būti. Net ir mediacijoje siekiamas susitarimas negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
– Kas galėtų paskatinti šalis bandyti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu? Kuo mediacija naudinga proceso šalims?
– Pirmiausia, tai laiko sąnaudos. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme tiek realizuojant rungimosi principą renkant įrodymus, laukiant paskirtų ekspertizių rezultatų, tiek apeliacinės instancijos teisme, kuris paprastai prasideda maždaug po metų, o gali būti pasinaudota ir kasacijos teise, trunka 2–3 metus.
Antra, tai bylinėjimosi kaštai – atstovų (advokatų) atstovavimo išlaidos, įrodymų, kaip antai, ekspertizių, išlaidos ir pan. Pateiksiu skaičių ir dėl įdomumo paminėsiu keletą maksimalių dydžių, kurie nurodyti teisingumo ministro patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą. Rekomenduojami priteistini užmokesčio dydžiai už teikiamas teisines paslaugas apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus. Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytą 2,5 koeficiento dydį padauginus iš šiuo metu aktualaus 2019 m. I ketvirčio VDU (1 262,70 Eur) gaunama 3 156,75 Eur suma.
Yra ir kitų procesinių veiksmų – dubliko, tripliko rengimas, pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atsakovo prieštaravimų dėl preliminaraus sprendimo, apeliacinio skundo rengimas ir t. t. Taip, paminėjau maksimalius reglamentuojamus, o ne rinkoje esamus dydžius. Teisminė praktika rodo, kad bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro advokatų teisinės paslaugos, yra koreguojamos, tačiau toks gana aiškus ir tikslus paskaičiavimas taip pat padeda apsispręsti ir įvertinti, ar konkrečiu atveju taika galima ir ar ji gali būti vertinama kaip naudinga.
Kita nauda – teisminiame procese šalys rungiasi, mediacijoje jos pradeda bendradarbiauti, tiesa, ne iš karto, bet pradeda; teismo posėdžiai vieši, mediacijos procesas privatus.
Teisminiame ginče šalys viena kitai baksnoja į teisės normas ir teisinį reglamentavimą, o mediacijoje ieškoma individualaus būdo. Vėliau ir pačios šalys nustemba, kiek tų individualių būdų randama. Pastebėtina ir tai, kad teismo sprendimas yra privalomas šalims, ir tai ne visada sąlygoja pagarbų priimto sprendimo vykdymą, o savo sprendimą šalys gerbia. Patirtis leidžia teigti, kad mediacijoje pavyksta išspręsti ir kitus, tiek teisme pradėtus, tiek dar nepradėtus, bet jau brandinamus ginčus.
– Teisėjo profesija reikalauja ne tik puikių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių, bet ir tinkamo psichologinio pasirengimo. Kaip Jums pavyksta atitrūkti nuo kasdien sprendžiamų sudėtingų klausimų?
– Ir pavyksta, ir nelabai. Ir juokais, ir rimtai pasikartosiu, kad visi mes žmonės. Atsakant į Jūsų klausimą, tai – knygos, maistas, rankdarbiai, filmai, pasivaikščiojimai po senamiestį. Esu ganėtinai aktyvi, tai veiklos prigalvoju ir sau, ir kitiems...
– Ko palinkėtumėte verslo atstovams, kurie jau pradėjo, o galbūt tik ruošiasi pradėti spręsti ginčą teisme?
– Atsakysiu pacituodama austrų rašytojo Stefano Cveigo mintį: „Vienas turi inicijuoti taiką lygiai taip pat, kaip ir karą.“